„Teatrinis reljefas beviltiškai plokščias, sunku beprisiminti, kas tai yra, kas tai buvo teatras. Gal tik pustuštėj salėj žiūrint seną Nekrošiaus „Kvadratą“. Gal dar Tumino „Vyšnių sode“ pro visas šiukšles, triukelius, blizgučius, pro viską, „ką mes mokam“ tyliai buvo girdėt tikra neviltis, siaubas ir pasidavimas, kuris tikrai yra dažno būsena. Turbūt mūsų karta turės šitaip nuskęsti.“
Tai iš Jūratės Paulėkaitės laiško, 1991 metų kovą rašyto savo bičiulei nuo studijų laikų Audrai Žukaitytei, tada gyvenusiai Vokietijoje. Oskaro Koršunovo teatras neįsivaizduojamas be jų abiejų - nuolatinės scenografės ir ištikimos užsienio ryšių vadybininkės. Tada, kai susirašinėjo, abiem nebuvo 30-ties, ir OKT dar nebuvo. Joniškietė Audra, baigusi Pedagoginį institutą ir lankiusi Irenos Veisaitės teatro kritikų sekciją, studijavo teatrą toliau, ruošėsi dirbti teatre ir teatrui, dar nežinodama, koks bus tas darbas. Iš Ignalinos kilusi Jūratė, po keramikos studijų Kaune, buvo ką tik baigusi scenografiją Dailės institute. Ji mokėsi maištingame kurse, kuris išsireikalavo, kad scenografus mokytų ne tik tapybos, kad jiems dėstytų režisieriai, ir kad scenografų praktika teatre neapsiribotų rekvizito smulkmenų lipdymu - todėl iki diplominių spektaklių su Jonu Vaitkumi 1990-aisiais ji buvo sukūrusi scenovaizdžius penkiems spektakliams ir jos, dar nediplomuotos vardas jau buvo žinomas tiems, kam rūpėjo teatras.
Toliau Jūratė rašė Audrai: „Penktą mėnesį sėdžiu be darbo, turiu tik sutartį J. teatre. Nežinau, kur jo [darbo] ieškot, kokio. Buvo baisu ir keista, dabar tik keista, lyg laukčiau kažkokios pabaigos.“ J. teatras - tai Jaunimo teatras, kuriame studentė Jūratė jau buvo dirbusi su Algirdu Latėnu („Duokiškis“, 1987) ir Dalia Tamulevičiūte („Amhersto atsiskyrėlė“, 1989). Sutartis, kurią ji mini - Latėno kvietimas kurti scenografiją jo statomai Antono Čechovo „Žuvėdrai“. Tai, kad menininkė turi „tik sutartį“, o ne etatą, nors yra baigusi studijas, tuo laiku buvo nauja, neįprasta ir klaiku. Sutartis nereiškė nieko stabilesnio ateičiai. Todėl: „Iš teatro noriu pabėgt, mat iš to užsiėmimo neįmanoma pragyventi nei kūnui, nei dvasiai. O ir dirbti nėra su kuo. Galėčiau sėdėti savo būdelėj ir meistraut kokius gražius daiktus, bet nėr iš ko.“
1990 metų lapkritį Jūratė buvo susituokusi su aktorystę studijavusiu Martynu Budraičiu. Martynas, kaip Jūratė rašė Audrai, „tempia savo mokslus, kurie dabar nieko negarantuoja, jo buvęs kursas jau pretenduoja į pirmąsias bedarbių gretas“. Tikrai, Martyno buvęs kursas, mokytas Dalios Tamulevičiūtės, išbandė tuomet keistus aktoriams darbus - kūriko, barmeno ir panašiai. O Jono Vaitkaus kurse, į kurį Martynas perėjo dėl Jūratės ir su kuriuo Jūratė parengė diplominį darbą - scenografiją ir kostiumus spektakliui „Antosė ir varnėnas“, mokėsi Oskaras Koršunovas, Gintaras Varnas, Rimantė Valiukaitė, Dalia Michelevičiūtė, Eglė Mikulionytė, Algirdas Dainavičius, Vaidotas Martinaitis, Remigijus Bilinskas, Šarūnas Puidokas, Audrius Nakas; dauguma jau nuo pirmo kurso scenoje ir tarptautinėse gastrolėse - kas Varno „Šėpos teatre“, kas Koršunovo „oberiutuose“. Tik tai, žinoma, irgi niekam negarantavo, kad dirbs ir liks scenoje, ir kad galės iš to gyventi.
