Teklė Kavtaradzė
Atvirumas yra keistas žodis. Iš dalies tarsi per silpnas tam, apie ką norisi kalbėti, iš kitos pusės - greičiausiai jis tiesiog dažniau siejamas su kitomis - ne teatrinėmis - temomis, dėl to ir turi kitokias asociacijas.
Kokį teatrą vadiname atviru? Kokį meną suvokiame kaip atvirą? Ar teatras gali būti ne atviras?
Savo pavadinime tiesiogiai šį žodį vartojanti trupė „Atviras ratas“ ir jų spektaklis tokiu pačiu pavadinimu dar paauglystėje turbūt dėl didelio jausminio krūvio ir tikrumo paliko įspūdį. O ar jausminis krūvis ir tikrumas nėra rezultatas kūrybinio proceso, paremto atvirumu ir bendrumu? Apie grupinį, kartu kuriamą teatrą ir atrodo dabar labai svarbu kalbėtis.
Pernai Vilniaus centre rugsėjo mėnesį atsidarė „House of Puglu“, įkurtas aktorių Evelinos Brėdikytės, Sigitos Pikturnaitės ir vadybininko Arno Stušinsko (vėliau prie jų prisijungė vadybininkas Tomas Miklovas). Buvęs baras „Sata“ virto sterilia, minimalistiškai įrengta teatrine, kūrybine erdve.
Pirmą kartą, kai apsilankiau naujai atsidariusioje erdvėje, išgirdau tą malonų, o kartais ir lemtingą kvietimą, siūlymą: mes atviri, jei turi idėjų, siūlyk, galim daryti. Prisimenu, kad mane tai nustebino. Gal dėl to, kad prieš tai supratau, kaip nepelninga ir nelengva buvo įrengti ir yra išlaikyti naują erdvę, o štai girdžiu, kad šie dar entuziastingi kūrėjai atidavę, skolinęsi, dirbę ir pavargę žmonės sako - viskas gerai, mes esam, mūsų durys atviros, galim-kartu-ką-nors-daryti.
Įsivaizduoju, kad teatro ir kino aktorius, „Theaomai“ trupės narys Paulius Markevičius išgirdo panašų kvietimą ar siūlymą, kuriuo labai tikslingai pasinaudojo. Nesu tikra, kiek ši idėja buvo bendra, bet kaip suprantu - ji kilo būtent Pauliui Markevičiui: suburti žmones, grupę žmonių, norinčių kurti kartu. Išbandyti save nebūtinai įprastose rolėse greta naujų bendrai kurti norinčių žmonių. Turbūt toks galėtų būti labai supaprastintas kolaboracijų apibūdinimas. Anglų kalboje įprastesnius terminus collaborative theatre ar devised theatre sudėtingiau versti į lietuvių kalbą dėl istoriškai, politiškai stiprios neigiamos asociacijos. Galbūt dabar galėtume tai įvardinti kaip bendrai kuriamą teatrą? Dar kitaip - tai teatras, kuriame idėją, dramaturgijos pagrindą sugalvoja ir parašo, o paskui ir režisuoja ne vienas žmogus. Dažnai visą kūrybinę grupę sudaro menininkai, turintys tokią pat įtaką, prisiimantys tokią pat kūrybinę atsakomybę, o ne atskiras konkrečias pareigybes.
Į Pauliaus Markevičiaus ir „House of Puglu“ kvietimą išbandyti tokį kūrybos principą atsiliepė nemažai žmonių, kurie buvo suskirstyti į nedideles grupes, o tada galėjo daryti ir kurti ką nori - vienintelė sąlyga, kad tą turėjo daryti kartu. Visi gavo erdvę ir paskirtą laiką repeticijoms, tam tikrą apibrėžtą laiką pasiruošimui ir pasirodymui. Turint galvoje, kaip greitai (ir be jokių finansavimų, prie kurių mes taip įpratę prisirišti!) ši idėja buvo įgyvendinta - mane nustebino, kad ji apskritai įvyko. Kitas dalykas - savo akimis mačiau vienintelį pasirodymą, apie kurį ir noriu papasakoti. Esu tikra, kad ne visi pasirodymai buvo vienodai įdomūs, verti dėmesio, bet jei ir vienas darbas buvo tas, kuris sujaudino ir pavyko („House of Puglu“ suorganizavo keletą papildomų rodymų, reikia tikėtis, kad jų bus ir daugiau) - tai jau yra daug. Tai jau yra labai daug, tiesą sakant.
