Dar prieš penkerius metus atvežęs vos vieną užsienio spektaklį, šiemet sausio viduryje vykęs teatro festivalis vaikams KITOKS parodė tik du lietuviškus darbus. Galima pagalvoti apie Menų spaustuvės „nusistatymą“ prieš lietuvių autorių spektaklius vaikams ar kad užsienyje kuriama geriau. Vis dėlto panašu, kad Lietuvos teatre „kitokio“ labai nedaug. Prieš keliant klausimą „kodėl“, naudinga pažiūrėti, koks gi yra tas „kitoks“ teatras vaikams?
Patys festivalio organizatoriai apie teatrą kalba ne tik kaip apie vietą spektakliams rodyti, bet kaip apie naujų patirčių erdvę. Čia vaikai kviečiami patys išmėginti scenografiją bei spektakliuose naudojamus efektus, pasikalbėti su spektaklių kūrėjais ar dalyvauti kūrybinėse dirbtuvėse. Ne pasyviai žiūrėti, o išbandyti, pažinti, kurti patiems - tai vienas svarbių „kitoniškumo“ bruožų. Tai svarbu ir sveikintina.
Tačiau kol kas neįvardijamas prasprūsta festivalio KITOKS organizatorių polinkis rinktis spektaklius be pjesės - be įprastinės dramaturgijos, kai vaidinama konkreti istorija, veiksmas turi priežastis ir pasekmes, o personažai kalba mums įprasta kalba. Ši tendencija ryškėjo jau antrajame festivalyje, o šiais metais visi darbai buvo grįsti kitokia dramaturgija, suteikiančia daug laisvės žiūrovų vaizduotei.
Personažai be žodžių
KITOKS šiemet prasidėjo spektakliais, kurie pasakojo tam tikrą istoriją. Čia veikė personažai, su kuriais žiūrovai galėjo tapatintis, bet jų kalba neįprasta. Paolo Cardona (Skappa! & Associés) spektaklyje „Vikruolis“ su mažaisiais žiūrovais susikalbėjo ne lietuviškai, ne angliškai, ne prancūziškai ir ne itališkai, o pačių spektaklio kūrėjų sugalvota kalba. Atsispirdamas nuo Jonathano Swifto „Guliverio kelionių“, aktorius pakvietė vaikus keliauti kartu, o į kelionę simboliškai vežė vėjo varomas traukinukas. Keliautojo patiriami nuotykiai scenoje buvo vaizduojami, naudojant aktoriaus ar objektų šešėlius ir animaciją, kurie susijungė ekrane.
Įdomesnė pirmoji spektaklio dalis: Liliputų šalyje pavargęs Keliautojas ilsisi, o ant kvėpuojančio kalno kopėčiomis ima lipti animaciniai žmogeliukai. Tarsi pradėjęs nuobodžiauti, iš greta gulinčių jūros išmestų daiktų - plastikinių buteliukų, dėžių nuolaužų, virvių ir t.t. - Keliautojas stato Liliputų miestą, kuriame žmogeliukai apsigyvena. Viename name kyla gaisras. Neradęs vandens Keliautojas nusprendžia, kad gaisrą galės užgesinti tik nusišlapinęs. Šioje dalyje realus sceninis veiksmas, šešėliai ir animacija susijungė įdomiai ir netikėtai. O štai antroji spektaklio dalis, kurioje vaizduojama kelionė į Milžinų šalį... Ji išspręsta analogišku interakcijos tarp aktoriaus ir videoprojekcijos principu, o milžinas čia - tas pats, tik iš anksto nufilmuotas ir videoprojekcijoje išdidintas Paolo Cardona. Realistinis vaizdo įrašas gerokai nusileido ankstesnei animacinei fantazijai, o interakcija tarp aktoriaus ir videoprojekcijos nebuvo tokia įdomi.
Kanadoje dirbančio Théatre Puzzle dueto „Maišelio istoriją“ taip pat sudarė dvi dalys. Pirmojoje juodai apsirengę aktoriai pristatė savo spektaklio medžiagą - plastikinius maišelius. Tai, ką grįžę iš parduotuvės mėgstame išmesti, jų rankose virto gėlėmis, paukščiais, nežinomais monstrais, netgi firminis „H&M“ maišelis simboliškai transformavosi į stilingą mergaitę. Rodos, maišeliais galima papasakoti sudėtingiausią istoriją. Vis dėlto antroje dalyje Théatre Puzzle pasirinko parodyti dviejų monstrų kovinį vesterną be žodžių - didelis oranžinis šiukšliamaišis prarijo visus mažuosius maišelius, o dėl paties didžiausio susikovė su konkurentu - kitu oranžiniu šiukšliamaišiu. Šiukšliamaišiai bėgiojo ir gaudė vienas kitą, vienas iš kito traukė ir vėl rijo mažuosius, kol perplėšė vieni kitų pilvus ir galiausiai visiškai susidraskė. Vaikams nesustojantis veiksmas teikė daug džiaugsmo, bet vertinant suaugusio žvilgsniu, viskas atrodė pernelyg nuspėjama.
