Apie teatrą vaikams pastaruoju metu kalbama ne taip ir mažai. Tačiau paprastai diskusijų centre atsiduria menininkas, šiek tiek pamirštant jo adresatą. Šįkart teatrą vaikams nusprendėme paanalizuoti pirmiausia iš jo publikos perspektyvos. Koks yra šiuolaikinis vaikas ir kokio teatro jam reikia, prie apskritojo stalo svarstė privataus darželių tinklo „Vaikystės sodas" įkūrėja, edukologė Austėja Landsbergienė, šokio teatro „Dansema" meno vadovė, choreografė Birutė Banevičiūtė, vaikų literatūros tyrinėtojas, literatūrologas Kęstutis Urba, teatro režisierė Olga Lapina, Vilniaus teatro „Lėlė" meno vadovas, teatrologas Vilmantas Juškėnas ir teatrologė Ramunė Balevičiūtė.
Ramunė Balevičiūtė: Apie teatrą vaikams su kai kuriais iš Jūsų jau esame nemažai kalbėję. Bet dažniausiai tai būdavo tik teatro teoretikų ir teatro praktikų diskusijos. Todėl, manau, būtų labai įdomu ir naudinga praplėsti tą ratą ir į teatro vaikams reiškinį pažvelgti kitaip, įvertinant jį skirtinguose kontekstuose. Man atrodo, kad teatras vaikams užima šiek tiek kitą vietą, nei, pavyzdžiui, literatūra vaikams. Tad norėčiau pradėti nuo tokio klausimo: kokie yra šiuolaikiniai kultūriniai vaiko poreikiai ir kaip juos sugeba patenkinti skirtingos kultūros sritys, tarp jų ir teatras?
Kęstutis Urba: Labai sudėtingas klausimas. Apskritai, kai kalbama apie literatūrą ar kitas meno sritis vaikams, labai sunku apibendrinti visumą. Vaikai būna skirtingo amžiaus ir kas kelerius metus interesai ir poreikiai labai keičiasi. Galbūt ankstyvoje vaikystėje vaikams svarbus žaidybinis momentas, taip pat savęs, savo jausmų, įvairių situacijų atpažinimas. O paauglystė - labai sunkiai apčiuopiamas laikotarpis, todėl sunku įvardyti šiuolaikinio paauglio kultūrinius poreikius. Paauglius labai sunku suvilioti literatūra. Bet jiems geros literatūros tikrai yra, o tai, kad jie skaito ne pačius brandžiausias knygas - jau kita problema.
Austėja Landsbergienė: Kultūriniai poreikiai visada buvo, yra ir bus. Tiesiog mes dažnai nuvertiname, pasakydami, kad vaikams nereikia, nes jie ne tokie gudrūs. Juk visada, žiūrint iš trisdešimtmečio, keturiasdešimtmečio ar šešiasdešimtmečio perspektyvos, atrodo, kad tas „keliolikinis" nieko nesupranta, tik įsivaizduoja, kad viską supranta. Tokiais atvejais aš visada primenu: Sokratas irgi sakė, kad tie jaunikliai ištvirkę, kvailesni ir kad pasaulis ritasi žemyn. Jei tai būtų buvusi tiesa ir kiekviena nauja karta ristųsi žemyn, šiuolaikinis pasaulis dabar būtų labai labai gilioje duobėje.
Man atrodo, kad vaikai ir jaunimas šiandien protingesni, įdomesni, smalsesni, gabesni, entuziastingesni. Bėda ta, kad mums dažniausia užkliūna tai, kad jie ką nors negražaus parašo Facebook´e ar Twitter´yje. Mes tai užfiksuojame ir apibendriname, taikome visai kartai.
Ramunė Balevičiūtė: Tai, kad kultūros poreikis yra - akivaizdu. Tėvai tai supranta, todėl perka knygas, bilietus į teatrą. Kartais salės tikrai sausakimšos. Tačiau, jei šiuolaikiniai vaikai kitokie, koks tas jų kitoniškumas, kokie jų poreikiai? Kartais tikrai sunku susigaudyti, kokio teatro reikia būtent šiuolaikiniam vaikui ar jaunuoliui. Būna neblogų spektaklių, sukurtų vyresnės kartos menininkų, bet kartais atrodo, kad jie kurdami nelabai galvoja apie savo publiką, apie spektaklio suvokėjus, kurie šiandien kitokie nei prieš dešimtmetį ar du.
Birutė Banevičiūtė: Man visada labai kliūva sąvokos „vaikas" neapibrėžtumas. Mano požiūriu, negalima kurti spektaklio vaikams. Turi būti aiškiai nurodytas amžius - juk trylikos ir trejų metų vaikai labai skiriasi. Viena didžiausia klaidų ir yra ta, kad mes nediferencijuojame poreikių pagal amžių.
Man atrodo, kad temų poreikiai, t.y. apie ką kalbėti, iš kartos į kartą nesikeičia: iš pradžių jie nori žaisti, paskui - pasiklausyti istorijos, tada - išgirsti baugią istoriją, ir galiausiai - kalbėti apie skaudžius ir subtilius dalykus. Manau, kad temos nesikeičia, keičiasi tik formos. Juk mes visi norėjome kalbėti apie meilę, kai mums buvo šešiolika, tik nežinojom, kaip tą padaryti, nes bijojome. Dabar paaugliai irgi nori apie tai kalbėti. Bet kas su jais apie tai šnekasi? Dažnai niekas nesikalba tokiomis temomis, nes neranda tinkamų žodžių. Taigi, manau, kad gali keistis teatrinės formos, o ne turinys. Šiandien mes negalime pabėgti nuo to technologijų amžiaus, kad ir kaip bandytume apsimesti, kad jo nėra ir kad gera vaikščioti su klumpėmis. Bet galbūt kaip tik tų technologijų reikia, kad spektaklis iš tikrųjų būtu super.
Be to, labai svarbu vaikams kalbėti apie svarbius dalykus tada, kai jiems tai iš tikrųjų rūpi. O mes ar kalbame? Ne, mes pasakas pasakojame ir gimdome moralę. Kai kurių teatro kritikių nuomone, jei moralės nėra - spektaklis nevykęs.
