Kaip gerai, kad yra asmenybės. Už jų gali užsiglausti, jomis prisidengti, į jas apeliuoti. Jos vertina laiką, jomis laikas gali būti matuojamas. Pagaliau jas gali apkalbėti ir bent truputį pasijusti didesnis, bent pats sau. Tačiau jos ir bjaurios, įnoringos, jos nesusitaiko su kasdiena, negali ramiai pagyventi, išmuša ritmą ir inertišką supratimą. O po to dar, žiūrėk, ir metai pavadinami jų vardais, o vardai apauga legendomis, ir bjaurius poelgius jau pateisina talentas. Ilgainiui viskas išsilygina: metai ir vardai tampa inercija, o aikštinga asmenybė - teatrine kliše. Kasdiena atkeršija, krentančio jūron Ikaro valstietis nemato, nes aria.
***
„Žmonės!..." - kone spjauna į tą pusę Timothy Spallo sukurtas ponas Turneris ir žvelgia į juos, nematomus niekšus, tokiu žvilgsniu, lyg žiūrėtų į zooparką, įsikūrusį už kino kameros. Pagieža - tiems, kurie gabeno vergus iš Afrikos, pardavinėjo juos: tai jau neįsivaizduojamas žvėriškumas XIX a. vidury. Paties Turnerio žvėriškumu neapkaltinsi, bet gyvuliškumu - gali. Mike´o Leigh filme „Ponas Turneris" didysis anglų tapytojas visą laiką kriuksi, šnopuoja, atsakinėja lyg kažką gromuluodamas. Jo tėvas irgi ne kitoks, raiškesnės (ir tuo pačiu kilmingesnės) kalbos - nė užuominos, mirdamas suvis gargaliuoja (filmas sunkiai būtų įsivaizduojamas be garso takelio, o dubliažas atimtų pusę prasmių). Dailininko kūną filmo kostiumų dailininkas sutūtuloja į liemenes, surdutus, figūra vargiai beįsiterpia į siaurus angliškus laiptus. Paralelės be išlygų: skutama iš turgaus parnešta kuilio galva - šeriai bus teptukams, - ir tėvas skuta Turnerį. Dailininkas, aptikęs tarnaitę bibliotekoje, užgula ją iš nugaros, jie poruojasi kaip šunys, nors mergina tik prieš akimirką buvo užvertusi paskutinį knygos puslapį ir užsižiūrėjusi į erdvę už lango dar nešama paskutinių sakinių, o dabar jau siekė kitos, jis atėjo irgi knygos... Bet dar reikia tobulėti...
Tai tarsi filmas apie žmoniją ir nedarvinišką rūšių vystymąsi. XIX amžius leidžia stulbinti epochų sugretinimais: nešvara, sunki eisena, dusulys - ir naujos eros kvėpavimas, aušra tiesiogine prasme su garo mašinų dūmais. Nevalos (tai gyvenimo sąlygos, bet nieko bendro neturi su išprusimu) siekia pažinti visatą, atradimus, domisi, kviečia neįprastus ezoterikos aiškintojus, patys keliauja... Spalvos gula ne tik ant paveikslo, čia bandomos matuoti auros, magnetizmas, pasitelkiama mistika, nes visa susiję - ir optika, dagerotipai, ir vaistai ar garo varikliai. Mike´as Leigh ir filmo dailininkai taip nuostabiai rekonstruoja epochą, atkurdami ją ir iš paveikslų, ir - dar įtikinamiau - pasitelkdami fantaziją, kad pats dailininkas tampa vedliu po tą epochą. Juk pirmas kadras yra ir raktas į filmą: vakaro peizažu traukia dvi olandės pavyzdiniais etnografiniais rūbais ir juokiasi, o tik priėjus kamerą ir šiai pasisukus, matome ant kalvelės dailininko siluetą.
Turneris yra ne tiek genijus, kiek meno darbininkas, ir svarbu, kad tapyti čia nereiškia laukti dieviško pūstelėjimo: jis tamposi savo teptukus dėkluose po saulėtekius ir saulėlydžius, tėvas rūpinasi drobėmis, reikia jėgų jas užkelti ant molberto. Jis susitinka su gražbyliautojais kritikos pirmeiviais, pagaliau jis parodomas kaip abstrakcijos pradininkas. Leigh jam suteikia ir šiuolaikinio akcionisto titulą, kai Turneris kuria paveikslą Nacionalinės akademijos parodoje - spjaudo ant jo, trina pirštais dažus ar gremžia juos nagu, pučia į drobę miltelius... Bet ir publika ar kolegos jau laukia ne kūrinio, bet jo kūrimo proceso - tegul ir kaip atrakcijos!
