Jei dalinčiau teatrinius prizus kasdienos akimirkoms, panešioto ir patamsėjusio aukso kryžius atitektų už metų gestą, kurį man meta jaukiai krizės purtomos pietvakarių Europos šalies vairuotojas, atsiprašydamas, kad nespės sustabdyti mašinos ir mane praleisti. Jis iškelia ranką lyg mojuodamas, lyg sveikindamas, ir tame tarsi-neapsisprendime prasmė dviguba: jis ir atsiprašo, ir drauge, sustiprindamas gestą šypsena, palinki gero vakaro. Aš jam atsakau tuo pačiu - viskas gerai, supratau, nieko neturiu prieš (būčiau tos šalies gyventojas, kelčiau nykščius, reiškiančius susitarimą, ok, deal, puiku, iki, ir tau gero!).
Susimojavimai tos šalies gatvėse yra nuolatinis performansas. Ypač kai gatvės stačios ir reikia staigiai pasukti už kampo, už kurio nežinai, kas tyko, - išėjęs parūkyti koks kavinės svečias ar šeimininkas sureguliuos transportą už pačią stabiliаusią šalies valiutą - pamojavimą atgal ir šiltą žvilgsnį. Šis nuolatinis pėsčiojo ir vairuotojo ar abiejų už vairo duetas performuoja tave, akimirksniu užkrečia, jis lengvas perimti ir kartoti, jei tik randi partnerių. Ten jų randi, kaip ir atsaką. Kiti gestai taip pat paveikūs, bet kartais norisi solo - kai išsitrauki žemėlapį ir šis iškart privilioja klausimą „Ar galiu jums padėti?" Ne, ačiū, šiandien dar šoksiu vienas, kol visai nepaklydau ir kol yra prasmės paklysti.
Butaforinis pliušo prizas keliautų fado barui „Mal Cozinhado", primenančiam stagnacijos laikų (beje, o kaip dabar?) „Medininkus". Viskas tą vakarą buvo uždaryta, veikė tik šis. Nebūtina eiti, bet kodėl ir ne? Restorano rūsyje su pasieniuose išrikiuotais šarvais bei kažkokių princesių auksinėmis galvomis sėdėjo trys poros - dvi pagyvenusios turistės, viena solidi pora ir jaunas vaikinas su vulgaroka juodaode, kuriuos, tikėtina, intymiau siejo tik vakaro kontraktas. Privalomai kažko turi užsisakyti, ir teleportavęsis iš „Medininkų" barmenas atneša metalinį arbatinuką, kurį, įpylęs puodelin vėsios arbatos, tuoj išneša. Po kiek laiko šviesos aptemsta, ir į priekį (trūksta tik būgnų tratėjimo) išeina duetas - vyresnis akiniuotas žemaūgis su mandolina ir jaunesnis (mokinys?) su gitara. Dar labiau dvelkteli 1970-aisiais. Raudas traukia tik vyresnis. Tvarkingos trys iki refleksų atminties sustyguotos baladės be pauzių, linktelėjimas ir pertrauka svečiams užkąsti vėsių karštųjų. Girdisi, kaip duetas prie tualeto repetuoja tolesnius „numerius". Nelyginamai tikresnio fado palaižius Alfamoje - nes pro langą, kadangi baras buvo sausakimšas, nes (būtent „nes") prie durų nebuvo jokios estradinės atlikėjo nuotraukos, tik gandai tarnavo reklamai, - čia sėdėti neliko vilties, ir movėme iš vietos, kuri gausiai reklamuojama turistinėje spaudoje, bet kurioje nė su žiburiu nerasi momentinės intonacijos ir kitur girdėtų saudade natų. Kaip saudade lietuviškai, susimąstai? Ko gero - „Ilgu - man ilgu..." Jei tai suprastume ne Nekrošiaus „Rojaus", bet Ivaškevičiaus „Madagaskaro" prasme: niūniuoti atsigręžus veidu į jūrą. Nors Ivaškevičiaus ilgesys yra ne jūros, o veido, atsigręžusio į jūrą. Žemyninis.
Medinis kryžius už gražiausią dekoraciją atitektų Šv. Pranciškaus bažnyčiai, kurios kiekvienas barokinis vingelis atrodo atkeltas - pamažintas ir patrigubintas, išpjaustinėtas ir padabintas auksu - tiesiai iš Šv. Petro ir Povilo šedevro. Arčiausiai teatro liaudžiai - primityviojo meno altorius „Pranciškonų kankiniai pas marokiečius". Tikintieji per akimirką turėjo suprasti ir nustėrti, kaip baisiai buvo susidorojama su Pranciškaus ordino nariais: vienam jau galva nuręsta, ji mauro rankose, kūnas tyso skyrium, kito vienuolio vos laikosi ant gyslų. O altorius su „Jėzaus medžiu", pateikiantis jo genealogiją vienas ant kito lipančiais pranašų ir šventųjų figūromis, suranda aidą Gintaro Varno „Publikos" spintoje su lėlių galvomis. Ir nesinori manyti, kad tai - atsitiktinumas.
