Klausantis UNESCO eksperto Charles´io Vallerand´o[1] pranešimų apie Kanados kultūros politiką,[2] kilo mintis, kad mokytis iš geriausiųjų gal ir nėra pati geriausia idėja, nes jų kultūros politika tiesiog pernelyg nutolusi nuo mūsų realybės. Vis dėlto neapsvarstyti Kanados modelio, kuris, nors nėra tobulas, bet vis tiek vienas sėkmingiausių pasaulyje kultūros politikos pavyzdžių, padėto prieš pat nosį, būtų dar neišmintingiau. Su Charles´iu VALLERAND´U kalbasi ES programos „Kūrybiška Europa“ vadovė Lietuvoje Eglė DELTUVAITĖ.
Eglė Deltuvaitė. Jei reikėtų išvardyti dešimt svarbiausių priežasčių, kodėl Kanados kultūros politika yra gera, kokias išskirtumėte?
Charles Vallerand. Visų pirma, Kanadoje kultūra yra iškelta į aukščiausią politinį lygmenį. Ministras pirmininkas ir visas ministrų kabinetas suvokia jos svarbą, rūpinasi meno ir kultūros palaikymu, rėmimu. Kiekvienas atlieka savo vaidmenį. Finansų, Prekybos, Žmogiškųjų išteklių, žinoma, Kultūros ministerijos pasitelkia visą vyriausybės energiją ir pajėgumus, kad kiekviena per savo srities prizmę, savo būdu finansuotų meną ir kultūrą. Taigi turime iš tikrųjų realią paramos struktūrą, skirtą kūrybiniam sektoriui, menams ir menininkams. Tai pirmas dalykas.
Antra, dalijimasis atsakomybe. Yra nacionalinė vyriausybė, dešimties provincijų ir dviejų teritorijų vyriausybės, didesni miestai irgi daro įtaką kultūros politikai. Provincijas, miestus Konstitucija įpareigoja rūpintis savo piliečiais, kad šie gerai jaustųsi, būtų įtraukti į kultūros procesus, matytų, kad miesto tapatybė atspindi ir jų tapatybę. Valstybės, provincijų ir vietos valdžios sąveika užtikrina geresnį koordinavimą, leidžia pritraukti daugiau lėšų, sukaupti energijos. Todėl piliečiams yra prieinama labai turtinga kultūros ir meno erdvė.
Trečia priežastis, manyčiau, ta, kad mes globaliai žvelgiame į kultūrą. Pavyzdžiui, kultūros industrija veikia visais lygmenimis - nuo tradicinių, esminių meno formų iki dirbtinio intelekto ir virtualios realybės šioje skaitmeninėje eroje. Taigi kultūros sektoriaus akiratis yra labai platus, rankdarbiai irgi laikomi kultūros industrijos dalimi. Valstybė remia beveik visas kūrybiškumo formas. Žmonės, norintys daryti karjerą meno ir kultūros srityje, žino, kad ras tam skirtų vyriausybės programų.
Ketvirta, vyriausybė vykdo valstybės politiką, įtvirtinančią požiūrį, kad būtent kultūra apibrėžia mus kaip kanadiečius (kvebekiečius, monrealiečius, torontiečius ir t. t.), tą nuostatą remia ir piliečiai. Viešosios nuomonės apklausos rodo, kad tokia įvairių lygių kultūros politika yra tvirtai palaikoma, žmonės aktyviai lanko meno ir kultūros renginius, už juos moka, juose dalyvauja, reguliariai plėtoja mėgėjišką veiklą, siunčia savo vaikus į menų mokyklas, skatina juos tapti profesionaliais menininkais, įvairių kultūros sričių specialistais. Viešąjį palaikymą ir paramą atspindi tiek visuomenės nuomonė, tiek meno ir kultūros finansavimas.
Penktas dalykas, kurį noriu pažymėti - mišri meno ir kultūros ekonomika. Čia svarbus ne tik vyriausybės, bet ir privataus sektoriaus vaidmuo - finansavimas iš privačių investicinių bendrovių, bankų, užsienio kapitalo investavimas į atvežamus rodyti filmus, perkamas ir eksportuojamas knygas, taip pat piliečių, norinčių tame dalyvauti ir susimokančių už dalyvavimą, indėlis. Statistika rodo, kad piliečiai investuoja triskart daugiau lėšų, mokėdami už meną visais lygmenimis - federaliniu, provincijos ir vietiniu. Tai labai gerai.