Ramunė Balevičiūtė: O ar nemanote, kad labai daug kas priklauso nuo tėvų ir jų auklėjimo supratimo apskritai? Austėja, Jūs kuriate ir dirbate pagal novatoriškas vaikų ugdymo programas, todėl turbūt ir su kitokiu tėvų požiūriu susiduriate. Vis dėlto man susidaro įspūdis, kad dauguma tėvų vis dėlto laikosi gana konservatyvių auklėjimo nuostatų, dėl to nori ir „tradicinio" teatro.
Austėja Landsbergienė: Taip, labai daug kas priklauso nuo pačių tėvų išsiauklėjimo. Juk mes iš stipraus autokratinio požiūrio peršokom į labai liberalų. Reikia sugebėti suprasti, ko vaikui iš tikrųjų reikia. Dabar yra daug psichologinių, neurologinių tyrimų. Tačiau jei tėvai nėra tų dalykų specialistai, jie su jais greičiausiai nebus susipažinę. Todėl mes ir organizuojame akademiją tėvams. Viena iš pastarųjų temų buvo - kaip sutramdyti įsisiautėjusį vaiką. Jei tėvai nori, kad jų vaikai išaugtų emociškai stabiliais ir stipriais žmonėmis, jie turi nebijoti būti tėvais. Nesame vaikams draugai, esame tėvai, draugiški, bet tėvai. Turime didelę atsakomybę. Jei gersi „Coca-Cola", vaikas gerti vandens nenorės. Jeigu tėvai žiūri televizorių, o vaikui sako: „Eik skaityti knygą", vaikas tikrai neis ir neskaitys. O jeigu tėvai sėdės ir skaitys knygas, tai ir vaikas susirangys šalia su knyga.
Ramunė Balevičiūtė: Bet kartais, man atrodo, tėvai rūpinasi ne tiek savo vaikų elgesiu, kiek jų nuostatomis. Jiems svarbu perduoti savo požiūrį į tam tikrus dalykus. Pavyzdžiui, ne paslaptis, kad dauguma šiuolaikinių vaikus auginančių tėvų patys yra užaugę homofobiškoje aplinkoje ir tokį požiūrį siekia perduoti savo vaikams. Į galvą ateina pavyzdys apie neseniai pasirodžiusią Neringos Mikalauskienės pasakų knygą, kurioje yra užuominų apie homoseksualią meilę - princesė myli princesę ir pan. Delfi´yje skelbtuose komentaruose absoliučios daugumos tėvų nuomonė buvo maždaug tokia: „Kas jai davė teisę luošinti mūsų vaikus?"
Kęstutis Urba: Tai sudėtinga. Mikalauskienės knyga apie toleranciją. Pirmoje pasakoje kalbama apie mergaitę, kuri gimsta juodomis rankomis, bando jas slėpti po pirštinėmis, bet galiausiai vis vien tiesa išaiškėja. Bet ši pasaka teigia, kad net ir tokiomis rankomis galima daryti gerus darbus. Antroji pasaka - apie homoseksualią princesių meilę. Meniniu požiūriu šios pasakos yra nebrandžios. O dėl turinio - negaliu smerkti ir tėvų. Tai labai individualus pasirinkimas. Kartais tokios temos vaikams būna tiesiog per ankstyvos. Kai jie pradeda klausti, tada gal reikėtų susirūpinti. Neringos mestas drąsus iššūkis, bet neigiamų reakcijų, manau, tikrai bus dar daug.
Birutė Banevičiūtė: Jeigu vaikui siūloma, brukama, kišama, kai jam dar neįdomu, žala tikrai bus. Bet jeigu vaikas klausia, ieško atsakymų meniškoje ar nemeniškoje knygoje, ar su juo kas nors apie tai kalbasi? Pagaliau, jeigu jis perskaito nemenišką knygą, ar kas nors padeda jam atpažinti tą nemeniškumą? Apskritai ne visi tėvai būna kultūriškai išprusę.
Kai sukūrėme spektaklį, skirtą vaikams iki trejų metų, pirmas tėvų klausimas buvo: „Ar tikrai vaikui reikia bilieto - jis juk neužima vietos?" Mes paaiškinome, kad vaikas, nors ir neužima vietos, žiūri spektaklį, t. y. vartoja kultūros produktą. Tėvų atsakymas: „Betgi jie dar nieko nesupranta." Tokie tėvai neatpažįsta savo vaiko reakcijų. Juk spektaklio metu vaikas daro visokius judesius, skleidžia garsus - tai jo reakcijos į tai, ką jis mato ir girdi. Susidaro toks įspūdis, kad tėvai neišmano savo vaiko psichologijos, fiziologijos.
Vilmantas Juškėnas: Nemanau, kad visi šiandieniniai tėvai yra tokie neišprusę. Pavyzdžiui, spektaklių metu tenka matyti, kaip vieną ar kitą veikėjo poelgį, keliantį vaikams klausimus, čia pat aiškina jų tėvai. Tiesa, būna ir tokių atvejų, kai teatras susiduria su savotišku tėvų teroru. Arba nepaisoma amžiaus cenzo ir į spektaklius, kurie skirti vyresniems, nešami kūdikiai, kurie išties trukdo vyresniems vaikams, arba po spektaklių kūrėjai sulaukia nuožmių komentarų, dažniausiai susijusių su išraiškos priemonėmis. Bet labiausiai stebina tėvų siekis apie spektaklį spręsti už vaikus patiems. Įsiminė tragikomiškas vieno tėvo komentaras po Vitalijaus Mazūro spektaklio „Eglė žalčių karalienė": „Kaip Jūs drįstate rodyti vaikams sceną, kurioje gyvūnėliui nutraukiama galva?" O spektaklyje yra elementarus lėliškas sprendimas, kai iš įvairių daiktų sukonstruojamas gyvūnas ir čia pat jį veikėjai „išardo", pirmiausia nuimdami galvos vietoje įtaisytą objektą. Bet negali širsti ant tokių tėvų, jiems reikia kantriai paaiškinti, kad nedera visko suvokti tiesmukai.
Kęstutis Urba: Akivaizdu, kad vaiko kultūriniai poreikiai priklauso ir nuo tėvų poreikių. Jei tokie yra, juos turės ir vaikai. Jei ne - reikia laukti, kol vaiką pradės vesti į darželį. Skaityti galima pradėti ir dešimties metų, „užkibti" gali ir neskaitęs. Bet jei nėra nuoseklumo, žymiau sunkiau.
