Miesto rotušėje išdalintos tradicinės „Fortūnos", ir Kauno teatrai sekmadienį, Tarptautinę teatro dieną, baigia jai skirtų šventinių renginių maratoną. Visi bendrame būryje teatralai susitiks vėl po metų, kai juos į šventę pakvies Lietuvos teatro sąjungos Kauno skyrius, vadovaujamas energingo aktoriaus Andriaus Žiurausko iš Kauno valstybinio lėlių teatro. Kalbėdamas su Eltos korespondente jis neslėpė, jog Kauno teatralų organizacija yra greičiau kūrybinė nei profesinė. Tačiau minčių, jog ji turėtų tapti ir profesine sąjunga, yra.
- Kaunui Jūsų vadovaujama organizacija labiau žinoma savo šventėmis, o kuo ji naudinga žmonėms, susibūrusiems į ją, ir ar daug teatralų priklauso sąjungai? Ar ji daugiau dėmesio skiria teatro žmonių laisvalaikiui, ar jų profesiniam tobulėjimui bei socialiniams reikalams?
- Sąrašuose žmonių - keletas šimtų, didžiąją jų dalį sudaro Kauno muzikinio teatro kolektyvas. Tikslaus skaičiaus, reguliariai mokančio nario mokesčius, nežinau, nes visi Kauno teatrai tiesiogiai atsiskaito su Vilniaus teatro sąjungos centru, o vietinis Kauno centras išties labiau žinomas savo šventėmis, konkrečiai, - Teatro dienos organizavimu.
Jūsų klausimai labai taiklūs: kuo mes naudingi žmonėms ir ką mes dėl jų darome? Deja, reikia konstatuoti, kad auksiniai profsąjungų laikai baigėsi ir dabartinė situacija apverktina. Mūsų sąjunga nėra profsąjunga, ginanti savo narius nuo nesąžiningų darbdavių. Mes esame kūrybinė sąjunga, bet inicijuoti kūrybinius projektus, siųsti žmones tobulėti ir t.t. vietinis centras visiškai neturi savo biudžeto. Nario mokestis, kad ir koks jis menkas, sudarytas iš dviejų dalių - visos Lietuvos sąjungai ir vietinei teatro kuopelei. O tai tarpinei - tarp vietos teatro ir Vilniaus centro nekliūna nei cento.
O kad ir kokie visuomeniški Kauno tarybos nariai, vien jų entuziazmo ir geros valios negana... visi užimti savo darbais žmonės. Tad yra užburtas ratas. Sąjunga yra, ką ji veikia, - neaišku... Bet štai šventės - išties geros. Juokas juokais, ta mūsų Kauno „Fortūnų" šventė mums yra labai brangi, ko gero, tai - vienintelė proga kartą per metus susiburti ir kartu pasidžiaugti vieni kitais.
- Ar skiriasi Jūsų veiklos specifika nuo sostinės ar kituose miestuose veikiančių Teatro sąjungos padalinių veiklos, kuo vadovaujatės, burdami kolegas?
- Nežinau, nujaučiu kad nesiskiria, bet garantuoti negaliu. Aš jau keletą metų esu Kauno filialo pirmininkas, bet į bendrus susitikimus Lietuvos teatro sąjungoje niekas nekviečia. Ten kažkokia kitokia valdymo sistema. O gal tokių susitikimų ir nėra? Tad verdame savo sultyse, susirenkame septynių Kauno teatrų atstovai, pasikalbam apie tai, kam mes reikalingi, dar apie tai, kad kažką daryti reikia, būtina... ir išsiskirstome iki kito karto. Bet jei vis dėlto reiktų lyginti Kauno sąjungos veiklą su kitais miestais, tai aš žinau: kiti miestai mums pavydi tokios gražios daugybę metų besitęsiančios „Fortūnų" tradicijos, už kurią mes išskirtinai dėkingi Kauno miesto savivaldybei.
- Menininkai (ne tik jie), žinoma, labai ambicingi, juolab, kai ne visi - vienodo socialinio lygmens. Vieni teatralai gal oficialiai niekur neįsidarbinę, bet mokesčius mokėti vis tiek privalo, kiti turi nuolatines darbovietes. O dar, kai teatrų yra visokių - ir valstybės ar savivaldybės išlaikomų, ir per komercializuotą meno rinką bandančių irtis savo galiomis (ištekliais), tai, kaip Jums sekasi derinti siekius bei ambicijas ir suvienyti mieste teatro žmones?
