Sausio 17-22 d. Vilniuje Menų spaustuvės iniciatyva antrą kartą surengtas festivalis „Kitoks teatras vaikams". Rido Viskausko įspūdžius užrašė Lina Žižliauskaitė.
Šiemet festivalyje „Kitoks teatras vaikams", berods, 8 kūrybinės grupės iš Vilniaus, Klaipėdos ir Campsirago (Italija) parodė 12 spektaklių - dramos, šokio, lėlių ir net žongliravimo. Gaila, kartais vienu metu buvo vaidinami du skirtingi spektakliai, tad ne viską sekėsi pamatyti. Įprasta, kad festivaliuose programa sudaroma taip, kad dalyviai ir svečiai galėtų pažūrėti visus spektaklius, pabendrauti, padiskutuoti, - juk amžiais skubantys kolegos retai mato vieni kitų darbus. Antraip gaunasi konvejeris: „Suvaidinau, susirinkau žaislus, dingau"...
Taigi: koks - kitoks teatras vaikams? Daug gerų darbų nuveikusio Atviros Lietuvos fondo dėka 1998-2000 m. buvo surengtas profesionalaus teatro vaikams ir paaugliams projektas, išleista kone kasdienė Rūtos Oginskaitės knyga „Teatras be pasakų". Tada, kaip sufleruoja knygos pavadinimas, mūsų kūrėjai buvo raginami nesislėpti už kostiuminių pasakų, atsigręžti į „čia ir dabar" gyvenančių vaikų pasaulį, jų rūpesčius ir džiaugsmus, ieškoti naujų bendravimo su publika būdų. Šiemet vykęs festivalis rodo, kad „kitoks teatras" (bent mūsų nevalstybinių teatrų kontekste) vėl atsigręžė į pasakas. Jos interpretuojamos, pasitelkiant šiuolaikinio gyvenimo realijas, atpažįstamumo ženklus. Jei pažvelgtume į valstybinių teatrų scenas, ir jose rastume spektaklių, jautriai kalbančių apie mažųjų gyvenimus, naudojančių itin interaktyvias bendravimo formas. Pavyzdžiui, 2011-aisiais Vilniaus mažajame teatre Evaldo Jaro režisuotame spektaklyje „Mama katinas" (pagal Luiso Sepúlvedos apsakymą „Apie žuvėdrą ir katiną, kuris išmokė ją skraidyti"), nevengiant humoro, keliama skaudi mamos netekusio vaiko tema (tiesa, įdomių aktorinių vaidmenų nestokojantis spektaklis - 2 dalių, vaikams per ilgas, galbūt ne visus estetikos sluoksnius jie „perkanda"). O tais pačiais metais Lietuvos rusų dramos teatre režisierė Olga Lapina režisavo spektaklį „Stebuklingoji kreidelė" (pagal Zinken Hopp kūrinį), kuriame spektaklio herojai kartu su 20 vaikų grupe keliavo per visas teatro erdves (net per mažiesiems gal baugų, pelėsiais atsiduodančio ir menkai vėdinamo teatro rūsio labirintus!). O tėvai, atskirti nuo vaikų, kol vyko kelionė dalyvavo pedagogikos paskaitoje... Ar gali būti dar didesnis „interaktyvumas"?..
Šio festivalio savitas bruožas - vadinamos kūrybinės dirbtuvės vaikams, kurių metu mažieji asmeniškai bendravo su kūrėjais, susipažino su teatro materija. Net ir man buvo smalsu pagroti su kai kuriais kompozitorės Snieguolės Dikčiūtės kolekcijos egzotiškais instrumentais...
Festivalis - nekonkursinis, todėl jame mažiau aistrų, intrigų dėl viešo įvertinimo, sykiu - ir teatrinės refleksijos. Manyčiau, vieša diskusija po festivalio - būtina.
