Operos ir baleto spektaklių refleksijos Lietuvoje tradiciškai priklausė ir tebepriklauso vos keletui „savo žanrams“ ištikimų scenos menų kritikų, tik retas kitiems žanrams atstovaujantis recenzentas ryžtasi kartkartėmis įžengti į šią teritoriją. Menotyrininkas, Vilniaus dailės akademijos Dailės istorijos ir teorijos katedros profesorius, šokio kritikas Helmutas Šabasevičius jau keletą dešimtmečių nuosekliai recenzuoja ne tik visas Lietuvoje statomų baletų premjeras ir net naujų solistų įvedimus į senesnius spektaklius ar jaunųjų debiutus, bet taip pat yra parašęs ir vieną kitą operos recenziją. Pašnekovas mano, kad šiuos abu žanrus galėtų įvertinti kiekvienas scenos menu besidomintis žmogus, save suvokiantis kaip kritiką, bei tvirtina, kad spektaklis turėtų sulaukti bent dviejų vertinimų. Tad siūlome pokalbį apie operos ir baleto žanrų giminingumą, kritikos ypatumus, kritikų užduotis ir aptariame kitas šio scenos menų lauko aktualijas.
Tiek baleto, tiek ir operos kritika - tarsi atskiros scenos menų kritikos sritys. Kaip manote, ar joms reikalinga išskirtinė kritiko specializacija?
Taip, specializacija reikalinga - baleto, muzikos istorijos, klasikinio baleto technikos pagrindai, taip pat ir šiuolaikinės vizualinės bei muzikinės kultūros išmanymas.
Kokią baleto ir operos - žanrų, Lietuvoje sujungtų ir to paties teatro scenos - kritiką regite šiandien Lietuvoje? Kokias įžvelgiate baleto ir operos kritiką vienijančias tendencijas ir skirtis?
Baleto spektaklius reflektuoja vieni, operos - kiti scenos meno kritikai. Pirmu atveju svarbu baleto, antru atveju - vokalinio atlikimo technikos išmanymas ar drąsa šiuos klausimus analizuoti. Bet manau, kad apie šių žanrų spektaklius galėtų būti svarstoma ir nepaisant šių susiklosčiusių specializacijų. Šie svarstymai būtų reikšmingi spektaklių atskirų komponentų - režisūros, scenografijos, muzikos parengimo - kūrėjams, būtų galima geriau suvokti baleto ar operos vietą šiuolaikinio teatro sistemoje apskritai, apčiuopti muzikinio ir choreografinio paveldo šiuolaikinių interpretacijų kryptis ir raidą. Ilgainiui pradėjau kiekvieną spektaklį vertinti kaip visų pirma teatro kūrinį, ir nujaučiu tam tikrus visuminius dėsnius, kurie yra ar turėtų būti kiekviename scenos meno kūrinyje. Juos galėtų apčiuopti, atpažinti, įvertinti kiekvienas scenos menu sąmoningai ir pakankamą laiko tarpą besidomintis žmogus, save suvokiantis kaip kritiką.
Opera ir baletas - iš dalies giminingi muzikinio teatro žanrai - ne tik lygiagrečiai besiformavusios scenos menų sritys, bet kartais ir susiliejančios viename kūrinyje, kaip antai prancūziškieji tragédie lyrique arba opéra-ballet. Tačiau profesionalioje Lietuvos teatro scenoje opera ir baletas, regis, plėtojosi atskirai ir iki pat šiol turėjo mažai sąlyčio taškų, nors naujausi darbai, pavyzdžiui, šokio opera „Amžinybė ir viena diena“ vėl mėgina sugrąžinti iš esmės istorines šaknis turinčią žanrų jungtį. Arba Bélos Bartóko vienaveiksmiai baletas ir opera („Stebuklingas mandarinas“ bei „Hercogo Mėlynbarzdžio pilis“) sujungti į diptiką ir teatre rodomi tą patį vakarą. Vis dėlto net ir šių spektaklių recenzijos atskleidė, kad jie buvo vertinami arba operos, arba baleto kritikos kriterijais. Lietuvoje pasigendu operos ir baleto kritiko viename asmenyje. Kaip ir kodėl, jūsų manymu, Lietuvoje susiformavo tokia aiški operos ir baleto kritikų atskirtis?