- Labai sunkus klausimas. Išties, menininkai - ambicingi, bet teatras yra kolektyvinis menas, todėl esame išmokyti ir priversti būti kartu. Apie nario mokestį nežinau, ką atsakyti. Tik kasmet tų mokančių vis mažiau. Ir abejoju, kad tai lemia ekonominiai sunkumai. Dauguma mano Kauno kolegų, o ir kitų Lietuvos miestų teatralai, iš sąjungos pasitraukia tik dėl to, kad jiems ji nereikalinga ir neneša jokios apčiuopiamos nei materialinės, nei moralinės satisfakcijos. O šventės... Jos Kaune vyksta ir vyks, kol patiems mums to reikės.
Kita problema yra kiti teatrai. Problema ne tai, kad jie yra. Jų atsiradimas sveikintinas ir labai gražus dalykas. Normalu tai, kad jie taip pat nori būti pastebėti, aptarti ir įvertinti mūsų šventėje. Problema, kad ir kaip keistai skambėtų, yra premjerų per metus skaičius. Vien tie mano minėti septyni teatrai: Muzikinis, Dramos, Lėlių, Mažasis, Kamerinis, „Auros" ir Pantomimos, pernai pastatė dvidešimt penkias premjeras. Jas „Fortūnos" komisija, kuriai niekas nemoka nė lito, privalėjo pažiūrėti. Gal paprastam žmogui bus nuostabu tai skaityti: „kas gi nenorėtų nemokamai pažiūrėti dvidešimt penkių spektaklių ir būti „komisijoje garbė". Būti komisijoje - milžiniškas darbas bei atsakomybė, ir aš labai dėkingas gerbiamai komisijos pirmininkei Elvyrai Markevičiūtei, kad ji kasmet sugeba ir vėl suburti komandą.
Tai štai, grįžtu prie kitų teatrų, kurie nepatenka į tą nuolatinę septyniukę. Manau, būtent jie labiausiai suinteresuoti savo spektaklių likimu, nori išgirsti ir profesionalų vertinimą. Aš tikiu, kad kažkoks modelis egzistuoja, tik jo ieškoti būtina sezono pradžioje, o ne „Fortūnų" komisijos darbams įpusėjus. Reikia apgalvoti ir surasti būdą komisijai pamatyti tikrai puikius darbus, bet šalia to jokiu būdu nepraleisti įvairių lobistų saviveiklininkų, siekiančių pinigų ir šlovės.
- Ar daug dėmesio pirmininkui bei jo vadovaujamai organizacijai tenka skirti aktorių, režisierių, dailininkų (gal dar ir kokių scenos apšvietėjų, jei tik juos priimate į sąjungą) socialinėms problemoms spręsti ir kokios iš jų šiuo metu yra pačios aktualiausios? Kitą vertus, nemanyčiau, kad teatruose išvengiama konfliktų (ne dėl kūrybos vizijų ar koncepcijų) dėl įdarbinimo ar išsilaikymo darbe. Juk aplink - daugybė bedarbių, ir pavojus atsidurti tarp jų daugeliui gali grėsti, tad kaip tokiu atveju elgiatės Jūs - profesinės organizacijos vadovas?
- Į du klausimus vienas atsakymas. Visiškai į tai nesikišame. Kaip jau minėjau, esame kūrybinė sąjunga, o ne profsąjunga, bet tokių minčių, kad reikėtų keistis arba kurti kažką kito, kas apimtų ir profsąjunginę veiklą, vis dažniau pasigirsta.
- Perėmėte organizacijos vairą iš Valstybinio muzikinio teatro solisto Gedimino Maciulevičiaus rankų, ar keitėte jos kursą - kokių naujovių pasiūlėte savo kolegoms?
- Perėmiau ir tik tada supratau, su kokiais sunkumais susijęs šis visuomeninis postas. Gediminas buvo puikus pirmininkas, aš kartais net jam sveikai pavydžiu. Jo talentas scenoje ir jo žvaigždės statusas dažnai lengviau atidarydavo valdžios duris bei rėmėjų kišenes. Vadovauti sąjungai - milžiniškas darbas, ir jei tu turi kitų įsipareigojimų: kitą darbą, šeimą, visuomeninę veiklą ar dar kažką, dirbti šiame poste gerai neįmanoma.
Beje, už visus rėmėjų pinigėlius ar kitas pagalbas tenka asmeniškai atidirbti renginiuose, koncertuose ir t.t. Taip kad Gediminas dirbo milžiniškus darbus, aš tik stengiuos juos garbingai tęsti.
Taryboje seniai kalbame, kad prašysime savivaldybės patalpų ir etatų, ir štai tada bus galima iš pirmininko reikalauti veiklos ataskaitos ir rezultatų. O kol kas... sveikinu savo kolegas, teatro mylėtojus ir bičiulius su Tarptautine teatro diena bei kviečiu kartu susirinkus, ar Kauno rotušėje, ar Lietuvos nacionaliniame teatre, prisiminti, kad esame viena šeima ir gyvename dėl to paties - teatro.