Moterys supa Turnerį, bet sunku būtų pasakyti ką nors apie jų santykius: jos - savaime suprantamos jo gyvenime, todėl jis jų tarsi ir nemato savo silpstančiomis akimis, lyg tai būtų tos abstrakčios dėmės per patį jo paveikslų centrą. Bet Leigh keletu stulbinančiu kamerinių epizodų prikelia jas visas (ypač tragiškas ir nevienareikšmis tarnaitės - Dorothy Atkinson - portretas) ir apstato jomis dailininką, tapantį paveikslus. Jei filmas būtų baigtas Turnerio apsilankymu pas nelauktai jam tapusius labai artimais ponus Booth´us ir vėl jo patraukimu tolyn (net regėjosi, kad tai galimas finalas) - kūrinys įgautų novelės trapumo, kokie ir yra Leigh filmai apie dabartinį Londoną, o dailininkas taptų besiblaškančiu mūsų amžininku.
Bet J. M. W. Turneris yra britų MKČ, ir gal dėl to Leigh užsideda sau kryžių tęsti filmą 240-osioms dailininko gimimo metinėms, todėl keliaujama iki neišvengiamos varganos dailininko baigties. Visą laiką vengta herojaus, vengta didžiojo tapytojo, - bet ateina laikas ir užgauliojimams, ir karalienės Viktorijos kvailiems (žiūrint iš šiandienos) „demaršams" prie jai nesuprantamų paveikslų, ir šlyjanti sveikata, vėl kriokimas-kriuksėjimas... Tačiau Leigh nėra vienareikšmis: sunkiai gyvenantis dailininkas visiškai ne herojiškai, bet jam labai natūraliu pamąstymu atsisako parduoti savo paveikslus turtingam rašomųjų plunksnų fabrikantui už 100 000 svarų, nes anglų tauta turi juos visus žiūrėti nemokamai. O ką jis gaus iš tos tautos, klausia fabrikantas? Nieko. Bet - neparduoda. Out of the question, ir viskas.
Filmas nėra Turnerio paveikslų studija. Ir vis dėlto ne paminklas. Mike´as Leigh ir toks kituose jo filmuose simpatiškas (o čia nuostabiai atstumiantis) Timothy Spallas jį priartina prie mūsų. Ir ne dėl to, kad Leigh būtų nusprendęs rodyti jį kaip netobulą harmonijos skleidėją baisiu demoniškos dvasios pavidalu, kuomet galima būtų tokį žvilgsnį pagrįsti įprastiniais reveransais - „bet jis buvo talentingas!". Ne, tai - out of the question. Jo Turneris - paprastas, sunkus, nerangus, dar sykį paprastas. Genijaus mįslė? Ji slypi ir tokiame kūne. Čia Turneris toks, koks buvo. Arba mes tuo patikėjome.
Savaime suprantamas klausimas: ar patys kada nors taip išdrįsime žvelgti į savuosius paminklus? Ir toks klausimas kažin ar retorinis, nes atsakymas gali būti ir visiškai aiškus. Išdrįsime tada, kai pirmiau imsime adekvačiau žvelgti į savo kūrėjų darbus, nedievindami ar nešmeiždami jų pagal mokyklines ar kitokias apriorines (ypač šiandien - ideologines iš visų pusių) programas. Rudenį Londono „Tate Britain" galerijoje buvo surengta Turnerio vėlyvųjų darbų paroda. Britų tauta - greta tik išėjusio į ekranus Leigh filmo - jį žiūrėjo, plūdo į parodą, lyg atsilygindama už Turnerio valią neparduoti paveikslų kažkokiam X, lyg būtų nemačiusi jų vadovėliuose. Paveikslai gali pritrenkti, žavėti, sudominti tomis centre virstančiomis ugnimis, vandenimis, sniego ar jūrų audromis, išplaunančiomis ar gožiančiomis figūras, pavadinimo objektus („Regulus", „Kapo aplankymas"...). Bet dar labiau žavėjo gyvasis paveikslas, publika: kone kiekvienas perkantis ir audiogido paslaugas, klausantis balso iš to telefono ragelio, tyrinėjantis paveikslus iš arti, gaištantis prie Turnerio keletą valandų, kad pabūtų su juo. Tai viena didžiausių prabangų - leisti sau pabūti, nepaklusti neaiškiam ritmui ir neskubėti kažkur (kur?!!), o vakare galbūt aptarti tai taip, kaip praėjusią dieną aptarinėjo veikėjai iš ankstesnio Mike´o Leigh filmo „Dar vieneri metai".
