Ramūnas Gerbutavičius
Jeigu meno kūrinys atgaivina praeitį, tai jau yra gerai. Ketvirtadienį žiūrėdamas Oskaro Koršunovo „Katedrą" atsiminiau 15 metų senumo įvykį. Nereikšmingą. Lyg ir nesusijusį su spektakliu.
Tada buvau studentas. Menotyros. Dažnai tekdavo rašyti visokius referatus, interpretacijas, kursinius darbus. Daug jų esu parašęs. Įvairiai įvertintų - ir puikiai, ir vidutiniškai. Bet užvakar Nacionaliniame dramos teatre į atmintį sugrįžo vienintelis darbas. Tai greičiausiai buvo rašinys apie paveikslą. Regis, Caravaggio „Juditą ir Holoferną". Ne taip ir svarbu. Nes tai galėjo būti net ir Justino Marcinkevičiaus dramos „Katedra" interpretacija.
„Viskas teisinga. Be klaidos. Devyni", - ištarė dėstytoja. Tada jaunatviškai pyktelėjau: „Jei viskas teisinga ir be klaidos, kodėl gi ne dešimt?" Spragtelėjau tarsi degtukas ir išsyk užgesau. Nutylėjau tą neva nuoskaudą, nes akimirksniu suvokiau, kad dėstytoja viską suprato. Juk aš slapta vyliausi ją apmauti, nors ta viltimi apgaudinėjau save. Rašydamas interpretaciją išgrūdau už durų savo tikrųjų sugebėjimų elgetą ir mėgavausi patikrintu talentu dalyti išmaldą, kaip pasakytų Franzas Kafka, iš savo vienos rankos į kitą.
Manoji interpretacija išties buvo teisinga. Be klaidos. Be netikėto minties vingio, tačiau su baime nutolti nuo aptariamo kūrinio. Be erzinančios paslapties, bet su daug tiesų, paramstytų autoritetų ramentais. Be nepagrįstai narsaus valiūkiškumo, bet su ne pagal amžių šaltu profesionalumu. Be man tada būdingo kandaus šmaikštumo, bet su dėstytojų paprastai mėgstamomis aiškiomis ir aukštomis frazėmis.
Rašydamas tą neva interpretaciją pats jutau, kad pjaunu sau galvą. Lyg Judita Holofernui. Bet naiviai vyliausi, kad dėstytojai įtiksiu ir be galvos. Juk ji mane mėgo. Dėl praeities rašinių. Dėl sugebėjimo kartkartėmis pastebėti šį tą neįprasta. Dėl jaunatviško noro kaskart verstis per galvą. Įvertinimas paliudijo, kad nuvyliau. Net ne dėstytoją. Pirmiausia save.
Klausiate, kuo čia dėta O.Koršunovo „Katedra"? Prisimindamas spektaklį galiu tiktai pakartoti dėstytojos žodžius: „Viskas teisinga. Be klaidos. Devyni." „Kodėl gi ne dešimt?" - pasiteirausite. Jei nesupratote, skaitykite nuo pradžių.
Bet pirma nueikite į „Katedrą". Ji verta dėmesio.