Taip, žanrai iš dalies giminingi, bet vis dėlto pakankamai skirtingi, kad turėtų tradiciškai susiklosčiusią skirtingą publiką, tikriausiai todėl - ir skirtingus jų pavyzdžių fiksuotojus ir vertintojus. Lietuvoje ta skirtis buvo jau XX a. pirmojoje pusėje - pavyzdžiui, baleto spektaklius daugiausiai analizavo Vera Sotnikovaitė, operos - Vladas Jakubėnas. Įdomu, kaip yra kitose šalyse, ar atrastume kokią vieną asmenybę, kuri tolygiai aistringai vertino ar vertina operos ir baleto spektaklius?
Lietuvoje specializuotai neruošiami nei operos, nei baleto kritikai. Šių žanrų kritikos pagrindai neįtraukti į studijų programas, nepaisant to, ir į vieno, ir į kito žanro kritikos lauką pasuka kai kurie muzikologai (pavyzdžiui, baleto kritikoje - Audronė Žiūraitytė) ar netgi dailėtyrininkai, bet ne teatrologai. Operoje svarbus kriterijus yra vokalinis atlikimas, tad čia neabejotinai iškyla muzikologo kompetencijų svarba, tačiau baletas, regis, yra kur kas mažiau „muzikologiška“ sritis. Be to, baletas, ypač klasikinis, turi ryškias scenografijos konvencijas, tad ar sutiktumėte, jog šis žanras šiais laikais galbūt artimesnis vizualiųjų menų - dailėtyros - specialistams bei meno istorikams, o ne į šiuolaikinius scenos menus labiau susikoncentravusiems teatro kritikams? Kas Lietuvoje iki šiol lėmė / lemia baleto kritikos lauko formavimąsi?
Aš pats baleto kritikoje atsidūriau iš dailėtyros, ir manau, kad šios kompetencijos labai naudingos vertinant tiek klasikinio baleto, tiek šiuolaikinio šokio spektaklių specifiką. Vis dėlto svarstant apie choreografiją - klasikinį baletą, modernųjį šokį, formos požiūriu labiau artikuliuotas, tam tikras judesių sistemas išpažįstančias šiuolaikinio šokio kryptis - techninių dalykų išmanymas yra labai didelis privalumas, ir man pačiam šios srities žinių stinga, nors šiokie tokie pagrindai susiformavo per beveik trisdešimt metų, kiek trunka mano kaip baleto meno stebėtojo biografija. Šiuo požiūriu Lietuvos baleto kritikoje esu išimtis, nes dauguma kolegų buvo ar yra tiesiogiai susiję su baleto meno praktiniais aspektais - mokėsi baleto ar šokio, yra buvę baleto solistais ar artistais. Kalbant apie baleto kritikos lauko formavimosi ypatumus, lemiančių veiksnių negalėčiau įvardinti, daug kas priklauso nuo atsitiktinumo ar asmeninių savybių. Taip pat svarbu ir natūrali šio meno trauka, kurios tikriausiai neįmanoma suprogramuoti.
Koks šiuo metu yra baleto ir operos kritikos / kritikų poreikis? Kaip manote, ar šios srities kritikų veikla atliepia, patenkina šio lauko - kūrėjų ir publikos - poreikius? Ar jums šiuo metu atrodo pakankamas kritikų dėmesys baleto ir operos menui?
Lietuvoje vis dėlto tėra viena stipri, pasaulinius standartus atitinkanti baleto trupė, dirbanti Vilniuje; Kauno ir Klaipėdos baleto trupės gerokai mažesnės (kiek žinau, esmingi pokyčiai - tiek kiekybiniai, tiek kokybiniai, prasidėjo Klaipėdoje, labai įdomu sekti, kaip ši situacija plėtosis). Apie poreikį geriau pasakytų baleto kūrėjai, choreografai ir šokėjai, bet spektaklis turėtų sulaukti bent dviejų vertinimų, kuriuose būtų galima įžvelgti sisteminių šio meno dalykų analizę bei konkrečių aspektų - choreografijos, scenografijos, atlikimo meno - argumentuotą įvertinimą.
Baleto, kaip ir operos, kritikai recenzijose dažnai remiasi ankstesnių to paties kūrinio pastatymų kontekstu, kliaujamasi žanro istorija. Kaip manote, kiek žanro bei spektaklio kanoniškumas lemia jo analizės ir kritikos būdus?
