Po valstybinių teatrų tyrimo „Lietuvos dramos teatrų sistemos efektyvumo tyrimas ir modernizavimo gairės" (visą tyrimo medžiagą rasite čia) apie juos ir ateitį Viktorija Ivanova kalbasi su tyrimų vadovu Audroniu Liuga.
Jūsų atliktame Lietuvos teatrų sistemos efektyvumo ir modernizavimo gairių tyrimo pirmajame etape yra nagrinėjama valstybinių teatrų situacija, tačiau aptariami tik dramos teatrai - nekalbama apie muzikinius ar lėlių teatrus, nors ir jie - valstybiniai. Ar tokia segregacija leidžia susidaryti pilną vaizdą apie Lietuvos teatro lauką?
Dramos teatrų specifika skiriasi nuo muzikinių ir lėlių teatrų. Numatydamas tyrimo kryptis, pirmiausia stengiausi giliau pažvelgti į valstybės dramos teatrų situaciją ir tarpusavy palyginti skirtingų tos pačios teisinės formos teatrų finansavimo, veiklos, darbo santykių parametrus.
Bet sisteminiu požiūriu valstybiniai dramos, muzikiniai ir lėlių teatrai nedaug kuo skiriasi, nebent dydžiu, finansavimo apimtimi ir darbuotojų skaičiumi. Jie paklūsta tam pačiam biudžetinių įstaigų įstatymui su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.
Šiame teatrų tyrime remiamasi statistika, skaičiais, tačiau kai kurie jų yra savotiškai fiktyvūs. Tarkim, rinkodaros skyriui yra priskiriamas aptarnaujantis personalas, taip pat, kaip dažnai teatruose pasitaiko, etatų pavadinimai realiai neatitinka to, ką darbuotojas iš tikrųjų daro. Ar įmanoma, esant tokiai situacijai, sudaryti realų vaizdą apie valstybinių teatrų padėtį?
Tyrimo tikslų požiūriu nėra didelio skirtumo, kaip teatrai vadina savo skyrius ir darbuotojų pareigybes. Aišku, jog yra kažkokių niuansų, akivaizdu, kad rinkodara dėl objektyvių priežasčių (lėšų trūkumo) valstybės teatruose nėra išplėtota, bet tai tik statistiniai duomenys. Ir pagaliau, koks skirtumas, kaip vadinti vieną ar kitą pareigybę - jų potencialas matosi iš teatrų veiklos rezultatų. Man visada svarbu yra esminiai klausimai. Šiuo atveju - tai klausimai, susiję su tokiais parametrais kaip teatrų veikla, jos finansavimo ir vertinimo kriterijai.
Kalbant specifiškai apie atskirų teatrų veiklą, reikia suvokti, kokios jiems keliamos užduotys. Juk vienokios užduotys turėtų būti keliamos teatrams sostinėje, o kitokios - šalies regionų teatrams. Kalba ne apie meninę kokybę, žinoma, bet apie tai, kaip teatrai atliepia visuomenės lūkesčius, kaip per savo veiklą yra matomi ir reikalingi šalies ir atskirų miestų mastu.
Šiuolaikinės kultūros politikos ir net atskirai teatro raidos požiūriu tokia diferenciacija yra daug svarbesnė nei skirstymas pagal žanrus - dramos, muzikos, šokio, lėlių. Žinoma, ši specifika teatruose išlieka, bet svarbu užduoti klausimą, kokią visuomeninę misiją turi atskiras teatras, kaip jis sąveikauja su miesto bendruomenės gyvenimu, jo kultūriniu kontekstu, jei kalbame apie miestų teatrus, ir kaip - su šalies visuomene, nacionaline ir pasauline kultūra, jei tai yra Nacionalinis teatras. Bėda ta, kad Lietuvoje ši diferenciacija praktiškai neegzistuoja ir visi teatrai labai supanašėja - stato panašius kūrinius, panašiai vaidina, ir visi panašiai tik vakarais po kelias valandas aptarnauja publiką.
Blaiviai vertinant teatrų finansavimo situaciją, neišvengiamai turi būti keliamas klausimas apie vietinių savivaldų dalyvavimą jų veikloje. Tai reiškia, kad savivaldybės turėtų prisiimti didesnę atsakomybę išlaikyti miestų teatrus kaip svarbiausius jų kultūros židinius. Taip yra daugelyje Europos šalių, o Lietuvoje miestų savivalda teatrų veikloje beveik nedalyvauja.
Tačiau to negali įvykti iš karto. Pradžioje reikėtų atviros diskusijos, pokalbio su miestų savivaldos politikais, ką reiškia šiuolaikinis miesto teatras, kodėl ir kaip jis turėtų būti valdomas ir finsnsuojamas iš skirtingų šaltinių. Taip pat reikėtų diskutuoti apie tai, kokias valdymo funkcijas valstybė galėtų perduoti savivaldybėms ir kokie turėtų būti jų įsipareigojimai teatrams, o ką šie įsipareigotų savo miestų bendruomenėms. Tokio proceso teatrų sistemoje pradžia ženkliai prisidėtų prie naujos regioninės kultūros politikos formavimo.
Anksčiau Teatrų ir koncertinių įstaigų taryba atlikdavo Nacionalinių ir valstybės teatrų bei koncertinių įstaigų sezoninių kūrybinių programų ir veiklos bei kūrybinių programų vertinimą...
