Žvalus pusamžis radijo reporteris su diktofonu ant peties ir mikrofonu rankoje sukinėjasi reikšmingame įvykyje, kalbina atsakingus asmenis. Šie žino, ką atsakyti, lygiai kaip ir reporteris žino, apie ką paklausti. Jeigu kiti patyrusio žurnalisto pašnekovai kalba ne taip sklandžiai, jis automatiškai padeda atsakinėti, paslaugiai kiša jiems į lūpas teisingus žodžius, nes žino, ką turi išgirsti radijo klausytojai. Jis ir jauną žurnalistę pamoko, kaip imti interviu - kokie turi būti klausimai, kokius reikia išgirsti atsakymus. Vakare nenuilstantis radijo žmogus montuoja eterio žinioms, kas nudirbta per dieną.
Tai epizodai iš dokumentinio filmo „Reporteris“, kurį estų režisierius ir operatorius Andresas Söötas sukūrė 1981 metais. Pati stagnacija, kaip sakoma. Užmigęs socializmas, kurį tekdavo dekoruoti tariamais „laimėjimais“. Atitinkamos ir reporterio interviu temos - kolchozai, pasiekimai, koks nors atidarymas ar jubiliejus. Filmo herojumi tapo ilgametis Pernu radijo reporteris Feliksas Leedas, bet tai ne portretas, tai užfiksuotas reiškinys. Dokumentininkas stebėjo žinomo reporterio darbą, nė kiek nekomentuodamas, bet ironiškas Sööto žvilgsnis padėjo ir žiūrovui pamatyti reporterio darbo schematizmą, lydimą entuziazmo ir paverčiantį kiekvieną interviu absurdo dialogu.
Ar „Reporterio“ situacijos nieko neprimena šiandien?
Ne, ne, nieko. Kodėl turėtų? Šiandien mes laisvi, sąmoningi, nebijome kalbėti, ką galvojame, cenzūros nebėra. O radijo ir televizijos reporteriai tebedirba savo darbą, kuria klausimus šito laiko aktualijoms. Vieną svarbią valandą pasipylė klausimų serija menininkei, pakviestai pasikalbėti svarbiausiu kultūrai reikalu. Klausimai lėkė beveik kaip kulkos:
Prasidėjo virtinė kultūrinių sankcijų prieš Rusijos atlikėjus ir menininkus, ir yra žmonių, kurie jas šimtu procentų palaiko, kiti abejoja, ar tikrai mes turime versti menininką stoti į vieną ar į kitą pusę ar bent jau viešai deklaruoti, kad jis remia arba neremia režimo. Kaip jums atrodo, ar turėtų?
Kyla klausimas, o apskritai, ką per 30 metų ta Rusija sukūrė, kas yra jos kultūra? Bent tris pavyzdžius.
Bet ar gali menininkas laisvas kurti, kaip jūs pati sakote, nefinansuojamas režimo ir gyvena šalyje, kurioje bijo ką nors pasakyti apie režimą?
Bet ar galima būtų sakyti, kad tų menininkų, tų tikrai laisvų menininkų yra per mažai, kad jie galėtų padaryti įtaką, kaip na, elitas gali padaryti įtaką visuomenei, kad procesai pajudėtų ir ta visuomenė pradėtų keistis?
Bet iš tiek, kiek jūs bendravot, iš jūsų aplinkos rusų kūrėjų, ką jie galvoja, kaip jie galvoja gyventi? Jie toliau galvoja gyventi Vakaruose? Kaip jie įsivaizduoja gyvenimą po karo?
Jūs minėjote, kad labai paprasta, gyvenant laisvoje šalyje daryti kažkokius sprendimus. Niujorke gyvenanti menininkė Marina Abramovič, kuri lankėsi Kaune visai neseniai, ji sako, kad Ukraina neturėtų atleisti Rusijai. Jūs irgi gyvenate laisvoje šalyje. Jūs manytumėte, kad turėtų, ar ne?
Aš suprantu, kad jūs nesate Ukraina ir nepriimsite sprendimų už Rusiją, bet Abramovič labai aiškiai išreiškė savo poziciją. Jūs turėtumėte atsakymą, ar neturite? Ar turi atleisti, ar ne?