Kitame laiške Audrai, rašytame 1991 m. gegužės pabaigoje: „Ko gero, su visais vyksta maža ar didelė tragedija - pabudimo išgyvenimas, kupinas kartėlio jausmas, kad tolesnis gyvenimas praradęs visus saitus su būtuoju. Nėra drąsos priimti kitą tikrovę. Nerandu joje ką veikti ir vis dėlto - esu. Atrodo, kaip niekad nejaučiu savojo likimo, nežinau, kodėl natūraliai neišnykstu su dievo pagalba.“ O gretimoje eilutėje: „Kai rašiau tau aną sykį, toje vietoje, kur dabar sėdžiu, buvo mūsų lova. Per tą laiką pasidarėm remontą ir labai pamažu du kambariai darosi namais. Labai pamažu, nes dažnai aš prarandu jėgas šito norėti ir man lengviau vaikščioti po krūvas rūbų, indų ir t. t. Niekada neturėjau dar namų esamajam laike, dažniausiai taip vadindavau prisimindama visokiausius kambarius, kuriuose kažkiek gyvenau. Yra išlikęs atsargus įprotis - neįsitvirtinti, neprisirišti - lengviau bus iškeliauti. Ir štai galima suabejoti - ar iš viso toks sutvėrimas gali turėti šaknis?“.
Ir tai rašė jauna moteris, kuri gyveno su mylimu ir mylinčiu žmogumi („Aš tikrai nežinau, ką būčiau veikusi ir galvojusi, jei būtų tekę tą laiką gyventi tik su savimi ir sau“ - tai irgi iš laiško), jie ne tik įsikūrė, bet ir ruošėsi tapti tėvais, o toliau - emigruoti („Absurdas paralyžiuoja, aišku tik viena - jei kur dar yra gyvybės - tai ją reikia išnešti iš čia.“). Rašė menininkė, netrukus kursianti scenografiją ir kostiumus „Žuvėdrai“, pjesei, kurioje kone su visais personažais „vyksta maža ar didelė tragedija“. Premjera įvyko tų metų lapkričio vidury, lygiai per Jūratės ir Martyno pirmąsias vestuvių metines. Jų sūnus gimė prieš Kūčias. Tą dieną Martynas turėjo laikyti teatro istorijos egzaminą, bet tik pasakė dėstytojai, kad rašytų jam, ką norinti, nes jo žmona gimdo ir jis turi būti ligoninėje. Mykolo gimimo dieną jo tėvas gavo prastą pažymį iš teatro istorijos. Apie tai nėra jokiuose laiškuose.
***
Jų kartai bus lemta nuskęsti beviltiškai plokščiame teatro reljefe?
Kompozitorius Gintaras Sodeika, vienas iš OKT steigėjų: „Esu daug apie Jūratę galvojęs ir jai gyvai esant, nes ji toks ryškus žmogus, su ja pabendravęs negali greitai pamiršti to, ką su ja kalbėjai, vis nešiesi tas mintis, kurios buvo vartomos kalbant su ja. Jūratė ryški galbūt dėl to, kad dauguma scenografų ar kompozitorių, dirbančių teatre, paprastai būna labai labai įsigilinę į savo profesinius dalykus, tiek giliai, kad šiek tiek atsiriboja nuo kitų jungiamųjų spektaklio dalių, kartais pasitikėdami savo kolegomis, kartais tiesiog neturintys laiko arba nesidomintys, o Jūratė buvo visą teatro meno teritoriją aprėpianti persona. Jai buvo svarbu daugybė dalykų iš karto, ji turėjo savo labai aiškų matymą ir režisieriams su ja nebuvo lengva. Ypač tiems režisieriams, kurie aršiai gina ir įgyvendina savo idėjas“. Sodeika, nuolat dirbantis su Koršunovu, yra jo ir Jūratės Paulėkaitės bendros kūrybos dešimtmečio liudininkas.
