Klaipėdos tarptautinį teatro festivalį „TheATRIUM“ teko aplankyti jam baigiantis. Spėjau pamatyti du tarptautinės programos spektaklius: portugalės Raquel André darbą „Įsimylėjėlių kolekcija“ ir Taivano „Shinehouse Theatre“ spektaklį „Bangų šnabždesys“. Stebėjau festivalio publiką: šiuolaikines Vakarų teatro tendencijas puikiai atspindintis portugalės žvilgsnis klaipėdiečių pernelyg nesudomino (plota trumpai, lenktasi vieną kartą). O štai meditatyvų Taivano spektaklį publika priėmė plačiais glėbiais - po spektaklio auditorija tiesiog šėlo. Man buvo atvirkščiai.
Drauge vonioje
„Įsimylėjėlių kolekcija“ - portugalų performerės Raquel André performansų rinkinys-tyrimas arba spektaklis-paskaita, kurioje veiksmas nevyksta - apie tai, kas vyko realybėje, yra pasakojama. Spektaklių-paskaitų žanras Europos teatre tampa gana įprastas. Regis, jau pramokome juos žiūrėti ir nebeturime lūkesčių išpešti iš jų daugiau, nei gali pasiūlyti sausokas paskaitos žanras. Kita vertus, prisimenant šveicaro Simono Senno, lenkų „Æfekt“ spektaklius-paskaitas (pernai pristatytus festivalyje „Sirenos“), ryškėja ir kitas tokio žanro bruožas: paprastai tai gana intymūs, asmeniški pasakojimai, leidžiantys prisiliesti prie spektaklio kūrėjo kasdienybės, vertybių, patirti jo jausmus ir reakcijas į pasaulį, žmones. Arba patirti tai, kaip jis prieina prie žmonių; arba patirti tai, kaip prie jų nusirengia.
„Įsimylėjėlių kolekcija“ paliečia ir savo tema (kaip gimsta ir dingsta intymumas?), ir laisva, gyvybinga aktorės psichofizika, ir pačia realybe, apie kurią kalbama: tai pasakojimas apie 303 susitikimus su nepažįstamomis moterimis ir vyrais. Susitikimų tikslas - kalbėtis apie „intymumo“ sąvoką ir padaryti bent vieną fotografiją, kuri išreikštų susitikusiųjų intymumą vizualiai. Dalis šių nuotraukų pristatoma žiūrovams. Ši kolekcija magiška ir savaip primena Jono Meko kūrybą: joje - ne glamūrinis intymumas, o tikrasis, kuriame vieni kitų akivaizdoje sėdamės ant klozeto, valomės dantis, lendame po dušu, rengiamės, valgome, vartomės lovoje, verkiame, geriame, bijome, šokame, selfinamės.
Raquel pasakojimas - beveik matematinis: ji prisimena 9 žmonių kvapą, su dešimčia buvo nuoga, septyni dėvėjo jos rūbus, 36 verkė, 4 iš jų - smarkiai. 16 gėrė kavą, 32 - arbatą. 90 proc. susitikimų kalbėta apie vienišumą. Šimtas septyniasdešimt pirmas įsimylėjėlis intymumą apibrėžė kaip patirtį, kai įsimyli kieno nors randus. Nežinia kelintas buvo tas, kurio Raquel ilgisi, taip pat nežinia kelintas - tas, kuris grubiai pareikalavo mylėtis ir vos užėjęs buvo išvarytas. Be pasakojimų, spektaklyje rodomos žmonių, kuriuos aktorė vadina įsimylėjėliais, dovanos, šiek tiek šokama, šiek tiek žaidžiama su žiūrovais, skatinant juos užfiksuoti ir išsisaugoti šią akimirką - birželio 20-osios vakarą Klaipėdos dramos teatro Mažojoje salėje, pačiame teatro viršuje.
„Įsimylėjėlių kolekcija“, kaip ir dauguma kitų mano matytų spektaklių-paskaitų, yra ne teatras, kuris nori kažką parodyti, o teatras, kuris ateina su tavimi susitikti ir pasikalbėti. Čia esi matomas - lyg būtum drovus svečias, pakviestas prisėsti ant sofos ir pasiklausyti įspūdžių. Visa tokio teatro esmė - kiek yra įdomūs tie įspūdžiai. „Įsimylėjėlių kolekcija“ mane nustebino - išėjus, po spektaklio, tyrimą norėjosi tęsti realybėje. Spektaklis-paskaita paveikus savo simpatiška analize, kaip mes patenkame į kieno nors namus, kaip pajuntame impulsą ką nors pasikviesti pas save? Kaip atsitinka šis (įsi)leidimas ir ką jis mums duoda? Kiek žmonių galime įsileisti?
Ypatinga jautrios temos tyrimo rezultato savybė - intymumo ne kaip erotizuotos, o kaip bendražmogiškosios patirties samprata: spektaklyje ne kartą pakartojama tezė „intimacy is allowing“, intymumą pristatant tiesiog kaip situaciją, kai savanoriškai leidi kitam žmogui atsidurti arčiau tavęs (visai nebūtinai tiesiogine prasme). Kūrinyje svarstomas ir kitas svarbus aspektas - lyties įtaka tokio tyrimo galimybei. Juk jei jį atliktų vyras - vargiai atsirastų norinčiųjų dalyvauti. Ką tai pasako apie iškreiptą intymumo koncepciją mūsų sociume? Kaip atverti erdvę kitokioms žmonių susitikimo patirtims?
