Be teatrinės minties apraiškų knygose mūsų teatras tebūtų padrikas, pėdsako nepaliekantis vienkartinių sceninių reginių laukas. Bet visavertį teatro meną visuomet lydėjo svari teatrinė literatūra, tarsi siekianti šiam efemeriškiausiam iš menų suteikti amžinumo.
Žvarboką 1992 metų pavasario rytą tuščią sostinės Katedros aikštę skrodžia moteris, nešina sunkoku maišeliu. Toje vietoje, kur dabar stovi Gedimino arklys, mūsų keliai susikerta, ji su palaima veide trumpam padeda savo nešulį ant žemės ir, ištraukusi iš jo knygelę neįprastais juodais viršeliais, ištiesia ją man dovanų. Tai buvo Peterio Brooko „Tuščia erdvė", nė pusantro šimto puslapių neturinti knygelė, kurią blokados metais, pačiame teatrų krizės įkarštyje, išleido leidyklos „Scena" įkūrėja ir entuziastė, amžiną atilsį Rasa Andrašiūnaitė.
Panašiai pasijutau vėl, kai šį pavasarį irgi su palaimos šypsena veide Teatro informacijos ir edukacijos centro vadas, Nacionalinio dramos teatro meno vadovas Audronis Liuga dovanodamas ištiesė panašiais juodais viršeliais, nedaug storesnę knygelę „Jerzy Grotowskis. Skurdžiojo teatro link". Aiškiai pasijuto, kad dviejų tokių panašių šypsenų - anoji Rasos ir ši Audronio - derinys su tokiu pačiu, ypatingu ir nepakartojamu knygos dovanojimo gestu apibrėžia simbolinį ratą, kurio viduje - visa mūsų išlaisvėjusios epochos teatrinė leidyba.
Kai leidykla „Scena" išleido P. Brooko „Tuščią erdvę", šis 1968 metų tekstas daugeliui specialistų jau buvo žinomas - ir iš originalo, ir iš rusiškų „samizdato" vertimų, ir iš padrikų teksto fragmentų, pasirodžiusių sovietinėje spaudoje. Bet tuomet visavertis P. Brooko teksto vertimas, išleistas Lietuvoje atskira knyga, mūsų teatralams prilygo sprogusiai bombai, kaip ir joje išsakytos mintys: nėra gero ir blogo teatro, nėra meno ir ne meno teatre, yra tiesiog gyvas teatras ir negyvas teatras; ir vieną, ir kitą gali pagimdyti ta pati „tuščia erdvė", kurios pavadinimas yra „scena". Kaip tai gaiviai ir paprastai, tarsi Archimedo eureka, tuomet nuskambėjo ideologinių absurdų nukvaršintiems mūsų teatralams!
J. Grotowskio teorija „Skurdžiojo teatro link", kurią spaudai parengė tuometis jo pasekėjas ir legendinio „Odino teatro" įkūrėjas danas Eugenio Barba, pasirodė Vakarų spaudoje irgi 1968 metais, ir jai įžangą sukūrė P. Brookas. Jo „Tuščia erdvė" daugeliui šiuolaikinių teatralų buvo ir lieka kaip savotiškas „katekizmas", o J. Grotowskio „Skurdusis teatras" ir jo teorija buvo tarsi saldus ir masinantis, visokeriopai uždraustas nuodėmingas „pažinimo vaisius". Nedaugelis matė jo spektaklius, daugiau sklido jų atpasakojimai (o, kaip tais laikais žmonės mokėdavo pasakoti!), iliustracijos, tekstų atkarpos, filmuoti fragmentai. P. Brooko atradimus ir įžvalgas daugelis XX a. pabaigos teatralų, regis, patogiai įsidėjo į užpakalinę džinsų kišenę, šalia piniginės, kad galėtų patogiu momentu išsitraukti ir pasinaudoti. Tuo tarpu J. Grotowskio atrastais neišsemiamais žmogaus psichofizinių galimybių klodais, jų panaudojimu sceninei raiškai ir viso to stebinčios auditorijos totaliniam poveikiui - visa tai mūsų teatre nuosekliai plėtojo gal tik neseniai mūsų pasaulį palikusi režisierė Audronė Bagatyrytė drauge su aktoriumi Edmundu Leonavičiumi bei jųdviejų „Edmundo studija" - reiškinys, kol kas likęs ir už oficialaus teatro, ir už teatrinės literatūros, ir už teatrinės sąmonės ribų.
