Du šiųmečio Klaipėdos tarptautinio teatro festivalio „TheATRIUM“ užsienio programą pradėję spektakliai ne tik nepanašūs savo nuotaika: vienas – slogus, tamsus ir šaltas, kitas – lengvas, žaižaruojantis Lotynų Amerikos spalvomis bei šiluma, bet ir skirtingomis priemonėmis kuria prasmes bei mezga ryšį su žiūrovu. Garsiausio festivalio programos vardo – italų režisieriaus Romeo Castellucci – kūrinio „Bros“ scenos vaizdiniai ir kelia emocijas, ir mena intelektines mįsles. Argentiniečių režisieriaus Mariano Pensotti spektaklis „La Obra“ („Pjesė“), šį sezoną parodytas Paryžiaus rudens festivalyje, gastrolių į Lietuvą atvykęs po Milano ir Berlyno, įtraukia žiūrovą gerai papasakota istorija su intriga, peripetijomis ir netikėtais sutapimais. „Bros“ pasitelkiamos dailės raiškos priemonės, o „La Obra“ – literatūros elementai. Tai du skirtingi išraiškos būdai, ir kiekvienas žiūrovas laisvas apsispręsti, kuris jam priimtinesnis, nes abu darbai aukštos kokybės.
Tiesiomis linijomis išsirikiavę uniformuoti vyrai sutartinai kelia rankas, tarsi atlikdami choreografiją, šlovinančią virš jų iškilusį diktatorių – groteskišką lėlę. Pasikeisdami policininkai lazdomis talžo nuogą bejėgį jauną vyrą, besiraičiojantį ant grindų, kol pasigirsta kūdikio verksmas. Masyvūs rezervuarai į orą purškia didingus vandens garų debesis, melodingai gausdami tarsi vargonai. Tai keli fragmentai iš Castellucci spektaklio „Bros“, liudijančio Klaipėdos dramos teatro aštuntą kartą organizuojamo festivalio „TheATRIUM“ menines ambicijas ir leidžiančio prisiminti kitus šio kūrėjo darbų pristatymus Lietuvoje. Jo vadovaujama trupė „Socìetas Raffaello Sanzio“ Vilniaus tarptautiniame teatro festivalyje „Sirenos“ lankėsi tris kartus: „Tragedia Endogonidia. IV epizodas. Briuselis“ parodyta 2007 m., „Pragaras“ – 2009 m., o „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“ – 2012 metais. Pastarasis sukėlė neregėtą skandalą. Paradoksalu, kad tikinčiųjų bendruomenės protesto sulaukęs spektaklis buvo persmelktas ne tik katalikiškų simbolių, bet ir vertybių: jo centre – sergantį tėvą slaugantis sūnus. „Bros“ taip pat pasitelkiama ne viena biblinė aliuzija – scenoje vienintelį monologą deklamuoja barzdotas pranašas Jeremijas (Valeras Dellakeza), kaip teatro tradicijos ir Vakarų kultūros patriarchas, kurio niekas nebesupranta. Apskritai krikščioniškoji ikonografija svarbi Castellucci darbams ir jų prasmėms.
Vizualių savo spektaklių reikšmes Castellucci koduoja tarsi rebusus, gretindamas kelis vaizdus ir palikdamas žiūrovui pabaigti lygtį x + y = z. Tačiau intelektiniais galvosūkiais režisierius neapsiriboja. „Bros“ turi įvairių sluoksnių, kad įtrauktų skirtingus žiūrovus. Spektaklyje veikia stiprūs kontrastai ir aiškūs veiksmai, kaip antai nuogas, blyškus, bejėgis kūnas, talžomas tamsiai vilkinčių policijos pareigūnų, ar nesudėtingi simboliai, tarkim, baltai aprengtas vaikas. Emociniam lygmeniui taip pat atstovauja spektaklio garsas (kompozitorius Scottas Gibbonsas), kuris yra ne foninė muzika ar papildomas elementas, o atskiras, aktyvus dalyvis. Garsai čia jungiami su judančiais mechanizmais. „Bros“ prasideda juodų gremėzdiškų aparatų, skleidžiančių šaižų, kiaurai smelkiantį mechaninį garsą, sukimusi. Didžiuliai juodo metalo agregatai kelia asociacijas, o jų monotoniškas judėjimas hipnotizuoja ir pamažu įtraukia į scenos pasaulį. 2014 m. Castellucci sukūrė choreografiją scenos mašinoms ir dulkėms pagal Igorio Stravinskio „Šventąjį pavasarį“ – ši instaliacija liudija garso, susieto su mechanizmų veikimu ir judėjimu, svarbą jo darbams.