Šešta, turime ir strategiją, ir priemones, kaip užtikrinti plačią meninių išraiškų pasiūlą. Remiame menininkus, kad jie galėtų kurti, turime kūrybai pristatyti skirtų vietų, statome teatrus, palaikome kino teatrus ir t. t. Turime įvairiausių būdų, kaip užtikrinti, kad menas būtų prieinamas žmonėms regionuose. Be to, skatiname susidomėjimą menais, kad kuo daugiau žmonių dalyvautų meno renginiuose, pavyzdžiui, suteikiame transportą mokiniams, rengiame menininkų rezidencijas mokyklose. Vyksta akcija „Kultūra visiems“ (Culture For All / Culture Pour Tousse) - šio rugsėjo savaitgaliais lankytojams įėjimas į visus renginius buvo nemokamas. Turime Muziejų dieną, Kultūros naktį, kur viskas yra nemokama. Treniruojamės sužadindami apetitą ir paklausą menams, kad kultūra sulauktų daugiau paramos.
Kanada nėra uždara šalis, kanadiečiams prieinama viso pasaulio kultūra. Tai sukuria didelę konkurenciją - menininkai siekia pranokti kitus, būti aukščiausio lygio autoriai. Turime tobulėti, stengdamiesi, kad tai, ką darome, būtų geriausia visais atžvilgiais. Turime ribotus išteklius, todėl tiekti tokius pat gerus produktus ir paslaugas, kaip įstengia tie, kurių padėtis šiuo atžvilgiu geresnė, gana sunku. Tai verčia mus būti tikrais profesionalais, taip pat ir naujųjų technologijų srityje - turime nuolatos prisitaikyti prie naujų būdų kurti filmus, naujų būdų pasiekti šiuos dalykus internete. Toks požiūris, manau, yra subalansuotas - mes remiame, bet neužsidarome, mokomės ir prisitaikome prie aplinkos.
Aštunta - atrodo, sekos nepamečiau - mes labai gerai suprantame ne tik tai, kad mūsų rinka turi būti atvira, bet ir tai, kad mūsų menininkai, mūsų kultūros pramonė turi tokias pačias galimybes patekti į pasaulio rinkas. Tobuliname eksporto strategiją, priklausome tarptautinėms rinkoms, turime bendrų renginių vietas, skatiname menininkus keliauti. Tai naudinga tiek Kanados įvaizdžiui užsienyje, tiek pačių menininkų lavinimuisi, nes jie pamato, kas vyksta kitur, sužino, kokie užsienio publikos poreikiai ir lūkesčiai. Tai atneša valstybei pajamų, o kartu vyksta rinkos plėtra. Tikėtina, jei turinys, pavyzdžiui, filmo, bus stiprus, kokybiškas, profesionalus, jį pristatys ne tik Kanados, bet ir užsienio platformos, Europos, Amerikos kūrinių platintojai norės parodyti kanadiečių filmus savo žiūrovams... Tai dar viena eksporto strategijos nauda.
Devinta, vyksta nenutrūkstama diskusija dėl teisės aktų, susijusių su kultūra, dėl reguliavimo, finansavimo, paramos. Joje gali dalyvauti visi piliečiai, žiniasklaida, profesionalų asociacijų atstovai, kiti suinteresuoti asmenys. Yra įvairių reguliuojančių institucijų - turime autorių teisių teismą, turime instituciją, reguliuojančią TV laidų transliavimą, dalyvaujame išankstiniuose biudžeto svarstymuose, taigi žinome, kad galėsime daryti įtaką biudžetui, kai bus svarstomas meno ir kultūros finansavimas. Visos šios viešosios platformos meno ir kultūros vaidmenį daro dar matomesnį, o politiką atsakingesnę, atskaitingą sektoriui. Manau, čia labai geras dalykas.
Dešimtas taškas Kanados naudai, manau, toks - mūsų šalis labai gerai supranta, kad reikia atsiverti įvairovei. Ateityje daugės migrantų, neįgaliųjų, keisis pusiausvyra tarp lyčių, atsiras daugiau įvairovės, jaunimas sieks didesnės saviraiškos ir t. t. Įtrauktis ir įvairovė padeda suprasti visuomenės raidos kryptį. Niekas negali to išvengti, nes dabar - globalizacijos ir integruotų rinkų era, tad į kultūros politiką įtraukti įvairovės filosofiją, manau, nepaprastai svarbu. Ir būtent tai Kanada daro aukščiausiu lygiu - tiek imigracijos požiūriu, būdama dosni imigrantams, tiek tuo, kaip ji finansuoja, remia ir kuria institucijas, užtikrinančias išraiškos įvairovę. Tai vienas iš pagrindinių mūsų kultūros politikos elementų.
Visa tai skamba kaip nuosekli, gerai apgalvota ir veikianti sistema. O kokie būtų neigiami Kanados kultūros politikos aspektai?