Taigi trumpai apie matytus spektaklius. Keistuolių teatras parodė Aido Giniočio režisuotą muzikinį spektaklį „Mykolas Žvejas". Sumanymo požiūriu, regis, tai - Klaipėdos dramos teatre 1998-aisiais sukurto to paties pavadinimo spektaklio pakartojimas. Keistuoliams šis ritmiškai gerai organizuotas spektaklis - tradicinis: aktoriai šmaikščiai, tiesiogiai bendrauja su publika, šoka, dainuoja (fonograma skambėjo per garsiai aktorių balsų atžvilgiu, bet tai - vaidinimui pakeistos erdvės žymė); triukai neslepiami, raiškos priemonės paprastos, kostiumai, rekvizitas - kuklus, lengvai transportuojamas. Regis, kiekvienas dramos teatras tokius spektaklius galėtų vaidinti. Keistuolių aktoriai (čia vaidina visų trijų šio teatro kartų atstovai) moka sukurti žiūrovams teatro - šventės įspūdį. Nors po spektaklio vaidintojai turbūt šlapi (didelis fizinis krūvis), žiūrovams lieka lengvumo, energijos antplūdžio įspūdis...
Spektaklyje pagrindinis veikėjas - Justo Tertelio vaidinamas jaunuolis Mykolas Žvejas - kalba patarlėmis, priežodžiais, mįslėmis, tad ne vien pramoginė intencija čia ryški - sykiu ir šviečiamoji. Dėmesį patraukė, kaip atspindimas veikėjų tautiškumas, socialinė padėtis, kaip apeliuojama į vaikų, kaip televizijos žiūrovų, patirtį. Tėvas Žvejas (Dalius Skamarakas) ir motina Žvejienė (Aldona Vilutytė) - lietuviško senojo kaimo atstovai, šiek tiek sukti, smalsūs, viską žinantys apie savo kaimynų gyvenimus (tai atskleidžiama scenoje, kai atseit virš kaimo ratus suka gandras su kūdikiu: Žvejai su dideliu malonumu apkalba, kuri čia kaimynė „nusipelnė" tokios gandro malonės...).
Liuciferas Kipšiūnas (Darius Auželis), kuriam „gudročius" Žvejys neapdairiai pažadėjo „ko namie nepaliko" - toks kalbančio su akcentu „Amerikos lietuvio" nepiktas šaržas, matyt, atkeliavęs iš televizijos rimtų ir nelabai laidų.
Ryškiausiai „kitataučio korta" pliekiama scenoje, kai Mykolas pakliūva į temperamentingos raganos Tamaros (A. Vilutytė) žabangus. Smuklininkė Tamara su užmoju atseit čigoniška maniera traukia romansą „Neišeik, neišeik tu iš sodžiaus...", vaikosi Mykolą, flirtuoja su juo (bei su publika). Scena „išauginta" kaip efektingas koncertinis numeris, kurį galima atlikti ir įvairių pramoginių renginių metu. Vėlgi kasdienybėje tokių tamarų vaikai nemato, tai - populiariosios televizijos kultūros personažas. Tokia, sakytumei, etnokultūros ir populiariosios kultūros samplaika. Spektaklyje esama net žaidimo su reklama: „Nueik į biblioteką - rasi erdvę bendravimui", - sako vienas veikėjas.
Komizmą kelia ir žaidimas vyriškumo bei moteriškumo įvaizdžiais: visus sunkius Kipšiūno paskirtus darbus Mykolui, šiam miegant, naktimis nudirba jaunuoliu susižavėjusi Liuka (Ieva Stundžytė)... Kuo Liukos širdį patraukė pasnausti mėgstantis Mykolas, nežinia, bet kas nenorėtų namuose tokios pasiaukojančios darbininkės žmonos?..