Kaip sakė vienas XX a. pabaigos teatro reformatorių ir eksperimentatorių Anatolijus Vasiljevas, idėjų teatras, jeigu jis neturi galimybių būti įgyvendintas tikrovėje, gali egzistuoti vien tik vaizduotėje. Tai, atrodo, ypač aktualu šiuolaikinių technologijų kontekste, kai atsiveria galimybės ne tik naujus reiškinius pateikti ir modeliuoti virtualiose erdvėse, bet ir kurti naujas virtualias teatrines realybes. Kaip pozityvus pavyzdys būtų to paties A. Liugos ir suomių režisieriaus Kristiano Smedso surengtas transliacinis performansas pagal Antono Čechovo pjesę „Vyšnių sodas" (pastaroji šios akcijos versija buvo transliuojama internetu iš Austrijos). Tačiau - paradoksas! - kitokios teatrų gyvenimo ir teatrinės minties atspindėjimo pasauliniame virtualiajame tinkle formos lieka primityvios ir archajiškos. Dažniausiai apsiribojama arba standartinėmis recenzijomis, arba prastos kokybės nuotraukomis, arba filmuotais spektaklių fragmentais, kurie pasako apie spektaklį lygiai tiek pat, kiek apie didžiųjų dailininkų kūrybą pasakytų jų nutapyto paveikslo kamputis. Blic recenzijos, kurios galėtų pasirodyti (ir kartais pasirodo) internete tą patį premjeros vakarą, nepasiteisina: vertingas ne paviršutiniškas, o subrandintas kritiko įspūdis, žiūrovai taip pat neskuba savo teatrinių potyrių lyginti su vertintojų tekstais. Teatro kritikų dienoraščiai blogai, kuriami vien iš entuziazmo, pasirodo, reikalauja ne mažiau darbo nei visavertės recenzijos - aišku, jei siekiama, kad visa tai apskritai kas skaitytų.
Teatrinį gyvenimą atspindintys tekstai - tai daugybė formų ir žanrų. Anonsiniai rašiniai, interviu su kūrėjais, kūrybiniai portretai, recenzijos, kritiniai straipsniai, gastrolių ir sezonų apžvalgos (čia - periodikoje). Knygos apie teatrą irgi yra labai įvairios: monografijos apie teatro kūrėjus, iškilių teatro praktikų teoriniai tekstai (kaip jau minėti P. Brooko ir J. Grotowskio). Nemažą teatrinės leidybos dalį vykdo patys teatrai, rengdami puošnius reprezentacinius jubiliejinius leidinius, taip pat brošiūras apie atskirus aktorius ir režisierius, retsykiais - leidinukus (be programėlių), skirtus atskiriems spektakliams ar projektams. Taip pat didžioji knygų leidyba kartais teatro pasaulį papildo solidžiomis knygomis apie teatro istorijos tarpsnius, iškilius teatro meno reiškinius.
Iki šiol mūsų teatro meno istorinio įvardijimo ir rūšiavimo funkciją vykdė leidiniai, kuriuos rengė Kultūros, filosofijos ir istorijos institutas. Tai - solidi knygų serija, kurios pastaroji „Lietuvos teatro istorija. Ketvirtoji knyga. 1981-1990 m." knygynuose pasirodė pernai. Negalėjo nekristi į akis, kad šis titaniškas ir tektoniškai judantis darbas įsiremia į sovietinės epochos galutinį barjerą. Tai netruko pastebėti (ir aštriai pažymėti) fundamentalistiškai nusiteikusių teatro teoretikų grupė, susibūrusi po žurnalo „Lietuvos scena" (vienintelio valstybės remiamo periodinio teatrinio žurnalo) stogu.