Geriausias režisierius, dramaturgas ir aktorius viename anaiptol ne mono, o įkaitusios dramos spektaklyje, be abejo, bus Fernando Pessoa, ir prizas tebūna jau pastatyta kapo stela su trimis eilėraščiais, parašytais jo paties heteronimų. Sukurti tiek (per 70!) nebe slapyvardžių, bet asmenybių su biografijomis ir darbais, pasaulėžiūromis ir religijomis, kartais remiantis ir savo vidumi (semi-heteronimai ir net ortonimas Fernando Pessoa, kuris neturėjo nieko bendro su tikruoju poetu), sudarant kai kuriems išsamius horoskopus, bet pirmiausia apgyvendinant savo pasaulį sugalvotais pilnakraujais bičiuliais ir net literatūriniais oponentais, - lyg „Brasileiroje" prie vyno jam būtų trūkę pašnekovų, lyg siekdama pavyti pasaulį Lisabona, praturtinta Alvaro de Campos futuristinės miesto poezijos ir Ricardo Reiso recenzijų, taip išties galėtų pasivyti Londoną... - tai galėjo atlikti tik pamišėlis, psichoterapeutai kalba apie visišką Pessoa asmenybės suskilimą (į 70 dalių?). Bet ar tada jis pats galėtų juos taip analizuoti - „Mano semi-heteronimas Berrnado Soaresas, kuris daugeliu atvejų primena Alvaro de Campos, visada apsireiškia, kai aš būnu tingus ar mieguistas... Jo proza yra nepabaigiamos svajonės"? Drama, kurios laukas, prisipažino, jo paties vidus, ir jei kokiais 1914-ais Lisabona nebuvo kultūrinė Europos sostinė, ji tokia jau buvo Pessoa galvoj. Bet drauge ir žaidimas, kurį jis entuziastingai režisavo, o po daugiau nei 50 metų sulaukė tęsinio - Jose Saramago romano „Rikardo Rejišo mirties metai". Mes iš esmės nežinome šių jo žaidimų, jo „Nerimo knygos"; vienintelė poezijos rinktinė lietuviškai yra geriau negu nieko, bet, lyginant su jo paliktu ir iki šiol tvarkomu lagaminu, pilnu raštų - tai beveik nieko.
Ricardo Reisas sugrįžo iš Brazilijos palaidoti Pessoa - taip prasideda Saramago romanas. Jį pasitinkanti lietinga Lisabona, stačios įkalnės, rūke skendintis Težas - vaizdas, kurį mato išvykstantieji ir atkeliaujantys. Žiotys į pasaulį, į didįjį Atradimų amžių išverčiamos, - Reisas keliauja priešinga kryptimi, iš Brazilijos tėvynėn. (vektoriai keičiasi, ir po trejų metų nuo šio romano, 1991-aisiais, pats Saramago paliks šalį.) Jūreiviai, tampantys emigrantais, praturėję ir šalį turtingiausia pavertę žemių ir jų prieskonių atradėjai, - tai mitai, piešiami ant plytelių, kuriomis dabinamos šalies geležinkelių stotys. Ilgainiui vaizdas verčiasi - toli nukeliavę nepaliauja ieškoti ir gręžiasi atgal, grįžta susigrąžinti laiką ir vertę. Tvirtos žemės ilgesys kaip Pessoa´os desassossego, neramybės, metafora.
xxx
Peršokime keliomis dienomis į priekį. Retoje, nes be komentarų, Andriaus Tapino laidoje „Amerika nematytoji" - nuoga emigrantų veidų ir minčių tiesa. Kalbos korozija, mąstymo duobės, bandymai pasitenkinti pinigais, nutylėti siūbuojančią būseną, kai tarsi jau ne ant denio, bet dar ne ant žemės. Trylikametė mergaitė viename Los Andželo mėgėjų teatre (nors „mėgėjų" ten nesakoma) žada būti žvaigžde - štai tik agentas dantukus jai pataisys. Aktorius Rolandas, buvęs „Ponių laimės" padavėjas, pats sulaukė laimės iš ponios - pasiūlymo aplankyti Ameriką, o dabar bando imti Holivudą. Savo prizą jau gavo - žalią kortą, o po to ir paties Tomo Cruise´o užkliudytą petį kadre, kuriame Rolando beveik nesimato. Dabar jis mąsto apie pavardės keitimą, nes aktorystės pas vieną kinų aktorių jau mokosi. O svarbiausia - priklauso „Ekrano aktorių gildijai", ir ši jam garantuoja aiškius tarifus. Mintys primena ančių nešiotoją iš Mariaus Ivaškevičiaus „Išvarymo".