Vilmantas Juškėnas: Galėtume apibendrinti, kad vargu ar įmanoma šiandien kaip nors išskirti, apibūdinti vaikų poreikius, nes juos formuoja tėvai. Apskritai, manau, kad teatras neturi tenkinti poreikių, jis turi kurti kultūrinę produkciją, kuri leistų bent iš dalies formuoti tokią visuomenę, apie kokią svajojame patys - su išlavintu meniniu ir estetiniu skoniu, laisvą nuo prietarų, stereotipų, riboto požiūrio ir svarbiausia - atvirą kūrybiškai patirčiai. Deja, šiandieninio teatro vaikams praktika byloja apie kultūrinio automatizmo tendenciją. Tai pirmiausia pastebima dramaturgijos kontekste. Peržiūrėję teatrų, kuriančių spektaklius vaikams, repertuarus, pamatysime, kad dominuoja klasikos pastatymai. Tokią repertuarinę politiką lemia tiek kūrėjai, tiek ir patys žiūrovai. Abi pusės iki šiol laikosi įsikibusios saugaus kompromiso: vieni mieliau renkasi pažįstamus pavadinimus, o kiti, siekdami padoraus savo spektaklių lankomumo, prisitaiko prie paklausos.
Tačiau klasika - tiek literatūrinės, tiek liaudies pasakos - nėra blogas reiškinys. Atvirkščiai, jos problematika visuomet aktuali, nes primena žiūrovui moralinius kriterijus, apibendrina skirtingų kultūrų ir epochų patirtį, galiausiai pristato universalius žmonių tarpusavio santykių ir jų veiksmų pasekmių modelius. Bet didžiausią mūsų „klasikinio" (ar „tradicinio") teatro vaikams problemą sudaro net ne dramaturgijos ir temų įvairovės stoka, o šiandieninio teatro kalba. Dažniausia spektaklių bėda ta, kad jie apaugę arba iš praėjusio amžiaus paveldėtais ir nebeadekvačiais šiandienai, arba šiuolaikinių masinių medijų išpopuliarintais vizualiniais įvaizdžiais, mąstymo klišėmis ir dėl to įsitvirtinusiais vaidybos štampais. Kai žiūrovai reikalauja „Trijų paršiukų" „kaip toje knygelėje" - tai jau susirūpinti žiūrovo skoniu verčiantis signalas. Deja, retas kūrėjas, ypač mėgėjiško teatro vaikams srityje, kuri šiandien sudaro kritinę masę, drįsta rizikuoti, o gal ir nesugeba, neturi profesinių įgūdžių, apversti tuos „Tris paršiukus" aukštyn galva, pasižiūrėti į pasaką iš naujos perspektyvos.
Pavyzdžiui, Skandinavijoje, Didžiojoje Britanijoje, net ir toje pačioje Lenkijoje apstu šiuolaikinių pjesių vaikams, kurios siekia nutolti nuo įprastos klasikinių siužetų traktuotės, postmoderniai pasižiūrėti į žinomus mitus ir pasakas, aktualizuoti socialines temas. Naujas žvilgsnis į žinomą medžiagą provokuoja ir naujų formų paiešką. Lietuvoje tokios tendencijos neturime. Bet taip yra galbūt ir dėl to, kad mums trūksta jaunų, teatrą vaikams kuriančių menininkų, kryptingai pasirinkusių savo profesinių interesų sritį.
Kęstutis Urba: Norėčiau pridurti apie repertuarą. Mes dažnai plakame leidėjus: „Leidžiat ne tai, ko reikia"; teatro kūrėjus: „Statot ne tai, ko reikia". Bet juk teatras turi pritraukti, sudominti žiūrovus. Yra toks dėsnis - perkamiausios knygos vaikams yra tos, kurias tėvai skaitė savo vaikystėje. Teatre irgi - „Raudonkepuraitė", „Trys paršiukai". Sunkiausia skaitytojus suvilioti pasaulinio garso knygomis, kurių autorių vardai nėra žinomi.
Kita vertus, dabar leidžiama įvairi literatūra, todėl galima pasirinkti. Pavyzdžiui, yra tikrai geros senos klasikos paaugliams. Antanas Gluskinas Juozo Miltinio dramos teatre yra pastatęs „Anę iš Žaliastogių". Šis Lucy´ės Maud Montgomery kūrinys - XX a. pr. klasika. Jame - klausimai, kurie visada bus aktualūs. Tačiau kitiems reikia Melvino Burgesso - sekso, erotikos, kraujo. Pamenu, viena septintokė klausė, kodėl į vadovėlį neįtrauktas „Heroinas"? Septintoje klasėje!
Birutė Banevičiūtė: Jų tokie poreikiai. Jie nori apie tai kalbėti tada, o ne kai suaugusieji jiems leis.
Kęstutis Urba: Taigi peržvelgęs dabartinį teatro vaikams repertuarą, netgi truputėlį nudžiugau. Raudonkepuraičių šiek tiek mažiau (kita vertus, klasika irgi reikalinga ir ją galima pastatyti šiuolaikiškai, ką yra įrodę teatro suaugusiesiems kūrėjai). Olga Lapina Vilniaus mažajame teatre režisavo spektaklį pagal Toves Jansson kūrybą, Nacionaliniame Kauno dramos teatre Inesa Paliulytė sukūrė spektaklį pagal Astridos Lindgren kūrinius - tai XX a. vidurio klasika. Apsidžiaugiau, kad Vilniaus mažajame teatre atsirado „Mama Katinas" pagal Luiso Sepúlvedos apysaką. Tai puiki knyga, buvo įspūdingai iliustruota. Šis šiuolaikinės literatūros pavyzdys kelia labai aktualų tolerantiškumo klausimą. Žinoma, knygų išleidžiama šimtai, o teatro spektaklius galime nesunkiai suskaičiuoti. Turbūt todėl šiandien skiriasi teatro ir literatūros vaikams kokybė.
Ramunė Balevičiūtė: Kaip vertinate interaktyvumo fenomeną šiuolaikiniuose spektakliuose vaikams? Regis, jis jau tapo privalomu, bet kas yra tas interaktyvumas? Ar tai žūtbūtinis siekis netramdyti vaikų, kai jie, tarkime, spektaklio metu sumano užlipti į sceną? Ar vis dėlto vaikus galima įtraukti ir kitaip?