Nebūtinai, bet jei kūrinys turi gilias interpretavimo tradicijas, visada įdomu suvokti jų kaitą ir perspektyvas, apčiuopti naujos koncepcijos sąsajas su tuo, kas buvo, arba įvertinti kūrėjų ambicijas ištrūkti iš to kanono nelaisvės.
Ko šiandien pasigendate operos ir baleto teatro kritikoje? Kokias numanote būsiant šių menų kritikos lauko perspektyvas ateityje?
Dėl trūkumų vertėtų klausti operos ir baleto praktikų - kokia kritikos forma jiems būtų labiausiai priimtina, ką jie patys norėtų perskaityti savo darbų refleksijose. Tačiau norėtųsi, kad būtų daugiau žmonių, kuriems rūpėtų ir baleto istorija, ir dabartis, ir atskirų menininkų kūryba bei likimai.
Kaip manote, kodėl profesionalų operos meną ir operos trupę Lietuvoje pradėta kurti penkeriais metais anksčiau nei baleto? Kodėl opera anuomet buvo pasirinktas kaip savotiškas prioritetinis žanras, o gal tai galėjo lemti tam tikros objektyvios aplinkybės?
Manau, kad opera XIX a. pabaigoje ir XX a. pirmaisiais dešimtmečiais turėjo kur kas daugiau reprezentacinio krūvio, kuris buvo būtinas formuojant jaunos valstybės kultūrinę savimonę. Be to, ir kūrybiniai pajėgumai, lyginant su baletu, buvo nepalyginami - ko vertas vien Kipro Petrausko talentas ir charizmatiška asmenybė, tapusi XX a. didžiosios dalies kultūros vienu iš ryškiausių simbolių. Baletas susiformavo operoje, kurį laiką buvo net abejojama, ar, kaip „Židinyje“ rašė Vincas Mykolaitis-Putinas, „lietuvio etninis tipas atitinka baletui būtinus fizinius ir psichologinius reikalavimus“. Baleto pozicijos gerokai sutvirtėjo, kai gastrolių Monte Karle ir Londone metu 1935-aisiais pamatyta, kad šis menas taip pat labai sėkmingai gali reprezentuoti valstybę ir jos kultūrą.
Kokias šiuo metu įžvelgiate stiprybes ir trūkumus Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje? Kaip vertinate repertuaro formavimo ir kokybines tendencijas?
Paskutinieji sezonai rodo, kad stengiamasi skirti tolygų dėmesį baleto paveldui ir šiuolaikinei choreografijai, akivaizdus dėmesys vietinio potencialo ugdymui, užtikrinamas stabilus LNOBT baleto trupės ir Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus bendradarbiavimas.
Kokią matote operos kritikos / kritiko funkciją? Kiek kritikas turi realios galios veikti teatro repertuaro ir kokybės pokyčius? Kokia yra recenzijos galia, ar ji apskritai gali kažką keisti, nulemti?
Mano nuomone, kritikos - ne tik operos ar baleto, bet ir teatro bendrai - užduotis yra atkreipti kūrėjo dėmesį į tam tikrus kūrinio (spektaklio, vaidmens) struktūrinius, estetinius, etinius aspektus, paskatinti menininką pasvarstyti apie savo sprendimus. Nesu susidūręs su atvejais, kai kritiko pastabos lėmė esmingus spektaklio kokybės pokyčius, tačiau teoriškai įmanoma, kad rimčiau įsigilinus, apgalvojus kritikos išsakytas mintis, pasikeistų kai kurie vaidmens kūrimo akcentai. Ar tai iš tikro vyksta, geriau atsakytų patys teatro menininkai.
Ar tai, kad Lietuvos operos ir baleto rinka yra ypač maža ir kritikai neretai būna vienaip ar kitaip susiję darbiniais ar asmeniniais santykiais su šio lauko dalyviais (institucijomis ar asmenimis, atlikėjais) neiškreipia šios srities kritikos lauko?
Galbūt ir iškreipia, bet tų santykių mūsų situacijoje neįmanoma išvengti. Vis dažniau kyla minčių apie viešos ir privačios kritikos skirtį - tai galima įgyvendinti kad ir socialinių tinklų pagalba, pasidalijant pastebėjimais asmeninėmis žinutėmis.
Kalbėjosi Rima Jūraitė
---
Šis interviu priklauso publikacijų ciklui „Lietuvos operos kultūrai - 100 metų“, kuris iš dalies finansuojamas Lietuvos kultūros tarybos suteiktos individualios stipendijos lėšomis.