Matant tokius „Pasilenkusio prie paveikslo žmogaus" paveikslus prabanga kontrastu pasiūlo absurdą - vis dar dažnai pasigirstančią mintį apie degraduojančius Vakarus ir blogybes, ateinančias iš jų. Bet „Pasilenkusiųjų ..." vaizdai nuramina: tai - tik dėl tokios patirties neturėjimo. O kai neįprasta, taip norisi gintis - ypač puolant.
***
Bet absoliutinti neverta. Vakarai supuvę. Kai 2010 m. Londono Royal Court teatre buvo pastatyta Lauros Wade pjesė „Posh" ( versčiau kaip „Aristokratai"), kuri vėliau perėjo į Vest Endo scenas, Davidas Cameronas tik ką buvo tapęs Anglijos premjeru. Pernai kino režisierė Lone Scherfig („Vilburas nori nusižudyti") pagal Wade scenarijų sukūrė filmą „Maištininkų klubas" (The Riot Club), ir tai tapo vėl aktualu, nes prasidėjo rinkimų kampanija į Parlamentą. O filmas tarsi netiesiogiai ir kėsinasi tapti vienu iš aktyvių jos dalyvių.
Iš pažiūros - tai tik apie studentus, tiksliau - apie elitų elitą, dešimties žmonių klubą, atrenkamą iš 500 kasmet įstojančių į Oksfordo universitetą, kurie jau baigę ytonus, vinčesterius, vestminsterius ar kitus elitiškiausius berniukų koledžus. Šių šnekos kitokios, juokai - suprantami tik jų tarpsluoksniui, jie puikiai jaučia bet kokias (kilmės) ribas, o muziejiniuose rūmuose per tvorelę - turistų nuostabai - žengia be skrupulų, nes už jos - jų pačių kabinetai, paveldėti iš protėvių. Jie protingi, smalsūs, greiti orientuotis viso pasaulio realijose - nuo poezijos iki automobilių ir vyno rūšių (net jei į taures būtų ir prispjaudyta ir primesta kirmėlių per iniciacijas). Taigi, kasmet iš tų 500 atrenkami vienas-du, kurie, sekant (sufalsifikuota, kaip paaiškės) legenda iš kažin kurio amžiaus, bus priimti į „Maištininkų klubą". Jaunųjų aristokratų buvimo Oksforde esmė - ne studijos, bet maištas, riaušės kaip gyvenimo džiaugsmas ir paskutinė tokių potyrių stotelė: „Dabar reikia viską sau leisti, siautėti, nes po to užimsi labai aukštą postą ir turėsi save varžyti". T.y. gyvenimo linija buvo nubrėžta lopšy. Todėl jų riaušės - aristokratiškos (pagal jų sampratą), be jokių nuolaidų kitiems: „Vargšai nėra lygūs mums, ir mes neapsimetinėsime. Jiems mes užmokame už gėrimus, o jie iš mūsų šaiposi!" Kai dešimtukas išvyksta į užmiesčio restoraną „The Bull´s Head" pavakarieniauti, jie dosniai sumoka už betvarkę. Jiems svarbu ne pinigų kiekis, o principas: jei mergina atsiduos už 27 000 svarų, tai skirtumo tarp tos sumos ir siūlytų 300 nėra. O baro savininkas, paėmęs 150 svarų kaip kompensaciją už triukšmo neapsikentusius ir palikusius užeigą kitus svečius, jau pasirašė paktą su velniu. Berniukai taip tarsi bando visus, nes jiems „vemt norisi nuo vargšų". Todėl užeigos šeimininkas, vėliau pasipriešinęs, nebeįsipaišo į jų mąstymo sistemą: jis juos palygino su vaikėzais, gatvėje daužančiais vitrinas. Ir todėl gauna savo - dešimties vaikinų klaikiai sumušamas.
Laura Wade išryškina tai, kas buvo ilgą laiką vyniojama į gerovės ir demokratijos visuomenės įkapes: klasės egzistuoja, ir skirtumai milžiniški. Tai kalbama ne iš antiglobalistinių pozicijų apie blogas korporacijas ir jų vadus. Tai - apie vidines įtampas tarp klasių, ir išviešinamos tikrosios pažiūros. Ne paskirų asmenų, ne individų ar karalių.