Emigrantų krantai kitokie, čia keičiasi ne geografinės koordinatės, bet mąstymo. Juk yra prasmės elgetauti Londone ir visą dieną stumdytis gatvėse, bet taip „uždirbti" bent 3000 Lt? Yra, sako tie išsivarymo herojai, nes tėvynėje taip neišgyventų. O ten jau turi kompiuterį ir toliau šaligatvius braižo. Matematinė logika, nieko daugiau. Jokių ambicijų, aspiracijų (arba - jos prasideda ir baigiasi svarais). Veidai, kalba atskleidžia tokias gyvenimo duženas, egzistencines šukes, kad paskui juos norėtųsi išvaryti visus įmanomus Lietuvos dramaturgus ir scenaristus: tik fiksuokite. Nes jau jų klausant regi dramą. Ne kriminalinę, ne degradavusio ir sugyventinę mušančio mažame Lietuvos miestelyje, paskui kurį visos bulvarinės TV važinėja, bet žmogiškąją. Verčių ir vertybių valiutos punktus. Nieko papildomo kurti nereikia, nes pagrindinis personažo kūrimo įrankis - kalba - jau egzistuoja, jau įdedama tau, dar negimęs dramaturge, į ausis. Tik fiksuok. Drama pati pasirašys, jei jos netaisysi ir neapsimesi kūrėju.
xxx
Taip švedas Malikas Bendjelloulas sukūrė filmą - gryną tyrimą apie dingusį tą, kurio balsas ir poezija buvo kaip Bobo Dylano, jei ne stipresnė („aš matau žmones skandinančius saulę savaitgalio viskyje", „kol lietus gėrė šampaną, mano estiškas archangelas aptiko mane išsekusį"...), kuris stoiškai auklėjo dukras, kuris sukūrė vieną liūdniausių dainų roko istorijoje, kuris išniro prirūkytame Detroito klube ir ten dingo... Filmo „Ieškant Cukraus žmogaus" žiūrovai tapo apdovanoti ne menkiau už Sixto Rodriguezo ieškojusius žurnalistus. Po šių metų „Oscaro" už geriausią dokumentinį filmą Rodriguezas jau turėjo tapti turtingu iš vėl madingais tapusių įrašų. Bet jei iki šiol netapo, tai greičiausiai ir toliau gyvena tame pačiame namelyje Detroito priemiestyje. Tikriausias Donas Chuanas iš Castanedos knygų.
Tai filmas apie muzikos emigrantą - pasitraukusį nuo to kelio, kuris jam kaip ir buvo žadėtas. Ignoravusį talentą ir gyvenimiškas taisykles juo pelnytis duoną, meilę ir deimantus. Atsisakiusį žaisti kaip žaidžia visi. Klausimas, kiek teisinga nesidalinti talentu. Bet šis filmas - apie žmogų, kuris, kaip pasakė jo statybų darbų vadovas, įkūnija pasirinkimą ir daro tai, kas jam yra teisinga nesižvalgant į šiandienos gyvenimo šablonus.
Yra filme stulbinanti paralelė su mūsų praeitimi - ir todėl vargu ar po „Kino pavasario" Lietuva prisidės prie įplaukų už paplisiančius įrašus, tikėtiniau, kad ji čia suvaidins tą patį piratinės produkcijos platintojos vaidmenį, kokį anuomet atliko Pietų Afrika. Septintojo dešimtmečio muzikantai ir žurnalistai pasakoja apie savo PAR, o atrodo, kad kalba apie roką SSRS: netyčia su Rodriguezu vinilu jie suvokę, kad per muziką galima kalbėti, maištauti, išreikšti save apartheido suvaržytoje šalyje. Čia ir cenzūra, ir pogrindiniai įrašai, ir pagaliau neįtikėtinas (nes niekas netikėjo to galimybe) koncertas. Tarsi ir hepiendas visiems. Bet savos vertės suvokimas, kažkoks net magiškas Rodriguezo supratimas apie darbą ir gyvenimą (išniro iš amžių prarajos, atskrido į Keiptauną ir pagrojo, tarsi tai jam būtų savaime suprantama) purto nusistovėjusį kino, kultūros ir gyvenimo mene fundamentą ir priverčia abejoti tuo, kas regisi savaime suprantama. Fondamenta itališkai - krantinė. Tai, į ką gali remtis, išlipęs iš nestabilaus vandens plotų.
xxx
Krantas nutolsta, kitas priartėja. Palikęs vasaros galimybę lėktuvo denis įsiremia į žiemą. O žiemos ir literatūros, kaip rašė Brodskis „Nepagydomųjų krantinėje", amato išraiškos priemonės - tų pačių monochrominių spalvų.