Dalyvauti šiame spektaklyje buvo įdomu visomis prasmėmis - mąstyti temomis, apie kurias kviečiama mąstyti, jausti Raquel André familiarumą ir savotišką flirtą su auditorija, girdėti, kad spektaklis yra gyvas ir reaguoja į geografinę realybę (keletas susitikimų buvo įvykę ką tik, Klaipėdoje), suvokti savo gyvenimą per intymumą - kaip įrankį matuoti kasdienybę.
Su žmogumi, augalu, gyvūnu, kuo nors
Taivaną daugiausia pažįstu iš „Cloud Gate“ šokio teatro darbų - teatro įkūrėjas ir choreografas Linas Hwai-minas per penkis dešimtmečius ištobulino išskirtinio vizualumo šiuolaikinio šokio teatrą, kuriame stebėtinai darniai jungiasi Rytų ir Vakarų estetinės normos. O štai Taivano teatro „Shinehouse Theatre“ spektaklyje „Bangų šnabždesys“ ryškus rytiečių kanonas, prie kurio vakariečiui reikia pratintis: kol pripranti prie švelnių gestų, kurie, visų pirma, rodo ne kūną ir jo išraišką, o veikiau - ryšį su gamta ir pagarbą jos stichijoms, kol pripranti prie pražiodytų burnų (suprask, tas, kuris išsižiojęs, tuo metu mąsto-kalba, mat kiekvieną istoriją įžodina trečias asmuo - dvasios mediumas), kol nuo sceninio jautrumo ir atsargumo nuvalai kaltinimus naivumu ir primityvumu, spektaklis jau pasibaigia. Rodos, vertėtų surengti ištisą Rytų teatro platformą, kad pilna koja imtumei įsijausti į kitokią raišką, į švelnumo ir santūrumo choreografiją, į savotišką sceninę tylą - kad iš tiesų galėtum pajusti tikrą rytiečių teatro genetiką. Dabar gi, valandėlei įšokęs į savitą tradiciją, veikiau irzliai nerimsti kėdėje, nei įsigyveni į tolimą kultūrą.
Režisieriaus, dramaturgo Po-Yuano Chungo „Bangų šnabždesys“ - trumpų vaizdelių vėrinys (leisiu sau panaudoti šį ne savo žodyno žodį - nes spektaklis išties toks sakralus, kaip senas vėrinys). Kiekvienai istorijai skirta po keletą epizodų, kuriuose dramaturgiškai plėtojamos bendražmogiškos temos: garsiausiai čia skamba desperatiškos ryšio - su žmogumi, augalu, gyvūnu, kuo nors - paieškos. Dvi lesbietės svarsto troškimą auginti kūdikį, taksi vairuotojas ir keleivė nebyliai klausosi radijo laidos apie žirafų vienišumą, moteris visa širdimi lydi katiną į paskutinę kelionę, jaunuolis kalbasi su vazoniniu augalu, galiausiai prieš jį išsirengia, kad susijungtų, o paskui, regis, valandų valandas segasi-raišiojasi savo sudėtingą rūbą - ir šiame lėtume maksimaliai išryškėja vienišumas. O dar garsiau suskamba gebà susitelkti, susisvarbinti kiekvieną savo gyvenimo sagutės segimą taip, kaip susvarbiname, sakykime, mirtį. Reikia turėti su kuo sutikti cunamį - tai yra svarbiausia spektaklio žinutė. Ir būtent dramaturginiu požiūriu šis darbas skamba ryškiausiai.
Judesys spektaklyje skirtas išreikšti emocijas ir iliustruoti teksto turinį - ir, turiu pripažinti, savo tiesioginėmis nuorodomis kartais gerokai nuliūdina. Tačiau analizuodamas spektaklį ir norėdamas pasakyti ką nors panašaus į „iliustratyvu, blyšku, naivu“, lieki bejėgis, mat yra kita - dvasinė - šio spektaklio pusė. „Bangų šnabždesio“ kūrybinio proceso ištakos - kelionės į mistinį Japonijos Osoro kalną, užmegztas ryšys su japonų ragana Itako, 311-tas Rytų Japonijos žemės drebėjimas ir kitokios inspiracijos, neleidžiančios prieiti prie tikrosios spektaklio gelmės ir atrakinti tų klodų, kurie be išsamaus kultūrinio konteksto yra vargiai prieinami. Telieka pasiduoti keistai užliūliuojančiai švelnumo, nuolankumo ir kuklumo tėkmei, basoms aktorių kojoms sliuogiant per šiurenantį smėlį. Norisi pridurti, kad galbūt prieš tokius spektaklius būtų vertinga suorganizuoti jų pristatymą. Vis dėlto mano teatrologinė nuostata yra ta, kad spektaklis turi būti pirminis poveikio šaltinis. Neturėtume nueiti į paskaitą apie spektaklį, kad suprastume spektaklį, - jis pats savaime turi mus paveikti. O jeigu nepaveikia, tai - ne atstumo tarp Rytų ir Vakarų rezultatas: tai viso labo paties spektaklio ir, be abejo, jį žiūrinčiojo asmeninis reikalas.
Iš festivalio „TheATRIUM“ programą uždariusio taivaniečių darbo išsinešiau jame nuskambėjusį priminimą, kad jei ilgai žiūri į bedugnę, tai bedugnė ima žiūrėti į tave (Nyčė). Rodos, ilgai žiūrėjau į „Bangų šnabždesį“. Ir gal tik paskutinę akimirką, kai spektaklio veikėjai jau lošėsi atgal, sutikdami savo bangą, „Bangų šnabždesys“ irgi pažiūrėjo į mane. Ir tą vieną akimirką aš jį supratau: tai spektaklis apie skausmą.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