Tie keleri metai nuo Jūratės „pasimetimo“ 1991-aisiais, jos noro ne tik palikti teatrą, bet ir emigruoti, iki dešimtmečio su OKT, prasidėjusio, berods, 1997 metais, buvo labai intensyvūs, užpildyti darbais teatre. 1992 metais - Goethe´s instituto organizuota trijų mėnesių stažuotė Berlyno teatruose. Grįžusi į Vilnių Jūratė dirbo su savo teatro dievu ir krikštatėviu Jonu Vaitkumi, už scenografiją jo „Personai“ buvo apdovanota „Kristoforu“ (1995-aisiais dar nebuvo „Auksinių scenos kryžių“). Dažniausiai Jūratę kviesdavosi Algirdas Latėnas, režisavęs ne tik Jaunimo teatre, bet ir Akademiniame, ir Klaipėdoje, o su savo parengtu aktorių kursu kūręs „Vaidilos“ teatrą. Martynas Budraitis dirbo „Vaidilos“ techniku, dekoracijų „įgyvendintoju“ ir montuotoju, o visos dekoracijos - Jūratės.
1997 metais jie abu nuėjo į Akademinį dramos teatrą pažiūrėti Oskaro Koršunovo spektaklio „P.S. Byla O.K.“ pagal Sigito Parulskio pjesę. Po vaidinimo abu būtinai norėjo pasakyti režisieriui, kad labai patiko. Tą trijulės pokalbio faktą galima įrašyti į teatro istoriją kaip būsimo OKT užuomazgą. Nes jie sutarė dirbti kartu, ir jų bendros kūrybos pradžią žymėjo „Roberto Zucco“ - Oskarą sudominusi Jūratės atnešta Bernardo-Marie Koltèso pjesė, kurios pastatymu Akademinio teatro scenoje 1998 metais rūpinosi būtent tam spektakliui pasamdytas techninis direktorius Martynas Budraitis, muziką kūrė - kaip nuolat OK spektakliams - Gintaras Sodeika. Netrukus Oskaras, Gintaras ir Martynas įkūrė Oskaro Koršunovo teatrą, o vardą jam pasiūlė Jūratė. Nuo 2000-ųjų OKT užsienio ryšiais ir gastrolėmis ėmė rūpintis Audra Žukaitytė.
Sodeika prisimena, kad „Roberto Zucco“ spektaklis „nuo scenografijos prasidėjo. Man taip atrodo. Jūratė sumanė padaryti riedutininkų rampą - monumentalų objektą scenoje, kur važinėtųsi tikras riedutininkas. Tai tapo spektaklio ašimi ir visas veiksmas vyko aplink tą rampą, ji uždavė daugybę sprendimų ir pačią nuotaiką, spektaklio muzikinį skambesį. Man, pavyzdžiui, visas darbas kuriant muziką susijęs su rampa - nuo jos metalinio žvilgesio, jos monumentalaus stūksojimo atsirado tema. Iškart žinojau kaip turi viskas skambėti.
Ir tas personažų knibždėlynas scenoje, taip! Pavyzdžiui, dailininkas Vytautas Kalinauskas spektaklyjje atsirado, įtariu, irgi ne be Jūratės. Nors tuometinio, 1998-ųjų Akademinio dramos teatro gyvenimas, puikiai visi atsimename, irgi turėjo savo labai ryškių bruožų - juk kiaurą dieną prie fojė, visai šalia didžiosios scenos veikdavo vadinamasis žiūrovų bufetas. Į tą bufetą galėdavai ateiti iš gatvės, jeigu žinojai, kad toks bufetas yra ir kad jis veikia. Vytautas Kalinauskas nebuvo nei to teatro darbuotojas, nei kokių teatrinių procesų dalyvis, bet jam patiko ten sėdėti, rūkyti, bendrauti. Ištisomis dienomis aktoriai ten gurkšnodavo kas alų, kas „Trejas devynerias“. Dūmų kamuoliai, bohema sėdi, aptarinėja blogas teatro perspektyvas, geras idėjas, kurių neleidžia įgyvendinti blogi režisieriai ir blogi teatro vadovai... Visame tame fone prasideda „Roberto Zucco“ repeticijos, ir Kalinausko buvimas bufete persikelia į sceną. Jis labai prigijo, kas matė „Roberto Zucco“, jį tikrai įsidėmėjo.