Vėliau, už festivalio vaikams ribų, edukacinėje programoje teatro profesionalams Théatre Puzzle parodė analogiško siužeto spektaklį „Be pavadinimo“, skirtą suaugusiems. Čia vyksmas taip pat buvo paremtas konkurencija bei kova, tik veikė personažai iš baltų servietėlių. Įdomus tiems, kurie nematė vaikiškojo darbo, savo energija, fantazija ir estetika spektaklis suaugusiems buvo prastesnis už „Maišelio istoriją“.
Atlikėjo ir vaizdo ryšys
Pirmųjų dienų spektakliuose buvo daugiau veiksmo, o vėlesnieji išsiskyrė savo estetika. Dviejuose darbuose sceninis veiksmas vystėsi transformuojantis geometrinėms figūroms. Suomių animacijos, cirko ir šokio spektaklyje „Kitur“ susijungė animatorės Tuulos Jeker sukurtas virtualus pasaulis ir realus šokėjos bei akrobatės Ilonos Jäntti kūnas. Trumpas, 15 minučių trukmės darbas - tikras vaizdo, judesio, garso, gyvybės ir fantazijos koncentratas.
„Kitur“ animacija atsispiria nuo taško, linijos, kvadrato, stačiakampio, apskritimo ar ovalo. Skambant ritmiškai elektroninei muzikai, ekrane šie elementai gyvena ir kinta - linijos leidžiasi žemyn arba plečiasi, keisdamos stačiakampes formas, arba linijos linksta, sukurdamos bangas ar minkštas formas. Šokėjos reakcija padeda suteikti joms prasmę, o veiksmams - kontekstą: tai spaudžiančios sienos, povandeninis pasaulis arba čiuožimo tramplinas... Kartais šokėjos kūno sąlytis su vaizdo projekcija sukuria dėmę, tuomet iš jos išsivysto keistas gyvūnas, kuris savo ruožtu irgi pradeda gyventi, o šokėja - į jį reaguoti, nuo jo bėgti, slėptis, arba jį čiupinėti, glostyti ir netgi jam trukdyti. Reakcijų ir veiksmo įvairovė, pati Ilona Jäntti stebino judėjimo laisve ne tik ant žemės, bet ir pakibusi ant virvės. Po spektaklio pažaisti su virtualiu pasauliu galėjo ir jį žiūrėję vaikai. Jų reakcijos ir bandymai būtų verti atskiro tyrimo.
Prancūzų kompanijos Le Clan des Songes spektaklyje „Miestas“ žiūrovai negalėjo matyti atlikėjų. Čia - tik muzikos ir vaizdo poezija, kuriama iš spalvotų langelių juodose sienose, skrituliukų ir žmogeliukų. Įkvėpti ryškiaspalvės, geometrinėmis formomis žaidžiančios Evsos Model tapybos, spektaklio kūrėjai šešėlių teatro principu operavo formomis, jų atsikartojimais ir variacijomis, o žiūrovų vaizduotėje stačiakampiai virto daugiabučiais ir gamyklų kaminais, parduotuvių vitrinomis ir palėpių stoglangiais. Mieste gyvenantys žmogeliukai vaikščiojo stogais, namai neramiai žvalgėsi, kur skraido mėnulis, o juo it kamuoliu žaidžia išdykę kaimyniniai pastatai.
Kaip ir suomiai, prancūzai sekė vizualinės formos pasiūlymus, sėkmingai atverdami kelią vaikų ir suaugusių vaizduotės žaidimams. Pritariu festivalio vadovei Jolitai Balandytei: siekiant vaikus estetiškai ugdyti visoje Lietuvoje, tokio pobūdžio ir tokios kokybės darbai turėtų būti prieinami ne tik kelioms vilniečių moksleivių klasėms.
Tiesioginis bendravimas su žiūrovu
Nors Paolo Cardona ir Théatre Puzzle duetas spektaklio metu bendravo su žiūrovais, o kanadiečiai po šiukšliamaišių pasirodymo netgi kvietė vaikus užduoti jiems klausimus, visgi abiejų kompanijų pasirinkta teatro taktika lėmė atskirtį tarp atlikėjo ir jaunosios publikos. Tuo tarpu Birutės Banevičiūtės (teatras Dansema) „Spalvoti žaidimai“, skirtas žiūrovams nuo 0 iki 3 metų, scenoje sukūrė laisvės atmosferą ir mažieji galėjo žaisti, kaip jie norėjo. „Suaugusieji vaikus stabdo per anksti, todėl jie savęs nerealizuoja, būna irzlūs ir pikti,“ - sakė su mažiausiais žiūrovais dirbanti choreografė. Laisvė scenoje nevirto chaosu, nes (1) spektaklio pradžioje visiems paaiškintos žaidimo taisyklės - ko vaikams nereikėtų daryti ir ko iš jų tikimasi, (2) šokėja Giedrė Subotinaitė kurstė vaikų fantaziją, žaisdama įvairiais objektais ir skatindama daryti tą patį.