Šokio teatras „Dansema" ir jo vadovė Birutė Banevičiūtė turbūt pirmieji Lietuvoje pradėjo populiarinti šiuolaikinio šokio spektaklius vaikams. „Bebaimis" skirtas 12-16 metų paaugliams (nors atstumas tarp 12-mečių ir 16-mečių pasaulėvokos bei interesų milžiniškas: pirmieji dar nėra galutinai atsisveikinę su vaikyste, gal patiklesni, antrieji - jau įžengę į suaugusių gyvenimo džiungles, labiau kritiškesni...). Spektakliu siekiama dvejopų tikslų: lakoniškai supažindinama su įvairių šokių stiliais (hip hopu, tango, šiuolaikiniu šokiu ir kt.) ir sykiu mėginama gvildenti paauglio psichines būsenas: nerimą, pyktį, savigraužą, sarkazmą. Tai Tomo Dapšausko monospektaklis (choreografė - Giedrė Subotinaitė) - nepavydžiu aktoriui-šokėjui iššūkio: reikia sudominti, suvaldyti bemaž 200 paauglių dėmesį. O šie, atvykę iš mokyklų grupėmis, nuolat muistosi, komentuoja reginį, yra blaškomi vidaus santykių peripetijų.
Spektaklio pradžioje pykši durys, nervingu žingsniu įeina vaikinukas, nusviedžia kuprinę, spardo ją, išeina, po pauzės grįžta, mėgina nurimti, atsigulęs ant grindų... Vėliau pakyla, kelis sykius skaito tą patį, regis, Vytauto Mačernio eilėraštį: pirmą kartą - rimtai it mokykloje per pamoką, antrą - pagal hip hopo ritmą, sarkastiškai. Iš kuprinės vaikinukas traukia sportinę-laisvalaikio aprangą, rengiasi ją - čia žiūrovai prajunka, nes iš šalies pamato, kaip komiškai atrodo nutįsusios kelnės... Pademonstravęs hip hopo judesių galimybes vaikinukas vėl rimsta (juk monospektaklis! negali šokėjas be mažų pertraukėlių visą laiką išlaikyti intensyvų šokio ritmą). Vėliau jis išsitraukia stilingą švarkelį - pradeda šokti tango. Vaikinukas šoka, keisdamas menamas partneres - milžinę ir nykštukę. Spektakliui baigiantis skamba aukštos emocinės įtampos A. Vivaldi muzika, vaikinukas nusirengia ligi baltų apatinių, drabužius it savo antrininką patiesia ant grindų ir pats atsigula šalia... Paaugliai šią sceną vertina įvairiai - vieni stebi susikaupę, kiti muistosi, prunkščia - užuomina į nuogą kūną juos erzina, provokuoja.
Po spektaklio iniciatyvos imasi B. Banevičiūtė. Ji užmezga pokalbį su jaunuoliais (puikūs vadovės organizaciniai ir oratoriniai sugebėjimai!), klausia, kas jiems įsiminė. Atsakymai skatina pagalvoti, ar pasiekta tai, ko norėta, nes drąsiausieji pašnekovai mini, kad jiems įsiminė, kaip šokėjas... nusirengė ir kaip vienoje scenoje jis stovėjo ant galvos.
Spektaklio pavadinimas - „Bebaimis" - sufleruoja, jog herojus randa savyje jėgų įveikti - ką?.. Erdvė vaizduotei, nes spektaklyje siužetas neplėtojamas, veikėjo charakteris neapibrėžiamas, neatskleidžiamos jo gyvenimo aplinkybės. Įtūžis, nerimas, apie kurį užsimenama spektaklio pradžioje, niekaip nepaaiškinamas, abstraktus. Galbūt teisi buvo viena žiūrovė paklaususi, kodėl vaikinas šoka vienas, kodėl scenoje nepasirodo mergaitė?.. Juokai juokais, partnerė (-is) būtų padėję kūrėjams brėžti ryškesnę spektaklio dramaturgiją, per santykį su kita (-u) labiau būtų atsiskleidęs ir herojus. Monospektakliui reikia aktoriaus, pasižyminčio didele charizma, o šokio monospektakliui - ir ypatingų šokėjo fizinių duomenų bei gebėjimų. Antraip - ką žiūrėti?..