Teatro taisykles laužantis ir jo ribas plečiantis Castellucci spektaklį „Bros“ kuria be tiesioginių dialogų. Išskyrus Jeremijo monologą, kiti dalyviai-aktoriai veikia tylėdami, tačiau pasitelkiami ant juodų audinių baltai užrašyti lotyniški devizai, sukurti Claudios Castellucci. Devizai kaip dar viena dėlionės detalė padeda žiūrovui kurti prasmes – jų vertimai pateikiami programėlėje.
Į spektaklį „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“ buvo įtraukti vietiniai vaikai, o „Bros“ veikia grupė Lietuvoje atrinktų vyrų, kartu su keliais italų aktoriais sudarančių spektaklio trupę, įkūnijančią policijos pareigūnus. Kūrinio aprašyme akcentuojamas per ausines nurodymus gaunančių dalyvių veikimas scenoje: vaidybos pakeitimas veiksmų vykdymu, kai nėra laiko apsimesti, turi užtikrinti natūralų dalyvių-aktorių buvimą scenoje. Kitaip nei galima būtų tikėtis, jų veikimas – ne chaotiškas ir mėgėjiškas, bet meistriškai sustyguotas. Stebina dalyvių gebėjimas jausti erdvę, vienas kitą, sudaryti įvairias mizanscenas ir gyvuosius paveikslus, atkartojančius žymių dailės kūrinių, tokių kaip Francisco Goyos „Sukilėlių sušaudymas 1808 gegužės 3 Madride“, Eugène’o Delacroix „Laisvė, vedanti liaudį į barikadas“ ar Rembrandto „Daktaro Tulpo anatomijos pamoka“, kompozicijas.
Castellucci kuria nuorodų meną, scenos vaizdais megzdamas dialogą su Vakarų kultūra, jos kūriniais. Be gyvųjų, dalyvių figūrų kuriamų paveikslų, į sceną taip pat kelių policininkų įnešamos didelio formato nespalvotos nuotraukos, jose – antikinės architektūros ir skulptūros fragmentai, rašytojo Samuelio Becketto (kurio kūriniuose kalba atsiskiria nuo prasmės) portretas ar jaunos moters fotografija. Ją rodant girdimas tarsi aukštos įtampos elektros laidų spengimas, žymintis moters nebuvimą, jos trūkumą šiame sceniniame pasaulyje. Kyla klausimas – ar smurtas yra neatsiejama Vakarų istorijos, religijos, kultūros ir meno dalis?
Policininkams apsupus žiūrovų salę, ritmingas jų trepsėjimas drebina parterio kėdes ir kelia grėsmę. Kur eina riba tarp tvarkos palaikymo ir smurto? Vienodas tamsiai mėlynas uniformas vilkinčių vyrų grupėje negalima išskirti nė vieno individo – visi veikia kaip masė. Ką tai reiškia žmogui? Pareigūnai klusniai persirikiuoja, lygiuoja, vykdo įsakymus, muša, šaudo... Ar tokioje sistemoje galimas plyšys asmeninei atsakomybei pasireikšti?
Castellucci meistrystę parodo kūrinio kokybė, juntama kiekviename atskirai ištobulintame jo elemente, taip pat iš vizualiai, muzikaliai bei konceptualiai vientisos ir ritmiškos jo visumos. Tarsi atliepdamas vieną iš spektaklio devizų „Aukštinant marginalumą, centras lieka nepažeistas“, Castellucci, tirdamas Vakarų civilizacijos ir smurto sąsajas, susitelkia būtent į centrą. Spektaklį jis kuria iš atpažįstamų vyraujančios, galios poziciją užimančios patriarchato kultūros ženklų ir atvaizdų.
Argentiniečių režisieriaus Pensotti spektaklyje „La Obra“ („Pjesė“), atvirkščiai, smurtas bei agresoriaus ir aukos santykis tiriamas pasitelkiant dokumentiškai pasakojamas mikroistorijas. Pensotti sukurtą pasakojimą sudaro kelios linijos, tarp jų ir metateatrinis (teatro apie teatrą) matmuo. Pagrindinis spektaklio pasakotojas – Režisierius (Ramis Fadelis Khalafas). Susidomėjęs internete perskaityta istorija, jis imasi meninio tyrimo apie originalų vyrą Simoną Franką – koncentracijos stovykloje išgyvenusį žydą, po Antrojo pasaulinio karo iš Lenkijos persikėlusį į Argentinos kaimą, kuriame ėmėsi statyti Varšuvos vietas menančias dekoracijas ir kurti spektaklį, išsiplėtusį į kasmetinį įvykį, įtraukiantį vietos bendruomenę.