Dvi su puse prisistato kaip „Kolaboracijų“ metu susibūrusi kūrybinė grupė, jungianti tekstą, vaizdą, būsenas ir garsą. Dramaturgė Birutė Kapustinskaitė, aktorius Paulius Markevičius, instaliacijų menininkė Eglė Lekevičiūtė, garso režisierius Paulius Jakonis ir saksofonininkų kvartetas katarsis4 (Arminas Bižys, Kazimieras Jušinskas, Danielius Pancerovas, Algirdas Janonis) sukūrė, sakyčiau, patyriminį - ir tuo unikalų - vyksmą. Norėjau rašyti „pasirodymą“ ir supratau, kad niekaip negalėčiau to pavadinti pasirodymu. Nieko jie mums ten nerodė. Jie kvietė mus užeiti, būti, patirti ir išsinešti. Turbūt ne kiekvienas išsinešė būtinai kažką įsimintino ir stipraus, bet esu tikra, kad buvo nemažai žmonių, kurie atėjo tuštesni, nei išėjo.
Iš lauko į „House of Puglu“ buvome įleidžiami po vieną. Tik įėjus, dalyvius (vengiu žodžio „žiūrovais“) pasitiko vienas iš kūrėjų ir nebyliai (prieš akis pakeltu užrašu ant lapo) uždavė klausimą. Po to sužinojau, kad kiekvienam - skirtingą. Aš gavau klausimą, kuris tapo raktu man ne tik pasirodymo interpretacijai, bet ir kitiems svarbiems suvokimams: Koks garsas tau kelia didžiausią nerimą? Ar kažkaip panašiai. Prisimenu, kad sutrikau, atsakiau kažką nerišlaus ir buvau nuvesta į kitą erdvę - laukimo salę: pailgoje patalpoje vienos priešais kitas su nemažu kelių metrų tarpu buvo sustatytos dvi eilės kėdžių. Sėdiesi, kur nori ir lauki. Tyloj, su kitais ateinančiais ir laukiančiais žmonėmis. Tik tada, kai visi po vieną suėjo į patalpą, vėl po vieną - lydimi už rankos vieno iš kūrėjų grupės - buvome atvesti ir paleisti užuolaidų, tamsos ir garsų labirinte. Nežinau, gal į nerimą nelinkusiems žmonėms ši dalis nesukėlė per daug išgyvenimų, bet nerimautojus, manau, sutrikdė. Toje dalyje išgyvenau visus dramaturginius elementus, dėl kurių, tikriausiai, taip stipriai viskas ir „suveikė“. Tyloje, po vieną į konstrukciją (padarytą iš paprastos juodos medžiagos, pakabintos ant medinių karkasų, formuojančių tam tikrą kambarių, praėjimų labirintą) įleidžiami dalyviai man priminė pasimetusius gyvulėlius, einančius, ieškančius iki kol „atsimuša“ į akliną (minkštą, medžiaginę) sieną; tada eina atgal / į šoną / kita kryptimi, kol vėl atsimuša į akliną medžiagos sieną, ir - vėl, ir t.t. Visa tai vyksta skambant šaižiems pučiamųjų garsams, kurie prisideda prie diskomfortiškos būsenos. Tiesa, tie kintantys garsai galiausiai transformavosi net į malonų, meditatyvų patyrimą. Tai įvyko dar esant labirinte, kai tik po kokių dešimties minučių pastebėjau, kaip mano žingsniai sulėtėjo, leidau sau sustoti, įsiklausyti, o ne nerimo vedama - judėti, judėti, judėti. Tik tada ir garsai nebegąsdino.
Taip pat - už rankos, turbūt praėjus maždaug penkiolikai minučių (dabar taip atrodo, neįsivaizduoju, kiek iš tiesų ten buvome) mus iš ten išvedė ir pasodino toje pačioje laukimo salėje. Kėdės buvo sustotatytos taip pat - viena eilė priešais kitą, tačiau didelis skirtumas buvo tas, kad tarpas tarp kėdžių buvo žymiai mažesnis. Toks, kad du žmonės, atsisėdę ant kėdžių vienas prieš kitą, beveik lietėsi keliais. Kartu su dalyviais, tarpe jų, ant tų pačių kėdžių atsisėdo ir visa kūrybinė grupė. Susėdo ir po kurio laiko ėmė dalintis.
Jaudinantys kiekvieno pasakojimai apie baimes, nerimus, ilgesį ir su tuo susijusius patyrimus, atmintyje dabar turi mažiausiai krūvio ir svorio, gal atrodė labiausiai girdėti (pats kalbėjimo principas, ne istorijos). Stipriausia buvo tuos pasakojimus girdėti iš visos kūrybinės grupės narių - ne vieno aktoriaus, o visų - tų, kurie įprastai scenoje groja, o nekalba, rašo - o nekalba. Jų visų. Tai sukūrė įspūdį, kad tikrai visi jie, tai yra visi mes čia dabar esam, sėdim, klausom - kalbamės. Niekas neliepė jiems viso to daryti, niekas jų nevertė, jie susibūrė, sukūrė, pakvietė ir dalinasi. Idėjomis ir savimi - skirtingais savo sugebėjimais, bet bendru sumanymu, bendru kūriniu. Va čia tai stiprybė.