„Kitokį teatrą" išraiškos priemonių ir tematikos prasme pademonstravo „Scarlattine Teatro" iš Italijos, parodęs šmaikštų vaidinimą ekologijos tema „MANO LIBERA" (itališkai - laisva ranka, rankiniu būdu). Lietuvos teatre grafinis projektorius nėra naujiena, nors spektakliuose jis naudojamas retai (minėtini Auksės Petrulienės ironiški muzikiniai reginiai suaugusiems „Psilikono teatre", Saulės Degutytės „Stalo teatro" kai kurie reginiai vaikams). Pas mus dar nebandoma žaisti jungiant vadinamą dramos planą su vaizdų ir optinės iliuzijos pasauliu, kurį galima sukurti, naudojant minėtą techniką, o italai tuo mėgaujasi (tik smalsu, kokie kiti jų vaidinimai, ar sekasi jiems kas kartą ką naujo sugalvoti, naudojant grafinį projektorių).
Spektaklio pradžioje biuro tarnautojai, vyras ir moteris, pasodina naują darbuotoją darbuotis su skaidrėmis, kuriose vaizduojami verslo statistiniai duomenys, diagramos, lentelės... Darbuotojui toks darbas ne prie širdies ir jis ima kvailioti: it žaisdamas „sujunk taškus", piešėjas skaidrėse kuria savo vaizduotės miestą, kuriame apgyvendina ir darbdavius, paversdamas juos klounų pora. Publika krykštauja: smagu matyti fantazijos fiestą, žaismingą išsilaisvinimą iš negyvo informacinių duomenų pasaulio.
Taigi toliau piešėjas (kartu jis valdo garso techniką, leidžia per mikrofoną įvairiausius garsus) užleidžia vietą reginių pasauliui. Klounų gyvenimo foną, situacijas vaizduoja jo „čia ir dabar" gimstantis piešinys, o klounai tą piešinį veiksmais ir vertinimais atgaivina. Spiegianti, meiliai besišypsanti moteriškė ir vos kantrybės neprarandantis vyriškis patiria įvairių nuotykių: namuose juos užlieja vanduo, išvykoje į miestą jiedu pakliūva į baisią transporto spūstį, paplūdimyje juos nukamuoja poilsiautojų triukšmas, negyvenamoje saloje jų ramybę drumsčia naftos gręžinį vykdantis laivas. Prisipirkę reikalingų ir nelabai daiktų jie grįžta namo. Čia jie nemaloniai suvokia, kad jų name pilna civilizacijos atliekų. Šiukšlės veržiasi ir iš kaimynų namų. Šiukšlės it stichinė nelaimė užtvindo visą miestą...
Klounų poros santykiai vienpusiški, mažai kintantys. Tačiau ekologijos katastrofos grėsmė spektaklyje perteikta itin vaizdingai. Italų spektaklyje netikėtas pasirodė laisvas požiūris į kūniškumą. Štai vaizduojama, kaip ryte vyras šlapinasi: aktorius stovi šonu kiek susikūprinęs, o piešėjas brėžia klozeto kontūrus ir čiurkšlę... Paplūdimio scenoje vyras (aktorius) negali atitraukti akių nuo šalimais gulinčios be bikinio viršutinės dalies gražuolės kaimynės krūtinės (piešinys)... Lietuvių spektakliuose vaikams, ko gero, tokie lytiškumo „akcentai" neįsivaizduojami.
Apie Klaipėdos lėlių teatro monospektaklį „Stebuklingas Pelenės laikas" (rež. Gintarė Radvilavičiūtė, akt. Renata Kutaitė) esu rašęs anksčiau „Literatūroje ir mene", tad nesikartodamas atkreipsiu dėmesį tik į naujus dalykus.
Kalba išreikštos informacijos spektaklyje daugiau nei vaizdu, žaidimas detektyviniu siužetu sudėtingesnis nei spektaklio plastika. Lyg tyčia Menų spaustuvėje knygos teatro principu sukurtą spektaklį žiūrėjo kelios ikimokyklinukų grupės (nors vaidinimas skirtas jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikams), jautėsi, kad jiems kalbinės informacijos, suaugusiems skirtų šmaikštavimų gerokai per daug. Tiesioginį bendravimą su vaikais aktorei apsunkina tai, kad mažieji nemato jos akių (dengia juodos skrybėlės šešėlis)! Akių kalba monospektaklyje labai svarbi.