Birutė Banevičiūtė: Visada reikia tartis su vaiku. Pamenu situaciją, kai Kongresų rūmuose simfoninio orkestro koncerto, skirto vaikams, metu ketverių metų berniukai klausydamiesi muzikos, atsigulę tarp kėdžių eilių vartėsi - taip jie jautė muziką. Jie niekam netrukdė, bet dirigentas atsisuko ir sudrausmino juos. Vaikai iš karto pasakė: „Mama, einam iš čia". Jiems nebuvo leista reaguoti į muziką taip, kaip jie nori. Dažnai tą darome ir spektakliuose: „sėsk", „nešnekėk", „neklausinėk". Taip mes užspaudžiame jų emocijas, nors norim, kad teatras jas sukeltų.
Austėja Landsbergienė: Vaikai labai mėgsta interaktyvumą. Jiems patinka pašokti, pajudėti, kažką padaryti spektaklio metu. Tačiau Lietuvoje tikrai įsisenėjusi tramdymo kultūra. Mano dukra labai bijo nepažįstamų erdvių, ji labai išsibalansuoja jose. Kartą nuėjom su ja į spektaklį, ir ji pasakė: „Aš nenusirengsiu", užsimaukšlino gobtuvą ir taip sėdėjo pasislėpusi. O aš stebėjausi - visi aplinkui ėmė komentuoti: „Nurenkit šitą vaiką, jai gi karšta". Ji niekam nekliudė, tiesiog ramiai žiūrėjo. Toks aplinkinių elgesys galėtų net didžiausiam teatro fanui atmušti norą sugrįžti į šią kultūros vietą, o vaikas juk išvis tik jaukinamas, pratinamas prie meno.
Birutė Banevičiūtė: Nesakau, kad vaikai turėtų lipti į sceną. Mes visada prieš spektaklį su tėvais ir vaikais susitariame. Bet šokėjai, žinoma, yra pasiruošė ir tiems atvejams, kai vaikas įžengia į sceną. Tada jį reikia ne už ausų ištempti ar išspirti, o kažkaip kitaip iš tos situacijos išsisukti, kad vaikas suprastų, jog jis nenukentės.
Ramunė Balevičiūtė: Bet būna situacijų, kai vaikai beveik sugriauna spektaklį. „Stalo teatro" režisierė, dailininkė ir aktorė Saulė Degutytė pasakojo, kad vieną iš spektaklių kartą jai teko nutraukti todėl, kad kitaip vaikai būtų sudaužę labai brangų ekraną. Tėvai spektaklio metu nežinia kuo buvo užsiėmę. Tačiau dabar prisiminiau labai įdomų teatro festivalį vaikams ir jaunajai publikai Danijoje, kuriame su Olga Lapina buvome pernai. Ten daug įdomių dalykų pamatėme ir vienas iš jų - ten vaikai buvo ir labai laisvi, ir kartu labai kultūringi.
Olga Lapina: Taip, ten vaikai, sėsdami į savo vietą, pagalvoja apie savo ūgį, pagalvoja, ar neužstos vaizdo kitiems. Taip pat mačiau vieną berniuką, kuris spektaklio viduryje iš pirmos eilės labai tyliai ištipeno į koridorių, pakeliui pasiimdamas mamą. Tame festivalyje spektaklių žiūrėjimo kultūra buvo iš tiesų neįtikėtina.
O interaktyvumas - man tai nieko nauja, nes tai tiesiog elementarių vaiko psichologijos pagrindų žinojimas ir šių žinių naudojimas. Interaktyvumu tikrai nelaikau to korporatyvinio linksminimo. Man interaktyvumas - tai kitoks aktorinis egzistavimas, tai atviras, o ne uždaras aktoriaus mechanizmo nustatymas. Aktorius turi būti pasiruošęs priimti informaciją, net jeigu spektaklis nesiūlo tiesioginio kontakto su žiūrovais.
Spektaklio žiūrėjimo kultūros Lietuvoje tikrai trūksta. Todėl pirmiausia, manau, būtų gerai pasišnekėti apie tai su tėvais, kurie tikrai girdi ir supranta. Teatras juk visada bus tik dalis visos kultūrinės programos, kurią tėvai pagal savo supratimą pasiūlo vaikams. Bet kuo mes būsim iniciatyvesni bendraudami, bendradarbiaudami su tėvais, tuo bus geriau.
Mūsų eksperimentas - „Stebuklingoji kreidelė" Lietuvos rusų dramos teatre - pasiteisino. Mes atskiriame vaikus nuo tėvų. Tėvai negali režisuoti vaikų, negali kontroliuoti, kaip jiems žiūrėti spektaklį. Kol vaikai vieni žiūri vaidinimą, tėvai klausosi humanistinės pedagogikos paskaitos. Gal iš jų tik keli išgirsta, kas sakoma, bet svarbu, kad mes apskritai bendraujame.
Tėvai formuoja vaikų poreikius, bet taip neturėtų būti. Vertybės, kaip ir idėjos, mitai, kultūra - jos nėra formuojamos. Nei tėvai, nei teatras jų neformuoja - jie neša, perduoda jas. Teatras dirba su vertybėmis, formuoja dialogą, o tai, kaip jos atskleidžiamos, jau yra kiekvieno menininko profesinės etikos klausimas.
Man labai patiko Jurijaus Noršteino, garsaus animacinio filmuko „Ežiukas rūke" kūrėjo, komentaras apie „Šreką". Noršteinas sakė susižavėjęs filmo hiperrealistiškumu (ironiškai, žinoma), tačiau, pasak kūrėjo, jame visko tiek daug, kad atmintyje nebelieka istorijos, o tik paskiri įspūdžiai. Pasak Noršteino, tas realizmas toks kruopštus, kad viską žlugdo ir nebepalieka erdvės vaiko fantazijai. Todėl, mano manymu, mūsų pareiga yra ne piršti kokias nors vertybes, nes jos tos pačios, o atrinkti, švarinti, nupūsti dulkes, padėti sufokusuoti dėmesį. Manau, tai netgi sunkiau, nei sukurti.
Beje, technologijos teatre, mano manymu, daro meškos paslaugą. Jei vaikas turi iPhoneʼą ir aktorius scenoje gėrisi brangiuoju ekranu, jei vaikai nešiojasi MacBook Pro ir teatras demonstruoja 33 naujus projektorius, man tai atrodo kaip vergavimas technologijoms. Teatras neturi atitikti realybės - jis turi rodyti idealų pasaulį. Jei į sceną įsileidžiame iPhoneʼus, tai, vadinasi, nebetikime teatriškumu, teatro magija. Keista, aš esu jaunas žmogus, o mano požiūris toks.