Pasakojimų ir viso vyksmo kulminacija tapo po tekstų dalies sekusios dvi su puse minutės. Dvi su puse minutės, kurių metu stojo tyla, nes visi vienas priešais kitą sėdintys žiūrėjome į akis.
Baisiausias, didžiausią nerimą keliantis garsas yra tyla. Tą aš supratau. Tą pajutau ir išgyvenau. Iš esmės. Patyriau fiziškai. Tai ir buvo tai, ką išsinešiau. Galime įsivaizduoti tylą miške, tylą kambaryje, pačiam su savimi - ką, pripažinkime, iš tikrųjų dauguma jau labai retai patiriame, bet įsivaizduokite tylą, akis įbedus į kitą žmogų, kurį matai pirmą kartą gyvenime - ir ne kelias akimirkas, o dvi su puse minutės. Sėdi, žiūri, tyli. Sėdi, žiūri, tyli. Viduj tai tikrai ne tyli, tik išorėj. Bet tyli, o tai jau irgi šis tas.
Teatras, spektaklis visada yra didelės grupės žmonių bendras kūrybinis darbas, bet ar dažnai mes spektaklio metu scenoje pamatome scenografą, kompozitorių, asistentą? Nesakau, kad taip turėtų būti kiekviename spektaklyje. Viskas, ką sakau - buvau pasiilgus, esu to pasiilgus - tokio visuotino kūrinio, kur visi kuriantieji yra lygiaverčiai, vienodai svarbūs, vienodai matomi ir atviri. Aš esu pasiilgusi bendrai kuriamo, o ne hierarchiniu principu konstruojamo teatro ir manau, kad tokio teatro šiandien mums labai reikia. Aš manau, kad giliai mes to trokštame. Ir tie, kurie kuriame, ir tie, kurie vartojame.
Tik neseniai labai aiškiai suvokiau, koks vienodai autoritarinis, su režisieriumi, kaip vienintele ir pagrindine „galva“, teatro kūrimo principas gyvuoja lietuviškame teatre. Kaip ilgai ir kaip vienodai. Yra vilčių, kad po truputį tai gali keistis ar bent jau rastis daugiau skirtingesnio pobūdžio darbų, teatrinių bendruomenių. Manau, stiprus ir unikalus pavyzdys yra Karolinos Žernytės pojūčių teatras ir jų grupinio darbo principu paremtas kūrybinis procesas, sujungiantis skirtingus žmones, tikinčius tuo, ką daro, ir neišvengiamai atvirus vieni kitiems. Grįžtant prie Dvi su puse galvoju, kad tai irgi buvo savotiško jutiminio teatro pavyzdys. Dėl to, manau, jis ir buvo toks įdomus, ir priminė, kaip svarbu ieškoti įvairių būdų kalbėti. Žiūrovas savo patyrimu ir išgyvenimu kartais gali suprasti daugiau nei vien klausydamas monologo ar dialogo tam tikra tema. Dvi su puse išlaikė ir suderino tiek sakomą tekstą, tiek patyriminius veiksmus, į kuriuos įtraukti žiūrovai galėjo praturtinti savo išgyvenimus. Manau, kad tai ir yra stipriausia - žinoti, apie ką nori kalbėti, ką nori papasakoti ir tada ieškoti geriausių būdų ir prieigų tą padaryti. Šiuo atveju didelis dalykas yra tai, kad menininkai sugebėjo ir spėjo ne tik susipažinti, bet ir atrasti bendrą idėją, temą ir paveikią išraišką.
Tikrai neįtikėtina, kaip vienos durys atveria kitas. Viena idėja skatina kitą. Tikrai atrodo, kad Lietuvoje dabar pabudimų laikas. Ne visada tai atrodo pozityvu, ne visada taip ir yra, bet kažkas vyniojasi. Vienas pastumia, kitas pastumia, apsidairom, dar pavyniojam. Kartais su didelėm tylos pauzėm, bet jaučiu, kad įgaunamas pagreitis. Kuo toliau, tuo aiškiau suprantama, kiek daug galima padaryti veikiant išvien. Neplanavau pabaigti agitacine kalba tegyvuoja-bendrystė, bet kodėl ir ne? Taip ir jaukinamės tylą ir tą nepatogų žiūrėjimą vienas kitam į akis.