Diskutuotina, ar spektaklyje vaikams galima taip „improvizuoti": „plintusas", „nesusvietnai", „detektyviškai"... Žinoma, net iškiliems aktoriams išsprūsta netikusių pasakymų, pavyzdžiui, Eglė Gabrėnaitė naujame Kirilo Glušajevo režisuotame spektaklyje „Motina" (pagal M. Gorkį; Vilniaus mažasis teatras) pakeltu balsu piktinasi vienu veikėju: „Man nedaeina, kaip tu...". Gerai būtų, jei teatruose kokia „pastabi ausis" sektų aktorių kalbą, o vaidintojai geranoriškai pastabėles priimtų. Bet tikrovėje būna visaip. Prisimenu vieną scenos senbuvio atkirtį dėl kalbos, kurį išgirdau, kai kadaise dirbau Vilniaus teatre „Lėlė": „Mums cerberių nereikia!"
Teatras „cezario grupė" parodė šmaikštų kamerinį vaidinimą mažiausiems „Lai lai lai" (pagal lietuvių mitologiją). Regis, tai pirmas Cezario Graužinio spektaklis, skirtas vaikams. Dar prieš pusmetį vykusioje „Lai lai lai" peržiūroje kilo abejonių dėl perdėm naivios spektaklio kūrėjų kalbėjimo intonacijos su vaikais, specialaus „šlebezavojimo"... Žavi intencija vaikams papasakoti apie Dievą ir Laumes, bet nukrypta maivymosi linkme. Gaila.
Tuo tarpu Saulė Degutytė („Stalo teatras") monospektaklyje „Vėjų motė" į mitologijos dalykus žvelgia rimtai. Spektaklyje daug egzotiškų vaikams dalykų: keisti veikėjų vardai, retai girdimas žodynas, tarsi mažai ką bendro su vaikų patirtimi turinti dramaturgija, neįprasta (t.y. ne vien melodija pagrįsta) S. Dikčiūtės ir Valdo Narkevičiaus muzika, kvapai, kuriuos skleidžia popierinės vėduoklės ... Mažieji spektaklį žiūri itin susikaupę. Sėkmės priežastis - teatrinių priemonių įvairovė, laipsniškas jų naudojimas. Žiūrovai negali atspėti, ką jie matys toliau. Štai spektaklio pradžia: scenos gilumoje kažin kas boluoja, šiugžda, juda... Aktorė, apsigaubusi dideliu popieriaus maišu, neskuba judėti, leidžia įsižiūrėti į judančią formą. Vėliau, išnirusi iš maišo, ji žaidžia su apibendrintos formos vielinėmis vaikų figūromis (išties retai naudojama technika), pradeda pasakoti istoriją, kaip vienas vaikas išėjo „antros saulės saulelės ieškoti".
Sakytumei, ką gali vienas aktorius scenoje? Padainuoti, pažaisti su keliais objektais, papasakoti istoriją, paflirtuoti su žiūrovais (tarkime, toks yra Elvyros Piškinaitės monospektaklis „Aukso obelėlė, vyno šulinėlis" Vilniaus teatre „Lėlė", Rimo Driežo režisuotas 2011-aisiais)... „Vėjų motės" atveju aktorė kuria scenos reginį „čia ir dabar" ir sykiu pati yra reginio elementas (dailininkė - Ligita Skukauskaitė). Subtilus spektaklio finalas: matome šešėlių teatro principu sukurtą berniuko ir mergaitės figūrų susitikimą, šviesos pamažu gęsta, scenos viduryje (it kokiame E. Nekrošiaus „Otelo" spektaklyje) sukasi gelsvas stalo paviršius...
Juokais Saulę Degutytę vadinu „Benu Šarka teatre vaikams", nes pastebiu, jog literatūrinis pradas jos spektakliuose tampa vis mažiau reikšmingas, vis labiau remiamasi garso, vaizdo galimybėmis ir ypatinga aktorės vidine energija (kokios išraiškingos didelės jos akys!). Tik norėtųsi, kad ateityje aktorė nenusisuktų visai nuo partnerystės scenoje - monospektakliai turi ir savo pavojų...