Pastatytas prie eterio barjero ir šitaip apšaudomas bandykite paaiškinti žinių robotui (ne vieną kartą kilo toks įspūdis), kad gyvenime viskas gerokai sudėtingiau nei juoda-balta, teisinga-neteisinga. Dokumentinio kino režisierė Giedrė Žickytė, atsidūrusi minėtoje mizanscenoje, pabandė vardyti konkrečias aplinkybes, Rusijos menininkų, dirbančių prieš režimą, pozicijas, pasiryžimus ir keblumus - tai, ką ji gerai pažįsta. Veltui. Po kiekvieno mėginimo svarstyti ar aiškinti - pliūpsniai naujų „bet“ ir „manot-nemanot“, „turi-neturi“. Klausimai suformuluoti taip programiškai, kad atsakymų į juos galvoti gal visai nė nereikia, tik pakartoti tezę, pradžios „bet“ pakeitus į „taip“. Sööto filmo herojus gali triumfuoti, jo epochos mokykla gyva. O gal žinių valanda nėra tinkama vieta svarstymui ir atspalviams? Jeigu Giedrė Žickytė su savo dokumentikos herojais bandytų taip tiesmukai kalbėtis, kažin, ar jai pavyktų ką nors sužinoti.
Kita situacija - irgi iš anos epochos. 1987 m. rugpjūčio 23 d. prie paminklo Adomui Mickevičiui Vilniuje vyko nesankcionuotas protesto mitingas, kurio dalyviai smerkė slaptuosius Molotovo ir Ribbentropo protokolus, vardijo jų pasekmes. Mitingo oratoriai skelbė tai, apie ką iki tol buvo nekalbama viešai, jie neigė sovietų mitus apie savanorišką Lietuvos stojimą į Stalino imperiją ir ragino siekti nepriklausomybės. Tai buvo politinė demonstracija, jos dalyviai, ypač aktyvieji po to persekioti, savo darbovietėse svarstyti, bausti, kontroliuoti.
Kadangi mitinge dalyvavo Jaunimo teatro darbuotojas, teatras privalėjo specialiai tam skirtame susirinkime apsvarstyti jo elgesį. Svarstė, piktinosi, atsiribojo. Tai buvo viso teatro spektaklis trims veikėjams - komunistinių komitetų biurokratams, jų ataskaitoms. Maža to, teatro vadovė, režisierė Dalia Tamulevičiūtė turėjo parašyti pareiškimą ir viešai pasmerkti savo teatro žmogų spaudoje, kitaip tariant - viešai meluoti, nors ji savo likimu buvo patyrusi, kad prie paminklo žmonės kalbėjo tiesą, slepiamą ir draudžiamą tiesą. Atsisakyti to pareiškimo spaudai? Kas tada būtų su teatru, prasidėjusiomis tarptautinėmis Eimunto Nekrošiaus spektaklių gastrolėmis ir pačia režisiere, šiandien nebefantazuokime. O buvo likę vieneri metai iki masinių mitingų, Sąjūdžio ir realios kovos už nepriklausomybės atkūrimą.
Ar tas privalomas viešas pozicijos reiškimas - kai užsakovai nurodo, kas turi būti pareikšta, kaip ką vertinti - šiandien nieko neprimena? Meluoti juk lyg ir nebereikia, t. y. nereikia vaizduoti, kad teigi tą, ko iš tiesų nemanai, o savo teisingą nusiteikimą viešai pareikšti pageidautina, kartais net reikalaujama. Stalino laikais menininkai privalėjo žodžiais ir kūriniais deklaruoti, kad jie esą už socializmo idealus, antraip - kalėjimai, tremtys, izoliacija. Nebėra komunistų komitetų, diktuojančių ir kontroliuojančių pažiūras, tačiau kas atsitiko su šiandienine laisva ir sąmoninga visuomene, kad staiga vieniems piliečiams prisireikė garantijų, jog kiti piliečiai suvokia, kas karo akivaizdoje teisinga, kas ne?