Birutė Banevičiūtė: Mano galva, problema dėl technologijų tokia pati kaip ir dėl nuogumo scenoje. Jeigu tai iš tikrųjų pateisinama - viskas gerai. Panašiai ir su technika. Jeigu ta ekranų daugybė tėra tik tam, kad ji spektaklyje būtų, tada negerai. Taip, teatras turi savo teatrines priemones. Tačiau, jei apsiribotume tik jomis, ar neužsiliksime klasikoje ir netapsime nebeaktualūs?
Olga Lapina: O kas yra klasika? Nemanau, kad reikia su klumpėmis vaikščioti scenoje. Natūralu, kiekvienas teatro praktikas nori dirbti su naujausia šviesos ir garso įranga. Tačiau modernizacija visų pirma turėtų vykti mąstyme. Turim technikos, skirtingų aktorinių mokyklų, įvairios dramaturgijos, bet šiuolaikiško mąstymo trūksta. Čia tas pats, jei beždžionei duotume „Kalašnikovą", o ji...
Birutė Banevičiūtė: ... su juo dantis krapštytų. Sakai, reikia keisti mąstymą, bet į kokią pusę jį keisti? Kai aš, mama, - išsilavinusi, apsiskaičiusi, su daktaro laipsniu - pasikalbu su savo šešiolikmečiais, jaučiuosi tokia klumpė! Ne apie vertybes kalbu, o apie mąstymo būdą, greitį ir apimtis. Aš tarsi turėčiau vaidinti, kad kažką žinau, o iš tiktųjų nieko nežinau. Ką aš šešiolikmečiams galiu pasiūlyti? Ir tai net ne technologijų klausimas, o būtent mąstymo.
Austėja Landsbergienė: Beje, naujausi smegenų tyrimai rodo, kad vyksta smegenų evoliucija ir naujos kartos vis daugiau mąsto vaizdais.
Olga Lapina: Technologijos - tai irgi mąstymo pasekmė. Dabar paaugliai neturi daug informacijos, bet žino, kaip ją surasti per pusę sekundės. Jie kitaip tą informacijos lauką suvokia.
Apskritai aš manau, kad teatras nėra auklė, nors jame taip pat vyksta edukacija. Aš tikiu estetinio lavinimo galia. Teatras gali mokyti vaikus, neformuluodamas idėjų, naudodamas pasąmoninius sielos mechanizmus. Manau, būtent tai daro „Ežiukas rūke".
Birutė Banevičiūtė: Būtų įdomu, jei kas nors padarytų eksperimentą ir filmuką „Ežiukas rūke" parodytų vaikui, kuriam patiko "Šrekas". Įdomu, kaip jis jį priimtų ir suprastų? Manau, mūsų diskusijoje tikrai trūksta dar vieno nario - vaiko.
Kalbant apie estetinį lavinimą, gerai jei jis kokybiškas. Bet jeigu puiki tolerancijos idėja išreiškiama prasto skonio, žemo meninio lygio forma? Jei taip, tada toks spektaklis prilygtų televizinei reklamai, darydamas meškos paslaugą vaikams. Bandydami apsimesti, kad čia teatras ir kad mes mokome vaiką, mes tokiu atveju iš tikrųjų vykdytume destrukciją.
Austėja Landsbergienė: Iš tiesų pasirinkimo klausimas labai svarbus ir opus. Kaip tėvams, pavyzdžiui, chirurgui ir teisininkei, apsispręsti, į kokį spektaklį eiti. Vienur rašo, kad spektaklis labai geras, kitur - kad labai įdomus. Kaip jiems priimti sprendimą?
Olga Lapina: Spektaklio viešinimo problema tikrai didelė. Daugiausiai reklamuojami nekokybiški komerciniai spektakliai, kurių kūrėjai investuoja daug į reklamą. Bet tai ir mūsų administracinės sistemos problema.
Birutė Banevičiūtė: Kokybiškos pasiūlos tikrai trūksta.
Olga Lapina: Apskritai kurti teatrą vaikams labai nedėkinga grįžtamojo ryšio atžvilgiu. Duok dieve, kad vaikai, pamatę spektaklį, po dešimties metų eitų į teatrą savo noru. Toks mano tikslas. Tačiau šiandien, rytoj ar kito sezono metu dažniausiai jokio poveikio nesimato.
Birutė Banevičiūtė: O aš kai kuriuos vaikus jau iš veidų pažįstu. Jie į mūsų teatrą atvedami nebe pirmą kartą. Žiūrėdami tą patį spektaklį ne pirmą kartą, vaikai dar labiau „kaifuoja", nes jaučiasi saugesni, kai žino, kas bus. Siužeto spektaklyje kaip ir nėra, bet vaikams iki trejų metų jis nesvarbus - jiems reikia veiksmo, formų, garsų. Tiesa, kai kurie vaikai įžiūri ir netgi gali papasakoti istoriją: kirmėlė virto agurku, agurkas - namu ir pan. Kartais šokio spektakliuose jie ieško dramos teatro struktūrų.
Ramunė Balevičiūtė: Man atrodo, kad dabar vertingiausias ir įdomiausias Lietuvoje ne dramos teatras vaikams, o šokio, lėlių, objektų, šešėlių. Vertinant matytus spektaklius, dramos teatro situacija atrodo sudėtingiausia. Gal kitoms teatro šakoms lengviau eksperimentuoti? Juk dramos spektakliuose scenoje matome suaugusiuosius, kurie vaidina kokius nors personažus, dažnai pačius vaikus. Tačiau kaip vaidinti, kad jaunieji žiūrovai atpažintų ir patikėtų tuo, kas vaizduojama?
Vilmantas Juškėnas: Įsiminė kažkur perskaityta mintis, kad aktorius scenoje turi vaizduoti vaiko mąstymo logiką, o ne patį vaiką. Jaunajai publikai turi būti suprantami personažo veiksmai, kad jie galėtų su juo susitapatinti. O šokio, lėlių, objektų ir šešėlių teatras savo specifika artimas vaiko mąstymui. Tokiame teatre daugiau sąlygiškumo, abstraktumo nei dramos scenoje. Lėlė vaiko sąmonei apskritai labai artimas objektas, nes susijęs ne tik su atpažįstama žaidimo patirtimi, bet ir su dvasiniu vaiko pasauliu, kuriame tikėjimo fenomenas dar labai gaivališkas, nėra cenzūruotas, užgniaužtas socialinės patirties, visuomeninių normų, žinių ir ideologijų. Scenoje judantis ir kalbantis daiktas stipriai traukia vaikų dėmesį, nes tiesiogiai veikia jų pasąmonę, kuri iš principo juk remiasi poetinio, o ne prozinio pasaulio logika.