Neigiamas jos bruožas, žinoma, tai, kad pinigų niekada nėra pakankamai. Tačiau tą stoką visada sunku įvertinti, turiu galvoje diskusijas, ar reikia daugiau pinigų, ar reikia efektyviau valdyti turimus pinigus, ar pinigai neįtvirtins iškraipymų, kai nepaliekama erdvės privačiam sektoriui, o jų stygius vers maldauti menininkus būti kūrybingus, ieškoti naujų sprendimų.
Kitas negatyvus aspektas yra tai, kad nepaisant dedamų pastangų, vis dar nepavyksta sukurti oraus gyvenimo sąlygų menininkams, techniniam personalui, kultūros profesionalams, daugelis iš jų vis dar įdeda daugiau nei gauna, uždirba mažiau negu uždirbtų, pasirinkę kitą sritį. Statistika rodo, kad daugelis scenos menininkų gyvena žemiau skurdo ribos. Nelengva rašytojams, tapytojams, vizualiųjų menų kūrėjams ir t. t. Aišku, tai nėra vien Kanados bėda...
Viename tyrime skaičiau, kad net Norvegijoje menininkai ir kultūros žmonės yra visuomenės dalis, esanti arčiausiai skurdo ribos, panašu, kad ir gerovės valstybėse trūksta tvarumo dėl mūsų sektoriaus specifikos.
Taip, net Norvegijoje! Teisingai. Todėl ir vėl kyla klausimas, kokia sistema yra teisinga? Akivaizdu, kad nepakanka pasakyti: „Noriu būti profesionalus menininkas.“ Galbūt, jei nesate geras menininkas, neturėtumėte būti profesionalas? Arba gal tik laikote save profesionalu, gal negaunate pakankamai pajamų, nes esate ne toks jau ir geras? O gal kaltas rinkos pusiausvyros sutrikimas arba lemia kitos priežastys ir t. t. Tad sistemą reikia visą laiką tobulinti, negalime sakyti, kad kiekvienas čia sąžiningai gauna savo dalį pajamų. Vaizdo žaidimų, televizijos, kino pramonei sekasi geriau, bet kitoms šakoms gana sunku.
Aptardamas neigiamas puses, galėčiau perspėti: jei pernelyg daug dėmesio skirsite kultūros ekonomikai, gali kilti rizika, kad pamesite iš akių kultūros tapatumą ir vertę. Prikursite programų eksporto rinkoms, būsite labai konkurencingi, bet visa tai neatspindės aktualių šalies problemų. Jei ketinate sukurti dar vieną TV programą apie policininkus, dar vieną dramos serialą apie procesus teismo salėje ar ligoninės priimamajame, gal galėsite konkuruoti su tuo, kas sklinda iš Holivudo. Tačiau būkite atsargūs. Taip, tokia kūryba irgi turi būti, nes kuria darbo vietas, orientuojasi į eksportą, bet jei neturėsite unikalių dokumentinių filmų, autorinių istorijų, mažų nepriklausomų TV kompanijų, neteksite pusiausvyros ir prarasite kultūros tapatybę. Taigi čia keblus dalykas. Jei pervertinsime ekonomikos argumentus, nepaisydami tapatybės argumentų, manau, kils didelė rizika. Vis dėlto nelaikyčiau to neigiamu bruožu. Tiesiog turime būti atsargūs, kad visas dėmesys nenukryptų į vieną pusę.
Manau, reikėtų dar labiau stengtis, kad žmonės nebūtų abejingi kultūrai. Labai aktyvus kultūros vartotojas yra jaunimas - klausosi muzikos, žiūri filmus, bet nemaža visuomenės dalis atsidūrusi už meno ir kultūros ribos. Turime dėti pastangas, kad visa tai jiems būtų ekonomiškai, finansiškai, fiziškai prieinama. Turime atvykti ten, kur tie žmonės yra, kad supažindintume juos su meno formomis ir kultūrinėmis išraiškomis. Turėtume dėti daugiau pastangų, kad šie asmenys išeitų už savo komforto zonos ribų. Jei priklausote mažumos grupei, puiku nueiti į festivalį savo gimtąja kalba, bet gal būtų puiku kartais nuvykti ir į kažką visiškai kitokio, kas taip pat yra kanadietiška kultūrinė raiška, tiesiog jums gal nėra pažįstama. Gal tai atvers naują kūrybiškumą, naujus ryšius tiek su savo bendruomene, tiek už jos ribų.
Grįžkime prie kultūros ekonomikos ir kultūros tapatybės raiškos. Kaip manote, ar dabar daugelyje šalių vyraujantis ekonominis, industrinis požiūris į kultūrą pasikeis?