Tas šaršalas, kilęs dėl dviejų teatrų išvykos į festivalį Vengrijoje... Važiuojat? Pasiaiškinkit visuomenei, ar suprantat, kur dalyvausit! O ką, be viešo pasiaiškinimo neišeina patikėti, kad supranta? Tas noras uždrausti visą rusišką kūriniją, poreikis reikalauti, kad būtų uždrausta... Ar laisvos šalies žmonės išsiilgo diktatūros? Be diktavimo nei vadybininkai, nei publika nesusiorientuotų? Mėgautųsi gulbių ežerais? Kas uždavė tokį karingą teisybės ieškojimą ir teisingos pozicijos deklaravimą? Gal turėjo įtakos, kad gerbiamas ministras pačią pirmą karo dieną iš Mažojo teatro pageidavo „aiškaus ir nedviprasmiško teatro meno vadovo Rimo Tumino atleidimo“ bei pažadėjo, kad „joks atlikėjas iš Rusijos neįkels kojos į Lietuvą, nesvarbu, ar koncertavęs okupuotose teritorijose, ar ne“. Tą dieną tokie pareiškimai buvo spontaniški ir galbūt suprantami. Vėliau ultimatyvumas ėmė plisti bei didėti kaip sniego kamuolys Rimo Tumino „Maskarade“, aiškiai ir nedviprasmiškai įsukdamas vis daugiau Lietuvos meno asmenybių, kurios turėjo aiškinti savo poziciją dėl Rusijos ir karo. Tai negi toji pozicija ne savaime aiški?
Ir joks menininkas čia neįkels kojos, jeigu jis iš Rusijos? Net ir, tarkime, kino dokumentininkas Vitalijus Manskis, geras pažįstamas Lietuvos kino festivalių publikai? Jo filmai - ištisa režimo kritika. Ir juk tai jis, filmuodamas 90-metį Michailą Gorbačiovą, klausinėjo ir apie Lietuvos žmonių žudymą 1991 metų sausio 13-ąją. Klausinėjo, neleisdamas išsisukti nuo atsakymo. Pačiam Manskiui režimas jau keleri metai nebeleidžia nei kurti, nei gyventi Rusijoje. Jis pasirinkęs Rygą, bet jo filmuose - vis dar Rusija, kartais ir Šiaurės Korėja.
Joks menininkas - vadinasi, ir teatro kritikė, dramaturgė, režisierė Marina Davydova? Ji maskvietė, Vakaruose sukūrusi du publicistinius spektaklius, kurie Rusiją būtent Vakarų žiūrovui rodė kaip brutalią, viską, net savo pačios žmones niokojančią valstybę. Tokią, kokią ją vakariečiai dabar pradėjo matyti realiai. Abu spektakliai - „Amžinoji Rusija“, „Checkpoint Woodstock“ - parodyti ir Lietuvoje. Ir būtent Lietuvos menininkai padėjo Marinai išsiveržti iš Maskvos, kur ant jos buto durų buvo išpurkšta Z.
O tema - kaip dabar elgtis su Rusijos kultūra ir tos šalies menininkais - per porą mėnesių patyrė metamorfozę, ir tam įtakos turėjo kultūros žmonės, menininkai intelektualai. „Bjaurėjimasis rusų kultūra logiškas, bet kartu labai vaikiškas“, parašė Sigitas Parulskis. „Esą Putinas kultūrą naudoja kaip įrankį, bet juk mes darome tą patį, dar bjauriau, nes apsimetame, kad tai teisinga ir tauru. Menas suprimityvinamas iki politinio, socialinio lygmens.“ Nuo griežto atmetimo, suprantamo karo pradžioje, pereita prie suvokimo, kad tikrai nevienalytė toji kultūra (kaip kad Giedrė Žickytė ir mėgino įrodyti) ir kad praeities klasikai nėra atsakingi už tai, „ką Ukrainoje iškrėtė Putinas“, kaip savo komentare teigė Andrius Jakučiūnas.
Paralelės su senu Sööto filmu ir su viešo pasmerkimo reikalavimu 1987-aisiais šiandien formuoja tokį liūdną klausimą: o gal tai, kas vykdavo pokariu ar benusibaigiančiais sovietiniais laikais, anaiptol nėra būdinga vien sovietmečiui? Gal tai amžini dalykai, tiesiog būdingi žmogui? Klasika, taip sakant. Pasakyk, ką man (ar mano viršininkams) norisi išgirsti, parašyk, ką man (mums) norisi paskaityti. Kažkodėl vieni jaučiasi šventesni ir imasi kontroliuoti tuos, kurie galbūt ne tokie šventi. Žmogus žmogui - diktatorius?