Pastebėti aplink įvairius reiškinius, detales, žmones, juos įtraukti į spektaklį kaip tikrovės liudijimus - bendras ir Oskaro, ir Jūratės, ir mano požiūris, todėl griežtai pasakyti, kad būtent Jūratė nulėmė Kalinausko atsiradimą „Roberto Zucco“ scenoje... Nebuvau šalia tuo metu, kai sprendimas buvo priimtas. Gal jie kartu sugalvojo, gal Jūratė pasiūlė, visaip gali būti, bet tikrai galiu tvirtinti, kad Jūratė buvo tokio sumanymo entuziastė. Ir ne tik „Roberto Zucco“, bet ir kituose spektakliuose. Neva atsitiktinai kažkas ėjo, susitiko, pasakė, tada per repeticiją prisiminė ir staiga tas „ėjo, sutiko, netyčia pajuokavo“, žiūrėk, atsirado „Ugnies veide“, „Shoppinge...“, „Oidipe karaliuje“ ar „Įstabiojoje ir graudžiojoje Romeo ir Džuljetos istorijoje“.
Bet kibirkščių per repeticijas būdavo tikrai daug. Kartais Oskaras ateidavo paverkti man ant peties arba pasikeikti, kaip neįmanoma dirbti su Jūrate. Kitą dieną Jūratė ateidavo paverkti ar pakeikti Oskarą, kaip su juo neįmanoma dirbti, kaip jis nesupranta, kad negalima nuolaidžiauti... Koks čia bus spektaklis, jeigu mes nusileisime tam aktoriui arba tam šviesų dailininkui, arba dar kažkam, kurie ieško kompromisų, nori supaprastinti, suvulgarinti, supopsinti... Nemažai tokių išpažinčių klausydavausi. Ir visa tai buvo vardan tikslo, vardan spektaklio. Visa tai - apie repeticijų procesą, apie labai konkretų spektaklio kūrimo darbą.
Jūratė buvo didelė vaizdo projekcijų entuziastė ir aistringa filmavimų dalyvė. Turiu omenyje filmavimus, kurie vėliau naudojami spektaklyje. Kai repetavome „Meistrą ir Margaritą“ buvo taip, kad kažkas atsibudo, jog rytoj ar poryt atvažiuoja iš Avinjono festivalio žiūrėti spektaklio eskizo, nes tai buvo koprodukcija su Avinjonu. Kažkiek vaidinimo medžiagos turim, yra ką rodyti, bet, aktyviai dalyvaujant Jūratei, buvo nuspręsta, kad būtinai reikia video - reikia nufilmuoti baliaus sceną pas Volandą. Tam filmavimui ji ir savo šunį atsivedė, ir Mykolą šešiametį, ir ožį iš kažkur atsivežė, ir Aleksandrui Pogrebnojui (jis kūrė kostiumus spektakliui) liepė varną iš namų atsinešti. Tai buvo spontaniškas improvizacinis filmavimas, ir tai buvo daroma Nacionalinio dramos teatro tuometinėje Mažojoje salėje. Visas tas šešėlių teatras buvo per vieną vakarą ir naktį nufilmuotas, sumontuotas ir amžiams įėjo į spektaklį, ir tapo tam tikra klasika, kurią Oskaras vėliau visaip plėtojo, eksploatavo ir citavo savo vėlesniuose spektakliuose.