Manau, galiausiai turėsite tai padaryti. Kanadoje tam tikru mastu tai jau padaryta. Bet aš skatinu žmones, kad vienas problemas atskirtų nuo kitų. Reikia turėti tam tikras institucijas, tam tikrą finansavimą ir tam tikrą požiūrį, koks yra kultūros vaidmuo, užtikrinant socialinę pažangą, žmonijos raidą ir pan. Tarkime, jūs sakysite: „Mes suprantame kultūros vaidmenį“, todėl jos atžvilgiu taikome kitokią strategiją negu industrinėms šakoms, eksportui. Juk kultūra gali atlikti labai skirtingus vaidmenis, o tuo rūpintis turi skirtingos ministerijos ir institucijos, pasitelkdamos skirtingas priemones. Tam tikra kūrybinio sektoriaus dalis bent jau Kanadoje neabejotinai susijusi su ekonomikos plėtra. Imkime vaizdo žaidimus - labai nedaug kas Kanadoje manytų, kad jie kaip nors susiję su kultūra, nebent istoriniais personažais, viduramžių atmosfera ir t. t., bet iš esmės čia yra pramogoms skirta masinė produkcija. Kaip Holivudas tam tikru atžvilgiu. Tai pramonės strategija ir technologija. Tam tikras tapatybės derinys su ekonomika ir yra kultūros industrija. Tuo pat metu siekiama ir kultūrinių, ir ekonominių tikslų. Taigi čia ne vien investicijos, čia ir investicijų grąža. Ši sistema pati save aprūpina, bet siekia ir kultūrinių tikslų - puoselėja kalbas, kūrybiškumą, pasakoja istorijas... Taigi turėtume čia įžvelgti kiek sudėtingesnį santykį.
Trečiasis elementas susijęs su menais, į kuriuos investavus, pinigai iš esmės prarandami - visuomenė investuoja į menininkus ne tam, kad uždirbtų, o tam, kad jie ją įkvėptų ir kurtų naują tapatybės viziją. Jei tą darydami jie dar generuoja ir investicijų grąžą, puiku, tačiau tikrasis Kanados motyvas yra tai, kad jie būtų kūrybingi ir įkvepiantys. Tuo rūpinasi atskira institucija su savo taisyklėmis, nuostatomis ir finansavimo kriterijais.
Aptarkime ir ketvirtą elementą - tai socialinė įtrauktis. Paprastai čia neformaliojo sektoriaus sritis. Štai turite socialines grupes, ne pelno siekiančias organizacijas. Jos kartą per metus surengia didelį festivalį. Kultūra visiems! O, kaip miela, sako daugelis. Tačiau labai ne daug kas supranta, kaip visa tai veikia, kaip įvertinti kultūros socialinį poveikį, jos rezultatus. Kai užsiimi tais socialinės inžinerijos dalykais, labai sunku išaiškinti, kad jūs įdėjote vieną dolerį, gausite vieno dolerio vertės veiklą, tačiau dviejų dolerių vertės rezultatą. Socialinės įtraukties į meną ir kultūrą politika dažniausiai susijusi su ilgalaike, o ne su trumpalaike nauda. Gali kilti klausimas, kaip įrodysite, kad darote įtaką? Na, dalyviai atėjo į susitikimą tris kartus ir atsivedė draugų. Štai kaip nustatome, kad kultūros poveikis plinta. Arba jie nesvarstė apie karjerą meno ir kultūros srityje, tačiau po tam tikro įvykio pradeda mokytis naujų profesijų ir gauna darbą. Taigi yra būdų vertinti socialinę naudą, tačiau ji sunkiau apčiuopiama ir ilgalaikė. Buvome atlikę tokio pobūdžio tyrimą vyriausybės lygiu, kad galėtume argumentuotai taikyti tinkamas paramos priemones.
Ar išvengsime tokios dvilypės logikos? Greičiausiai ne. Žinoma, sėkmės atveju tapatybės ir ekonomikos klausimai puikiai rezonuoja, žmonės gali tai suprasti. Socialinė įtrauktis ir verslas - sunkiau išaiškinami kultūros vertės aspektai, bet įmanoma padaryti ir tai.
Dėkoju už pokalbį.
* UNESCO ekspertas dėl Kultūrų raiškos įvairovės apsaugos ir skatinimo konvencijos. 2010-2016 m. Kanados kultūrų įvairovės koalicijos direktorius ir Tarptautinės kultūrų įvairovės koalicijų federacijos generalinis sekretorius.
** 2016 m. kovo 18 d. vyko Lietuvos Nacionalinės UNESCO komisijos paskaita-diskusija „UNESCO Kultūrų Raiškos Įvairovės apsaugos Ir skatinimo konvencija. Darnios plėtros Ir kultūros sąsajos“, 2017 m. spalio 6 d. LRS Kultūros komiteto narys Arūnas Gelūnas inicijavo konferenciją „Kultūra +“.