Vienareikšmiškai teigti, kad lėlių, objektų ar šokio teatras turi didesnes galimybes eksperimentuoti nei kitos teatro rūšys, būtų netikslu. Apskritai abejoju, kad kuri nors viena teatro rūšis gali būti tikro eksperimento erdve. Juk įdomiausi rezultatai gimsta jungiant skirtingus menus. Pats lėlių teatras šiandien patiria itin stiprią transformaciją - jo išraiškos priemones aktyviai integruoja kiti scenos menai, ir atvirkščiai. Įdomiausi lėlių teatro spektakliai - būtent tokie, deja, Lietuvoje mūsų lėlininkai dar atsilieka nuo pasaulinių tendencijų.
Birutė Banevičiūtė: Neretai gyvenime pastebiu tam tikrą tėvų bendravimo su vaikais būdą. Pavadinau jį veblenimu. Turbūt kiekvienas esate matęs, kai tėvai su vaikais kalba maždaug taip: „Oi, žiūrėk, koks ciuciukas! Ajajai, koks gražus! Tuoj ir miau miau ateis, sakysim jam kis kis kis!". Vėliau tokie tėvai stebisi, kad vaikas rašinio neparašo. Juk jis pačioje savo gyvenimo pradžioje tik tokius vienskiemenius jaustukus girdėjo, o ne normalias sakinių formuluotes.
Tokio „veblenimo" labai daug matau ir teatre. Kartais tikrai nebūnu mačiusi tokių vaikų, kokius juos aktoriai vaizduoja. Net ir šokio spektakliuose to būna. Užsienio kūrėjai yra pastebėję, kad Lietuvoje šokio pastatymuose apskritai daug vaidybos. Keista, kodėl aktoriai spektaklyje vaikams tiek daug maivosi.
Vilmantas Juškėnas: Todėl, kad tai labai lengvai sukelia vaikams juoką ir taip išlaikomas jų dėmesys. Tačiau teletabiai irgi maivėsi, vaikus „linksmino". Tik visi žinome, kuo visa tai pasibaigė - Prancūzijoje vaikas pasakė mamai „ate" ir įšoko į šulinį.
Birutė Banevičiūtė: Man atrodo, labai svarbu, kad spektakliai nenusileistų iki to „veblenimo".
Vilmantas Juškėnas: Iki „veblenimo" kūrėjai nusileidžia dėl savo neprofesionalumo arba įgytų profesinių štampų. Ir čia, manau, svarbiausia yra tai, kokių profesinių nuostatų, etikos ir parengties vedamas aktorius eina vaidinti į sceną. Neslėpkime, juk pastatymų vaikams projektai teatrams paprastai atneša gerus finansus, į spektaklius vaikams kai kurie kūrėjai žiūri kaip į „duoninius", kažką tokio antrarūšio, kas juos pamaitins ir tada jau leis sotiems kurti Didįjį Meną. Perfrazavus chrestomatinę Samuilo Maršako mintį apie literatūrą vaikams, teatrą vaikams reikia kurti taip pat kaip ir suaugusiesiems, tik geriau. Skamba gal ir pompastiškai, bet, mano galva, toks požiūris atsakingas ir sąžiningas.
Olga Lapina: Spektaklių vaikams kūrimas neretai leidžia aktoriams atrasti ir lavinti naujas vaidybos technikas. Kai kurie aktoriai, su kuriais dirbau, iš pradžių priešinosi idėjai, kad jaunieji žiūrovai butų labai arti jų (grimas matysis ir pan.). Tačiau po kelių spektaklių jie džiaugėsi, kad suprato kažką nauja apie savo profesiją.
Birutė Banevičiūtė: Pastebėjau, kad spektakliai vaikams šokėjus pripildo teigiamos energijos, bet ir labai išvargina. Kadangi vaikai žiūrėdami vaidinimą paprastai skleidžia visokius garsus, spektaklyje nuolat būna „erzelynas". Šokdamas suaugusiesiems paprastai girdi mirtiną tylą ir sunku suprasti, ar pavyko įveikti tą „ketvirtą sieną" ar ne. O vaikai reaguoja ir tai aiškiai parodo. Viena vertus, tai labai smagu, bet kita vertus, po pusės valandos spektaklio šokėjai būna beveik negyvi, tuo metu po pusantros valandos pasirodymo suaugusiesiems jie neretai turi tiek jėgų, kad atrodo, jog galėtų pakartoti visą spektaklį.
Kartą vieną spektaklį rodėme vaikams autistams. Jų tėvai bijojo juos vesti į spektaklį su bendra publika, todėl surinko bendruomenę ir vaidinome tik jiems. Tėvai ir mes žavėjomės vaikų reakcijomis, matėsi, kad vaikai „kaifuoja". Pavyzdžiui, vienas vaikas taip atsipalaidavo, kad nieko nebijodamas įlindo į morkos kostiumą. Spektaklį teko sutrumpinti penkiomis minutėmis, bet man nebuvo gaila. Visos mano, kaip menininkės, ambicijos išgaruoja, kai suprantu, kad vaikas, jei nieko ir nesuprato, tai bent jau kažką pajuto, kad spektaklis paslaptingu būdu jam kažką davė. Manau, vaikų estetinis suvokimas visų pirma yra pagrįstas jausmais.
Kęstutis Urba: Taip, sutinku. Tėvai paprastai bijo dviejų dalykų - kad vaikai teatre bijos ir verks. Tačiau jei vaikai teatre patiria tokius jausmus - tai nieko blogo. O apibendrindamas Jūsų abiejų patirtį, galėčiau daryti išvadą, kad menišką teatro spektaklį vaikams sukurti beprotiškai sunku - ir fiziškai, ir psichologiškai. Kaip, beje, ir literatūros kūrinį. Turbūt sunkiau nei suaugusiesiems. Juk jie, jei knygą nusipirko, tai pasikankins ir ją perskaitys iki galo. Kodėl egzistuoja meno vaikams problemos? Todėl, kad meną vaikams kurti labai sunku ir, matyt, dėl to nedaug žmonių dirba šioje srityje.