Situaciją iš esmės pakeitė to paties instituto bendradarbės Rasos Vasinauskaitės knyga „Laikinumo teatras", apibendrinanti pirmojo nepriklausomybės dešimtmečio (1990-2001 m.) mūsų teatrinę patirtį. Visas įdomumas ir paradoksas, kad pirmąkart toks svarbus istorinis teatro meno tarpsnis pateikiamas, nors ir labai patyrusio, įvairialypiai teoriškai pakaustyto, daug teatrinėje spaudoje pasireiškusio, bet vis dėlto iš VIENO autoriaus pozicijų. Pirmojo nepriklausomybės dešimtmečio (dar vadinamu posovietiniu) meninės (ir ne tik) mąstysenos fenomenus dabar ypač madinga tyrinėti ir jais remiantis teoretizuoti, tarsi vykdant pasąmoninį instinktyvų siekį atsiriboti nuo kiekvienos mūsų visuomenės individo psichologijoje slypinčio homo sovieticus. R. Vasinauskaitė anaiptol neoperuoja vis labiau madingomis klišėmis ir etiketėmis, jos sukurtas to periodo mūsų teatro meno vaizdas yra gyvas, daugiamatis ir nedogmatiškas. O tai, kad reiškinių ir įvykių interpretacijos turi subjektyvumo bruožų, yra greičiau pliusas nei minusas. Juk bet kurių interpretacijų svorį lemia jas sukūrusios asmenybės reikšmingumas; šiuo atveju - ir interpretacijų, ir asmenybės reikšmingumo bei patrauklumo parametrai yra adekvatūs.
Tačiau kita ne mažiau garsi šio sezono teatrinių tekstų bomba buvo žiemą išleista teatrologės Ramunės Marcinkevičiūtės knyga „Patirčių realizmas" apie teatro režisierę ir pedagogę Dalią Tamulevičiūtę (1940-2006). Juodas knygos viršelis labai prasmingai kontrastuoja su knygos tekstu - nepaprastai šiltu ir gyvybingu. Ši knyga, turėjusi visas galimybes tapti „knyga-antkapiu", tokia netapo. Tai lėmė pirmiausia knygos sudarytojos asmenybė ir jos santykis su knygos heroje. Daugybės žmonių, pasakojančių apie D. Tamulevičiūtę, žodžiai šioje knygoje nuskamba būtent taip, kaip juos išgirdo ir perpasakojo R. Marcinkevičiūtė. Būtent tas jos ypatingas, „firminis" mokėjimas išgirsti lėmė, kad knyga „Patirčių realizmas" tapo pasakojimu ne tik apie iškilią menišką moters asmenybę. Jis tapo ir aistringu pasakojimu apie ištisą epochą bei apie žmones joje, apie jų priešpriešinimą savęs kaip asmenybės su nežmoniška niveliuojančia sistema. Ji parodė, kiek daug gali nuveikti aistringas, kryptingas ir kupinas meilės bei humaniškumo tikėjimas, kuris sudarė D. Tamulevičiūtės asmenybės esmę, ir kaip šiuo tikėjimu brutaliai buvo pasinaudota. Panašaus lygio tragiško, bet pozityvaus, humanistinio turinio sklidino pasakojimo mūsų teatro literatūroje lyg daugiau ir nematyti.
Šio sezono teatrinės leidybos uždangą oriai nuleido solidi šiauliečio Svajūno Sabaliausko knyga apie aktorių Praną Piauloką (1945-2008) „Scenos riteris". Iškart į akis krinta didžiulis darbas, kurį nuveikė knygos sudarytojas. Vienas šios ir panašių knygų privalumų yra daugeliui žmonių (šiuo atveju - daugiau nei keturiasdešimties) suteikta galimybė išsakyti savyje nešiotą santykį ir su asmenybe, apie kurią pasakojama, ir su laikotarpiu. Taip knyga apie fundamentalią scenos asmenybę P. Piauloką yra ir daugeliu balsų nuskambėjęs pasakojimas apie laikotarpį, apie Šiaulių dramos teatrą, jo ypatingą vietą mūsų teatro kultūroje.
Knygos apie amžinybėn iškeliavusius mūsų teatro menininkus - dėsningi ir teigiami reiškiniai. Bet dar teigiamiau nuskamba dar tebegyvuojančias ir sėkmingai besireiškiančias teatro asmenybes aprašančios knygos. Antai netrukus žadama išleisti naują knygą apie sėkmingai įvairių šalių teatrų scenose tebevaidinantį talentingą aktorių Vladą Bagdoną. Regis, jau atėjo knygų apie teatrą juodais viršeliais dėsninga pabaiga?