Pirmiausia paklauskime, kam tas vertinimas reikalingas? Pagal veikiančią asignavimų skyrimo tvarką, nėra skirtumo, kokią programą teatras parengė - šįmet jam bus skirta tiek, kiek praėjusiais metais, jei ne mažiau (taip yra pastaruoju krizės laikotarpiu). Esminė valstybės teatrų finansavimo problema yra ta, kad jis niekaip nesusietas su teatrų planuojama veikla. Kitas klausimas - kokiais kriterijais vertinti pateiktą sezoninę programą? Aišku, Taryba siekia, kad teatrai įgyvendintų meniškai vertingus originalius pastatymus, tačiau objektyvi realybė yra tokia, kad valstybės teatrai didžiąją dalį savo veiklos finansauoja iš uždirbtų lėšų, ir todėl stengiasi daryti tai, kas būtų pelninga.
Mano manymu, būtina atsakyti į klausimą - ką konkrečiai valstybė remia skirdama asignavimus valstybės teatrams? Neužtenka pasakyti, kad per asignavimus pastatų išlaikymui ir darbo užmokesčiui valstybė suteikia galimybę teatrams plėtoti kūrybinę veiklą. Jei vertinamos kūrybinės programos, tai turi būti aišku, kam teikiami prioritetai ir kaip jie praktiškai gali būti realizuoti. Be to joks vertinimas neturi prasmės, ir Kultūros ministerija neturės aiškaus atsakymo, kaip ji įgyvendina kultūros politikos prioritetus per savo įsteigtus teatrus.
Ar galima šį teatrų tyrimą laikyti inspiracija keisti Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymą?
Iš visų dvidešimties pirmojo tyrimo etapo išvadų svarbiausioji yra paskutinė: „Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatyme nurodyta viena esminių Kultūros ministerijos, kaip Vyriausybės įgaliotos institucijos įgyvendinant ir koordinuojant valstybės politiką teatrų veiklos valdymo srityje, funkcijų yra nustatyti nacionalinių ir valstybės teatrų plėtotės strategiją ir ją įgyvendinti. Iki šiol tokios strategijos kaip teisės akto Kultūros ministerija nėra parengusi ir patvirtinusi". Tai reiškia, kad neturime vizijos, kokia bus Lietuvos teatro sistema ateityje. Todėl nuo jos reikėtų ir pradėti.
Jeigu apibrėžiami kultūros politikos prioritetai, tai per teatrų sistemą, kurios atskiri subjektai gauna vienokį ar kitokį valstybės finansavimą, valstybė turėtų siekti juos įgyvendinti. O juk prioritetai apima socialinę, kultūrinę, švietimo funkcijas, įgyvendinamas per kultūros įstaigų tinklą. Kaip šias funkcijas valstybė norėtų projektuoti į teatrų sistemą ateityje - tai klausimas, į kurį pradėjus ieškoti atsakymų, bus aišku ką ir kaip reikėtų keisti, tobulinti. Žinoma, to neįmanoma padaryti be didesnių diskusijų, tačiau joms pradžią turėtų duoti išsamūs esamos situacijos tyrimai. Būtent taip supratau savo inicijuoto tyrimo pagrindinį tikslą.
Ar bus vykdomas antras tyrimas, nagrinėjantis nevyriausybinių teatrų situaciją?
Tikriausiai - ne. Šis darbas iš pat pradžių buvo reikalingas ne man asmeniškai. Motyvaciją sustiprino žinojimas, kad jo reikia kultūros ministerijos darbuotojams, atsakingiems už teatro sritį ir norintiems ieškoti būdų ją modernizuoti. Pagal pateiktą paraišką Kultūros rėmimo fondas jam skyrė 50 000 Lt. Už šias lėšas turėjome atlikti visą valstybinių ir nevalstybinių teatrų sistemos tyrimą bei pateikti siūlymus dėl sistemos modernizavimo. Tačiau nuo pat pradžių susidūriau su dideliu pasipriešinimu. Buvęs kultūros ministras vilkino sutarties pasirašymą, remdamasis Valstybės teatrų asocijacijos kreipimusi, kad tokio tyrimo visai nereikia. Darbas prasidėjo tik pasikeitus ministerijos vadovybei, rugsėjį, likus vos keturiems mėnesiams iki projekto įvykdymo datos. Todėl nusprendžiau atsisakyti pusės skirto finansavimo ir su likusiomis lėšomis iki metų pabaigos atlikti vien valstybės teatrų tyrimą, o antrajam tyrimo etapui teikti naują paraišką. Kartu su vadybininke Ina Pukelyte ir teisininke Diana Paknyte įsipareigojimus įvykdėme laiku ir 77 psl. valstybės dramos teatrų tyrimas šių metų pradžioje buvo pristatytas Kultūros ministerijoje. Kaip supratau iš pristatyme dalyvavusių kultūros ministro, valstybės teatrų asocijacijos narių - tyrimas reikalingas ir darbą reikėtų tęsti. Šįmet Kultūros rėmimo fondas likusiai darbo daliai, kuri yra anaiptol ne mažesnė už pirmąją, skyrė 10 000 Lt. Atskaičiavus mokesčius iš šių lėšų liktų vos pusė. Net jei aš pats dirbčiau nemokamai, likusių pinigų neužtektų apmokėti ekspertų darbą ir visą tyrimą išleisti atskiru leidiniu, kaip esame įsipareigoję paraiškoje.