Kai sumušto baro savininko policija klausia, kaip kuris vaikinas atrodė, šeimininkas neatsimena, - „jie visi vieno veido". Gražaus, taisyklingo, mandagaus. Tai ne asmenybės, tai - Britanijos elito veidas, sako Laura Wade.
Britų žiūrovai nesunkiai suvedė, kad čia kalbama apie jų šalies valdžią: britų premjeras, Londono meras Borisas Johnsonas ir kancleris George´as Osborne´as priklauso „Bullingdono klubui", būtent jie gyrėsi taip elgiąsi per klubo susitikimus restoranuose ar išvykose medžioti į Afriką (gal iki kriminalų neprieita, bet daužyta ir niokota viskas, už ko akis užkliūdavusi). Ir jie mus valdo! - sakė pjesė. Dramaturgė aiškiai nužymėjo kelią, kaip sistema veikia už Oksfordo: universitetas stengiasi bylą užgniaužti, nes nenori žiniasklaidos dėmesio (ir savų reitingų mažinimo), o vienas atleistasis atpirkimo ožys vėliau pakviečiamas į solidžias teisininkų firmas (nes jo buvimas „Maištininkų klube" buvo ir jo gebėjimų įrodymas). Iš klubo neįmanoma išstoti. Kaip ir iš valdžios, iš partijos, genties. Už klubo bus tik kitas, geresnis, aukštesnis. „Mes nesislapstome. Mes prisitaikome, kad išliktume". Lone Scherfig finaliniai kadrai rodo ne šiaip sau gražią Londono panoramą nuo Sičio iki Parlamento: būtent tuo maršrutu migruoja aibės tų beveidžių klubo narių, valdančių likusias mases.
Bet tai apie britus ir jų tiesiogines aktualias įžvalgas. Bet Wade įžiūrėjo toliau nei siekia Albiono krantai. Mums lyg ir galėtų tai nerūpėti, nes mūsų elitas aiškus - tas, kuris yra fotografų sušaudomas prie bet kurio renginio sienelės su firmos logotipais (t.y. parsiduodantis tos firmos reklamai). Mes neturime Turnerio, Leigh, bet neturime ir tokio jų, atsiprašant, elito. Deja, schemos universalios, ir prisiminkime: užmušto muzikanto Tomo Dobrovolskio byla rimsta, žinių negirdėti. Bet keletas tekstų apie suimtuosius išduoda tą patį: turtingų tėvų berniukai, viską lengvai pasiekę, įstoję, gerai mokęsi, dar geriau poilsiavę... Vienas iš areštinės buvo paleistas, nes reikėjo laikyti žiemos sesiją Vilniaus kolegijoje. Mokykla, be abejo, jo studijų net nepagalvojo suspenduoti. Dabar jie laukia teismų apsiginklavę brangiais advokatais. Visiškai tikėtina, kad ateityje patys ateis kitų teisti. Ar bent vadovaus kitiems. Lauros Wade pjesė išryškino universalią kaitą ir tendencijas, kaip elgseną veikia pinigai, stulbinančiai aktyviai kovojantys prieš bet kokią etiką. Kaip elitas suspardo moralę. Filmo titruose reikėjo parašyti: atsitiktiniai sutapimai kitose šalyse yra tik sutapimai.
***
Ir nieko čia nepadarysi, prieš vėją nepapūsi, toks pasaulis, kas biednas tas ir kvailas ir duok durniui kelią... Ir begalės kitų atsikalbinėjimų, skirtų patiems sau, kad tik nieko nedarytume, nes viskas yra beprasmiška, nes neįmanoma kovoti prieš inerciją ir amžinus žmonių įpročius bei pirštų lenkimąsi į save. Tai dar kalbėjome apie Angliją, o kaip elgtis toje šalyje, kur greta pinigų kitas (ir kartais pirmas) argumentas yra kulkos?
Iki filmo „Gyvenimas yra šventas" Antanas Mockus mus buvo žinomas kaip ekscentriška asmenybė, sąmojingas profesorius ir buvęs išmanus (ne smart prasme) Bogotos metras, kandidatavęs į šalies prezidentus, bet pralaimėjęs korumpuotai partijai ir generolo Uribės statytiniui Santosui. Tiek, čia Mockaus karjera mūsų žiniasklaidoje baigiasi.