Jūratė jautė labai dideles vaizdo projekcijų galimybes teatre, matėsi, kad ji supranta - teatras labai sparčiai ima naudoti įvairių tipų filmuotą medžiagą spektakliuose. Ta technologija ją traukė, nors pati gyvenime nebuvo didelė inovacijų naudotoja. Ji, pavyzdžiui, scenografijos maketus kūrė rankomis. Klijavo, karpė, formavo, kaip senų senovėje. Paimi į rankas ir turi mažą scenos maketą su pašvietimu, gali sukioti lemputę, skirtingai pašviesti. Jaunosios kartos scenografai gali tau kompiuteryje 3D parodyti, moka labai mikliai pasinaudoti vizualizacijomis, kurias siūlo kompiuterinės programos. Tai irgi labai gerai, bet Jūratė - ne, ji laikėsi senosios mokyklos, ir tai buvo labai gražu, jautru.“
***
Savo sukurtus maketus Jūratė sunaikindavo, nes, jos požiūriu, tai jokia vertybė, ne kūrinys, o tik tarpinis dalykas pakeliui į spektaklį. Dėžę - nedidelį scenos atitikmenį, su paskaičiuotais masteliais - pasilikdavo, nes joje kurdavo kito spektaklio dekoracijų maketą. Ir eskizus buvo linkusi išmesti. Tai, kas dabar Teatro, muzikos ir kino muziejuje sudaro Jūratės Pulėkaitės fondą, yra eskizai, jos artimųjų išsaugoti nuo išmetimo. Daugiausia ten ankstyvieji darbai - studentiški, „Vaidilos“ laikų. Namų archyve - albumas eskizų „Amhersto atsiskyrėlei“, serija žaidimų aikštelių nuotraukų ir piešinių „Oidipui karaliui“, karuselių ir jose besisukančių gyvūnų variantai „Užburtosios fleitos“ scenografijai Turino operos teatre... Kiekvienam spektakliui sukaupdavo ir ištyrinėdavo gausybę vizualinės medžiagos, kurią griežtai atsirinkusi, formuodavo scenovaizdį. Mėgo raštu aiškintis būsimo kūrinio prasmes - ištisi traktatai jos pasirašyti apie kai kuriuos spektaklius.
Niekada neturėjo dirbtuvės ar darbo kambario, dirbo ten, kur gyveno, ir kaip sakė Audra Žukaitytė, „atrodo, kai Jūratė galvodavo apie scenografiją naujam spektakliui, visi namai būdavo paversti vieta, kur ruošiamasi būsimam spektakliui, kur klijuojamas maketas, ir svarbesnių temų visai šeimai tuo metu nebūdavo. Ji kaip karalienė visada. Jokių kitų rūpesčių.
Kompanijoje nemačiau jos kalbančios visiems ar su visais. Ji įlįsdavo į kampą su kuo nors vienu ir visą vakarą šnekėdavosi jai rūpima tema. Ir mūsų pokalbiai - visada dviese, net ne trise. Ji nebuvo kompanijos žmogus, labiau - individualaus kalbėjimo. Tai galbūt erzino režisierius, nes per repeticijas ji galėdavo vienam aktoriui susakyti viską, kas yra blogai, kas netobula. Aktoriui, bet ne režisieriui!
Kūrybos metu tiek susikoncentravusi į savo darbą, kad artėja premjera, jau uždanga kyla, o ji dar kažką keisti ruošiasi ar vis dar perstatinėja rekvizitą, tuos smulkius daiktus. Taip buvo ir kai su Gintaru Varnu dirbo, ir ypač OKT laikais - „Ugnies veidas“, „Meistras ir Margarita“, „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“... Jai sakydavo: užsieny per gastroles vis tiek niekas neprisimins, kur ką pastatyti. Ji: tegu nusifotografuoja ir viską taip sudeda.
Ji būdavo maksimalistiškai reikli. Visiems žmonėms, su kuriais dirbo. Neprisimenu, ar kas galėjo iki galo atitikti jos reikalavimus ir kriterijus. Kai dirbi bendrą darbą teatre ir susiduri su tokiu maksimalistu... OKT tas tiko, OKT buvo jos natūrali terpė, kažkuriuo metu ji buvo idėjų generatorė. Galėdavo paradoksaliai kažką pasakyti ir po to užvirdavo visas kūrybinis darbas. Bet atėjo laikas, kai jos maksimalizmas ir reikalavimai, jos kritika galėjo iš proto išvesti. Jie abu su Oskaru labai ambicingi ir vienu metu jau... Kažkada visi tandemai išsisemia.