Užrašė Monika Meilutytė
__________________________
Inesa Paliulytė, aktorė, režisierė, mokyklėlės „Mano teatras" įkūrėja
Aš vis galvoju, kas man yra teatras vaikams. Kiek tik pamenu, antrarūšė greita produkcija vaikams, kurie „suvalgys" viską, nes gero maisto jiems - nėra. Man teatras vaikams - stebuklas. Vaidinau Raudonkepuraitę, Džeinę („Merė Popins") Dželsominą „(Melagių sala") ir daugybę kitų mažų personažų. Prieš daugybę metų Kauno dramos teatro gastrolėse Maskvoje, teatro kritikas Rudnickis „rimtu veidu" teiravosi: „Kas ta neįtikėtina mažylė vaidinanti Džeinę?"
Mažylė buvau aš, tuo metu 28 erių metų mama... Mano mokytojas Juozas Miltinis teigė, jog aktorius iki gyvenimo pabaigos turi išlikti vaiku. Ir aš su juo absoliučiai sutinku. Nepaisant visų mano vaidintų mergaičių ir nykštukų, stebėti aktorių, vaidinantį vaiką, yra sunku. Neįtikina strikinėjimas, t.y. fizinio kūno tariama jaunystė. Patikėčiau dvasios vaiku, jo pasauliu. Režisuoti, kurti pjeses ir dirbti su vaikais pradėjau tarsi griebdamasi priešnuodžio prieš man nepriimtiną teatrą.
Pramoginis teatras vaikams lėkštas, banalus iki koktumo, bet neišprusęs žiūrovas „suvalgys" viską. Tokie
„teatrai" keliauja po vaikų darželius, tarpsta prekybos centruose, gimtadienių šventėse, juose formuojamas mažųjų skonis ir jų tėvų nesupratingumas.
Apie 15 metų dirbu teatro mokyklėlėje „Mano teatras" su 2-10 metų vaikais, maždaug po metų mokslo vaikai pradeda vaidinti mano statytuose spektakliuose. Visada galvoju apie savo vaikus ir būtent jiems rašau pjeses. Vaikai visada vaidina kartu su savo pedagogais, profesionaliais aktoriais. Bet spektakliai nėra mūsų siekiamybė.
Niekada nestatau spektaklio vaikams, statau žmonėms. „Ką tu, Inesa, vaikai nesupras, metaforos, pauzės, jiems reikia veiksmo!"... O aš tikiu - supras. Jei aš suprantu, supras ir vaikas. Vaikams reikia kalbėti apie viską ir tos kalbos formos turi būti pačios įvairiausios.
Nuo pat vaikystės mane domina kūrėjo asmenybė. Koks buvo mažas Bachas, Andersenas, Lindgren, iš kur radosi jų kūryba. Visi mano spektakliai yra apie kūrėją. Visi jie gvildena amžinus klausimus, gimimo ir mirties, pasiaukojimo, meilės, tikėjimo, išdavystės. Nes man tai svarbu. Svarbu, kaip tu gyveni, apie ką gyveni, kam... Trejų metų artistas vaidina spektaklyje apie holokaustą, tiksliau apie šimtas vaikų nuo 3 iki 18 metų. Jie visiškai kitaip suvokia katastrofą, bet suvokia, nes mes kalbamės, analizuojam ir žinom, kad net didžiausių kataklizmų metu vaikai žaidžia, juokiasi ir išgyvena. Pažadinti vaiko vaizduotę, kartu spręsti bendražmogiškas problemas, klausti, sukrėsti, juoktis, daug juoktis, gyventi, o ne vaizduoti gyvenimą, tai svarbiausia.
Rimas Driežis, režisierius
Ko vaikas gali norėti iš pasaulio? Kaip ir suaugusysis, vaikas nenori būti vienišas, trokšta būti suprastas. O kartais liūdnas atėjęs nori, kad kažkas jam padėtų nusišypsoti, nuotaiką pataisytų, padėtų problemą išspręsti. Taigi, kokie buvo poreikiai, tokie ir liko. Tiktai galbūt jau nebesugebam rasti tarpusavio kontakto... senos formos nebetinka šiandieniniam vaikui? Bet aišku, formos priklauso nuo jas kuriančio konteksto. Sakykim, kalbant apie lėlių teatrą, seniai jau pastebėta, kad visuomenė, suaugusiųjų pasaulis lėlę supranta daugiausia kaip kažką, skirtą mažam vaikui, utilitarišką, netgi kaip kažką mergaitišką... Taip mano daugiausia vyrai. Todėl natūralu, kad tai yra vienas iš formuojančių veiksnių, kodėl tėvai veda mažus vaikus į lėlių teatrą arba į dramos pastatymus vaikams. Vyresniam vaikui lėlių teatras atrodo jau kaip kažkas „išaugto". 12 metų vaikas suvokia save kaip jau nebe „mažą". O kalbant apie paauglius, tai jie neis nei ten, nei ten. Kiek besistengtų tas teatras vaikams, paaugliai eis į Koršunovo spektaklius, nes jis jau tikrai „didelis".
Dailininkas Marius Jonutis ne viename interviu yra nustebęs, kodėl jį priskiria prie kūrėjų vaikams. Tiesiai šviesiai yra pasakęs: „Niekada nekūriau nieko vaikams." Tačiau jo knygos - lentynose vaikams, paveikslai - vaikų kambariuose... nors pats menininkas kuria suaugusiesiems?! Kodėl jo kūryba tinka tiek vaikams, tiek suaugusiesiems? Jis nepiktžodžiauja, nedemonstruoja drastiškų dalykų nei spalvomis, nei motyvais, nei temomis. Ir nors jo vaizduojamos žmonių figūros dažniausiai be drabužių, tai yra taip nekalta, suprantama, priimtina, estetiška ir pozityvu, kad artima ir įdomu tiek suaugusiajam, tiek ir vaikui.
Būna atvirkščiai. Skaičiau vieno rašytojo knygelę vaikams, kad nykštukas valgė pyragą, ir tas pyragas buvo saldus kaip moteris. Tai kaip dabar vaikui suprasti šį palyginimą ir kaip tėvams paaiškinti, jei kiltų atžalai toks klausimas? Tokie dalykai - ne vaiko amžiui ir patirčiai. Galbūt prie savo vaikų ir galima pajuokauti šitaip, tačiau abejoju, ar dera tą daryti viešai.