Bet režisierių Andreaso Dalsgaardo, Nicolaso Servides ir Vivanos Gomez filmas, rodytas per „Kino pavasarį", ir susitikimas su filmo herojumi po seanso leido ne vien sužinoti, kas sekė po tų rinkimų, bet suprasti esminę Mockaus filosofijos dalį: žaidybiškumas yra viena pusė, tai tik forma gelbėti mūsų (orų) gyvenimą. Bet kita dalis yra jo rimtoji filosofija nekonfliktuoti (nepainioti su Gandhi postulatais!), bet mėginti ieškoti išeities bendrai su savo oponentais. Mockus atsisako apskųsti rinkimų rezultatus, nes konfliktas ves tik į tolesnį susipriešinimą, o jis negali elgtis priešingai tam, ką jis visą laiką teigė. Tuo, suprantama, jis nuvilia aibes savo gerbėjų, ypač jaunimo. Tačiau ilgainiui jo filosofija, it koks užkratas, it tikra vandenyno „Žalioji banga", toliau plinta, skatina veikti, ima skverbtis į įstaigas, į Parlamentą. „Mums reikalinga amfibijų kultūra. Amfibija yra vandens ir sausumos gyvūnas, nešantis teisingumo fragmentus iš vieno pasaulio į kitą pasaulio dalį", - sakė susitikime Mockus. Ilgainiui įvyksta tarsi nelaukta: Santosas atsisakė Uribės „globos", o dar vėliau ėmė tartis su komunistiniais FARC partizanais, su kuriais visada buvo kovojama. Jau Mockus buvo parodęs, kad viena svarbiausių buvimo valdžioje garantijų yra visuomenės skaldymas, iš kurio laimi abi konfliktuojančios pusės (ir pralaimi tauta), tad ir konfliktas su FARC buvo naudingas valdžiai, manipuliuojančiai jausmais ir pakeliančiais neracionalią įtampą iki maksimalios ribos. Antano Mockaus „nusileidimas" iki jį sugniuždžiusio oponento ir net jo parama per kitą kampaniją yra paradoksalūs ir alogiški žingsniai, žvelgiant iš įprastinės gyvenimo logikos rėmų. Neprincipingi, sakytume, bet kaip tik jie ir yra logiška Mockaus principų seka: jis sulaužė tuos rėmus, išplėsdamas žvilgsnį ir pasirinkdamas filosofiją („taip turėtų būti, gyvenimas turi būti šventas") gyvenimo imperatyvu. Ši kone matematiškai apskaičiuota filosofija turėtų paneigti esamas įprastas schemas. Ilgainiui - būtent, per tam tikrą laiką, o ne per trumpą valdžios laimėjimo epizodą - ji ir įsitvirtina.
Enciklopedijos jau rašo ir rašys apie įžvalgią Santoso politiką (nors prieštaravimų joje netrūksta), mūsų įprasta galvosena blokuos dėsnius sakydama, kad tai gal ir gali būti, tik kažkur toli. Bet filmas parodo, kaip filosofija veikia realybėje - gatvėse, jaunimo kavinėse, susibūrimuose, kokios būna prieštaringos reakcijos ir kaip trumpam pralaimėjusieji ilgainiui laimi. Tik - mažmožis - neatsistoja ant apdovanojimų laiptelio. Aukso medalis, pirma vieta - kažkam kitam. Ar buvo verta stengtis? Mockus atsako neabejodamas. Asmenybė, savo mintis kaip amfibija pernešanti į minią ir paverčianti ją jėga, netampa menkesnė.
Po filmo paklaustas, kas yra lietuviškumas, tas tolimas lietuvis, kurį norėtume prisiartinti, ėmė netradiciškai vardinti ne vien blogus bruožus: tai ir gebėjimas sunkiai dirbti, ir sumanumas. Bet greta to jungiasi nepasitikėjimas savimi, nepasitenkinimas... Galėtume su tuo sutikti, jei nebūtume patys sukėlę savosios bangos efekto prieš 25-erius metus ir įrodę, kad tai įmanoma.
Vis dėlto žiūrint į Antaną Mockų, į jo santykį su pačiu savimi, praeitimi ar liga, su kuria jis kalbasi, prisimena Jurgis Mačiūnas ir juos abu neabejotinai jungiantis žaidybiškumas. Galbūt jis - kaip dar vienas lietuviškumo bruožas, tik labiau atsiskleidžiantis svetur ir sukeliantis didžiules bangas - Fluxus, Soho regeneraciją ar visos Kolumbijos pertvarką. Sprendžiant iš reakcijų kino salėje - taip mums artimas, suprantamas, tik pamirštamas per įprastybių logiką.