Scenografės Marianos Tirantte sukurta gaubta medinė konstrukcija, besisukdama ant scenos rato, atveria savo vidų – baltą ekraną, kuriame rodomos nuotraukos ir vaizdo įrašai, papildantys Režisieriaus pasakojimą. Statiniui atsisukus, prie gaubtos medaus spalvos medžio pertvaros atgyja kavą geriantys, kauliukais lošiantys ar tortą pjaustantys kaimelio gyventojai, besidalijantys įspūdžiais apie dalyvavimą Franko spektaklyje. Vyresnių aktorių vaidinamų veikėjų prisiminimai atkuriami tokiu dokumentiniu principu: vienas pasakoja, o keli kiti paprastais veiksmais iliustruoja žodžius – ar tai būtų pirmas jaudinantis vaikystės pasirodymas prieš publiką, ar tėvo ir sūnaus konfliktas mėsinėje, ar choro repeticija. Visa pajungdamas istorijai plėtoti, Pensotti sukuria lengvą ir nepretenzingą mechanizmą, kuriuo pereinama nuo pagrindinio pasakotojo Režisieriaus prie kitų personažų ir jų patirčių. Žiūrovui belieka įsitraukti kaip pasakos besiklausiančiam vaikui ir atsiduoti vaizduotei. Čia nereikia spręsti sudėtingų vaizdinių rebusų kaip žiūrint Castellucci spektaklį.
Netikėta atomazga pasižyminčioje „La Obra“ istorijoje visa apvirsta aukštyn kojomis ir auka tampa nusikaltėliu. Ne mažiau įdomus jos aspektas – pasakojimo galia užvaldyti. Susidomėjęs Simono Franko likimu, Režisierius šešiems mėnesiams palieka šeimą Europoje ir išvykęs į Argentiną lyg apsėstas imasi tyrimo. Šis jam padeda išsiaiškinti tiesą apie save patį, apie skaudžiausius praeities išgyvenimus ir santykį su tėvu. „La Obra“ kelia klausimus ir apie tai, kaip mūsų kasdienybėje veikia pasakojimai, kaip jie susipina su tikrove ir kada tampa už ją stipresni. Taip pat byloja, kad meno kūrinys įtraukia ir paveikia tada, kai virsta asmenišku kiekvienam žiūrovui, kai paliečia jo vidinį klausimą, skaudulį ir leidžia priartėti prie tiesos apie save.
Svarbu ir tai, kad spektaklio aprašymas, jo forma atrodo kaip dokumentinis teatras. Iš pirmo žvilgsnio niekas nepriverčia suabejoti, kad Simonas Frankas – istorinė asmenybė, o ekrane rodomi kadrai – archyviniai. Tačiau visa tai – „fikcinė dokumentika“ ir spektaklio kūrėjų išmonė, kelianti klausimus ne tik apie žiūrovų budrumą, bet ir apie iliuzijos galią. Apie tai, kaip kuriami pasakojimai, kaip jie (ne)kritiškai vertinami, kaip nesunku manipuliuoti žiūrovu ir kaip vis dėlto malonu apsigauti, patikėti gerai sukurta istorija.
Į lengva, humoro nestokojančia maniera pateiktą spektaklio „La Obra“ pasakojimą įsipina istoriniai ir politiniai kontekstai, susiję su valdžios smurtu, galios santykiais bei pasipriešinimu. Apie tai kalba ir Castellucci spektaklis „Bros“, veikdamas vaizdų asociacijomis tarsi poezija, leidžiantis gėrėtis scena kaip vizualiu meno kūriniu. „La Obra“ pasižymi meistryste pasakoti istoriją, proziškas kūrinys lengvai pasiekia žiūrovą ir suteikia progą mėgautis pačiu įsitraukimu į pasakojimą. Abu spektakliai parodo skirtingus būdus įsivaizduoti ir kurti teatrą, o juk plėsti žiūrovo akiratį apie kokybiško scenos meno įvairovę ir yra vienas pagrindinių festivalio užsienio programos tikslų. „TheATRIUM“, kuriame šiemet taip pat parodyti Valterio Silio Estijoje sukurtas spektaklis „Išsirink geresnę versiją“, Rimo Tumino Izraelyje pastatyta „Ana Karenina“ bei Elmaro Senkovo „Graikai“ (Latvija), nenusileidžia ilgesnę tradiciją turintiems Lietuvos scenos menų festivaliams ir išsiskiria prieinamomis bilietų kainomis. O tai svarbu siekiant, kad menas būtų ne proginis įvykis, bet neatsiejama kasdienos dalis.
Kelionę į Klaipėdą iš dalies finansavo Scenos meno kritikų asociacija