Iš OKT ji buvo pusiau išėjusi, kai Martyną išrinko Nacionalinio teatro vadovu. Man atrodo, dideliame valstybiniame teatre ji jautėsi nekaip. Ji buvo įpratusi dirbti taip, kaip dirbama mažuose teatruose. O ten gi fabrikas. „Direktorienė“. Jai buvo šokas. Prisimenu, kaip ji sakė: vienus namus praradau, kitų neatradau. Skaudžiai. O dar jos fatalizmas... Manau, kad daug kur ji pati save įvarydavo į kampą. Juk visų jos vizijų įgyvendinti neįmanoma. Reikli visur, ir Mykolui, ir Martynui, ir kolegoms, ir gyvenimui, bet dar reiklesnė sau.
Jos rezignuojančios gyvenime nesu mačiusi. Bendrauti su ja buvo labai smagu, ji turėjo puikų humoro jausmą. Dabar perskaičiau jos laiškus iš naujo ir pamačiau, kiek ten tragizmo. Visada joje jaučiau du kraštutinumus: absoliutų tragizmą, prigimtinį vienišumą ir kartu norą bendrauti, draugauti iš tikrųjų, iki gelmių, atiduodant viską, be išlygų. Bet visą laiką - su savo akmeniu, labai sunkiu.“
Iš Jūratės laiško Audrai į Vokietiją 1991 m. kovo 17 d.:
„Nežinau, ką tau dar parašyt į tą svetimą kraštą. Abi mes dabar skirtingai turtingos, tik nenujaučiu, ko tau dar norėtųsi iš čia. Už savaitės Verbų sekmadienis, turbūt tau jo norėtųsi? Kavos Jaunimo teatre, paprastos pilkiausios dienos mūsų mieste, paskutinio šviežio Litmenio?
Jei norėsi, aš galėsiu tiesiog rašyti, pasistengdama sutalpinti kuo daugiau IŠ ČIA.
Tai tuomet - IKI,
lauksiu ženklo, kad gavai laišką!
Jūratė"
***
Faktai apie Jūratę Paulėkaitę
Gimė 1962 m. liepos 8 d. Ignalinoje.
1984 m. baigė keramiką Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikume (dabar - Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakultetas), kone kas vakarą žiūrėdavo Kauno dramos teatro spektaklius, ypač mėgo Jono Vaitkaus kūrybą.
1990 m. baigė scenografiją Vilniaus dailės institute (dabar Akademija). Kaip scenografė debiutavo 1984 m., studijuodama I kurse - tai buvo spektaklis vaikams „Makakučio nuotykiai“, Jono Vaitkaus sukurtas Kauno dramos teatre su jo pirmuoju aktorių kursu.
Dirbo su režisieriais Dalia Tamulevičiūte, Algirdu Latėnu, Gyčiu Padegimu, Gintaru Varnu, Jonu Vaitkumi, daugiausiai - su Oskaru Koršunovu OKT ir Oslo, Paryžiaus, Turino, Maskvos, Peterburgo teatruose.
Su aktoriumi Dainiumi Gavenoniu sukūrė spektaklius „Grimo opera“ (2004), „kartu“ (2007), „Uždaras vakaras“ (2008), priskiriamus dailininko teatro kategorijai.
Spektakliai su režisieriumi Kristianu Smedsu (Suomija) - „Liūdnos dainos iš Europos širdies“ (2006), „Mental Finland“ (2009), „Vyšnių sodas“ (2009).
Už kūrybą 1995 m. pelnė „Kristoforą“, 2003 m. - bevardį Kultūros ministerijos apdovanojimą, 2004 ir 2007 m. - „Auksinį scenos kryžių“, 2004 m. - nacionalinę premiją. Už scenografiją O. Koršunovo spektakliui „Į Damaską“ (2006) Norvegijos nacionaliniame teatre įvertinta „Hedos“ prizu, svarbiausiu Norvegijos teatro apdovanojimu.
2011 m. lapkričio 4 d. dailininkė pasirinko nebegyventi. Buvo likusi savaitė iki Jono Vaitkaus režisuojamo „Visuomenės priešo“ premjeros Nacionaliniame dramos teatre, kur pagal Jūratės Paulėkaitės scenografinį sumanymą kaskart pramušama teatro siena.