Kūryba vaikams nėra kažkoks naujas reiškinys. Yra nemažas praktikos ir teorijos kontekstas, bylojantis, kad vaikams reikia to paties kaip ir suaugusiesiems. Tik vaikams kūrinio forma turi būti prieinama, kad suprastų turinį. Jiems reikia to, kas džiugina, pramogos, taip pat ir baugesnių dalykų, kurie padės gyventi ateity. Tautosakos tyrinėtojai sako, kad siaubo ir fantastinės pasakos ne šiaip sau atsirado. Jose užkoduota protėvių patirtis klausančiam vaikui būdavo perteikiama per aštresnę formą iniciacijos tikslais. Kad vaikas įsimintų, kad jam į galvą įsirėžtų užkoduotos taisyklės.
Bet kokiu atveju, jei kuri vaikams, bendrauji su jais, tai viską reikia daryti atsargiau, atsakingiau ir sąžiningiau. Ir čia ne demagogija. Visiška tiesa, kad vaikai labai pastabūs, tačiau juos lengva ir apgauti.
Yra įvairių vaikų auklėjimo sistemų, į kurias įsigilinę mes - teatro žmonės - galime rasti sau naudingų dalykų, atsakyti į kylančius klausimus. Lietuvoje nepanaši į konvencinę valstybinę mokyklą yra Valdorfo mokykla. Ten visai kitos nuostatos, papročiai ir programos, mano galva, artimos teatrui, nes remiasi Rudolfo Steinerio ezoterika. Man įdomus šios mokyklos esminis akcentas - net ir mokslines žinias pirmiausia reikia leisti vaikui išgyventi emocionaliai. Ne rašyti raidę, o piešti, kad vaikas tas naujas žinias galėtų jungti su savo patirtimi. Tai puiku. Bet aš galvoju apie vieną momentą toje sistemoje - negalima apeliuoti į vaiko intelektą. Regis, tai teisinga. Ypač teatre, nes taip iš karto sukuriama siena. Juk viena yra duoti skaityti konkrečią knygą konkrečiam vaikui, o kita - rodyti spektaklį masei skirtingų vaikų, kurių patirties nežinai. Bet daugybė spektaklių, ir mano paties, apeliuoja į intelektą, kurio galbūt vaikas dar neturi. Be abejo, vaikas geba fantazuoti, vertinti dalykus asociatyviai. Bet tai, ką jis supranta, priklauso pirmiausia nuo jo gyvenimo patirties.
Pavyzdžiui, Montesori mokykla vaiką moko, kad nedera tikėti visokiais išgalvotais dalykais - Kalėdų seneliu, vaiduokliais, baubais. Bet aš manau, kad taip vaikas yra savotiškai apvagiamas, skatinamas jo vienišumo jausmas. Kam mes, suaugusieji, susigalvojom poną Dievą? Gyvenimas sunkus, žmogus lieka vienas, ir tokioj nevilty būtina susigalvoti aukštesnę jėgą, kad ji „padėtų" ištverti sunkumus. Tai lygiai taip pat ir su vaikais. Jų sąmonė mitologizuota ir susigalvoja visokių dalykų. Spalvingą istoriją pasakojo profesorė Bronislava Kerbelytė. Viena jauna šeima norėjo vaiką užauginti blaiviai. Be jokių raganų, velnių, Kalėdų senelių. Tarpusavyje tėvai kalbėdavosi, jog nori, kad vaikas užaugęs neturėtų kompleksų, sugebėtų vienas atskiram kambary miegoti be šviesos. Tėvams labai gerai sekėsi, kol vieną vakarą vaikas prasitarė, kad bijo eiti miegoti. Kai tėvai paklausė, ko gi jis bijo, tas atsakė: „komplekso", tūnančio po lova.
Šiandien matau kylančią priešpriešą tarp „kitokio" („pažangaus", „šiuolaikiško") ir „tradicinio" („seno", „klasikinio") teatro vaikams skleidėjų. Šią problemą sukėlė tai, kad Lietuva jau persikraustė iš kaimo į miestą. Mano karta augo kaime, ir net persikrausčius į miestą liko nuolatinis ryšys su tais vaikystėje patirtais įspūdžiais, kurių neatsiejama dalis buvo gamta, pasakos, tautosaka. Dabartiniam vaikui visa tai svetima. Sakinys iš pasakos „Raudonas gaidys ant stogo gieda" - ką jis sako šių dienų vaikui? Apskritai, kas tas gaidys miesto vaikui? Juk jam didesnį ryšį turi kiaušinis ir šaldytuvas, o ne kiaušinis ir višta. Dėl to išties kartais nesusikalbame.
Šiuolaikinės technologijos susijusios pirmiausia su vaizdu. Prieš kelis dešimtmečius, išėjęs pirkti žurnalo, matydavau, kad kiekvienas jų turi savo išskirtinį dizainą: vieno viršelis būtinai pieštas, kito - koliažas, reprodukcija. O dabar visi „gliancuoti", būtinai su „fotošopo" nuotraukomis. Nebesuprantu, ar tai mokslinis, ar vaikams skirtas, ar meninis žurnalas, ar dar koks... „playbojus". Totali unifikacija. Taip ir tos šiuolaikinės technologijos - jos daugiau niveliuoja skirtumus. Jei vietoje, laiku, - viskas gerai. Buvo sukamoji scena, - kam jos dabar reikia? Buvo diskotekinė blykstė, kurią naudojo visi kaip susitarę vienu metu. Šiandien - projekcijos. Tačiau mada praeina, ir tos technologijos dingsta. Mano galva, vaikas nori pamatyti atpažįstamus dalykus ir patirti stebuklą, kažkokį netikėtumą. Ir čia technologijos nėra kažkuo ypatingos ar išskirtinės.
Pats sau iš naujo atradau: kuo abstraktesnis vaizdas, tuo mažesniam vaikui skirtas. Knygų mugės metu atsiverčiau vieną japonų knygelę apie medį. Maniau, kad elitui skirtas leidinys. Koks rafinuotas, minimalistinis ir tuo jaudinantis! Paaiškėjo, kad knygelė skirta kūdikiams: spalva, kvadračiukas, medžio siluetas. Kaip koks Kandinskis. Taigi, kuo labiau apibendrintas, abstraktesnis vaizdas, tuo mažesniems. O kur detalės, prieštaravimai, sudėtingumai, - tai jau vyresniems. Kandinskio paveikslai juk ne šiaip sau „kažkoks formalizmas" - dailininkas juos piešė kaip iliustracijas Kabalos tezėms.
LIETUVOS SCENA