Muzikai besisukant karuselės ritmu, kontrastingais ryškiaspalviais drabužiais vilkinti mergina kaip gimnastė mojavo kaspinais, žongliravo raudonomis klounų nosimis, nardė po gimnastikos lankus ir mankštinosi ant kamuolio. Vieni mažyliai veiksmą stebėjo ramiai sėdėdami tėvams ant kelių, kiti, dar vos judantys, į objektus reagavo akimirksniu, per sceną dvejomis ar keturiomis bėgo jų pasiekti. Nestabdomi jie žaidė ir tyrinėjo, o jei jų nedomino šokėjos siūlomi daiktai, jie ieškojo kitų - kad ir scenos gilumoje stovinčių spalvingų namukų. Išmanydama savo publikos suvokimą, Banevičiūtė jau ne pirmą kartą jauniausiam žiūrovui pasiūlė tai, kas ne tik smagu, bet ir naudinga.
Analogišku principu sukurtas ir švedų kompanijos MELO spektaklis „Pėdsakai“, buvo skirtas vyresnei, 5-9 metų publikai. Būdami vos per žingsnį nuo atlikėjų, vaikai stebėjo jų šokį, lyg patys būtų scenoje ir galėjo šokti kartu; su atlikėjais iš audinio jie kūrė tunelį, stebėjo kaip aerozoliniais dažais piešiama ant sienos ir kreida galėjo piešti patys, klausėsi aplink ratu judančių atlikėjų kuriamo garsinio peizažo. Taigi, kaip ir mažiausieji festivalio žiūrovai „Spalvotuose žaidimuose“, jie galėjo tyrinėti pasaulį, tik čia tyrimų objektas buvo judesys ir garsas.
Tarp teatro ir istorijos pamokos
Prie interaktyvių spektaklių galima būtų priskirti ir Stalo teatro projektą „Sekretai iš būtųjų laikų“, tik vargu, ar šį darbą galima pavadinti teatru. Greičiau tai teatrą ir mokyklą pratęsiantis produktas, kuris skatina vaikus susipažinti su Lietuvos valdovų istorijomis. Jis susideda iš trijų dalių. Pirmiausia - iki valandos trunkanti ekskursija, ji prasideda nuo Mindaugo paminklo, o pasibaigia šv. Kazimiero koplyčioje. Gidas vaikams pasakoja apie karalių Mindaugą, Barborą Radvilaitę ir Žygimantą Augustą bei Lietuvos šventąjį. Tada vaikai keliauja į Menų spaustuvę, kur dalyvauja kūrybinėse dirbtuvėse ir piešia ekskursijos įspūdžius.
Galiausiai rodomas spektaklis ar, veikiau reiktų sakyti, rodant istorinius piešinius pasakojamos Lietuvos valdovų istorijos. Jos papildė ir pratęsė tai, ką vaikai girdėjo ekskursijoje, tik Kišeninėje salėje istorijos buvo iliustruojamos to paties laikmečio ar vėlesnių dailininkų darbais. Įdomu, kad „Stalo teatro“ kūrėjai į šį darbą pažvelgė kaip ikonografai ar reprezentacijos tyrinėtojai: tarkime, surinko ir parodė beveik visus svarbiausius Vytauto Didžiojo atvaizdus. Į tradiciją priimtų dailininkų interpretacijas pratęsė vaikų piešiniai, tai pagyvino pasakojimą ir suteikė autoriams džiaugsmo - savo ir draugų darbus vaikams matyti buvo netikėta, juo labiau - ne bet kur, o Teatre. Nors gerokai didaktiškesnis ir tikslingesnis produktas, vaikų patirtimis „Sekretai iš būtųjų laikų“ rodos nenusileido kitiems festivalio darbams.
Kitokios dramaturgijos principai
Apžvelgus festivalio darbus, galima grįžti prie „kitokios“ dramaturgijos. Ji primena principus, įvardijamus šokio tyrinėtojų. Choreologė Valerie Preston-Dunlop teigia: „Kiekvienas meno įvykis prasideda nuo idėjų. Kad jos realizuotųsi ir taptų kūriniu, joms suteikiama tam tikra medžiaga - garsas yra medžiaga muzikoje, žodis yra medžiaga poezijoje“ (Dance and the Performative, a Choreological Perspective: Laban and Beyond, - Verve, 2002 ). Anot Preston-Dunlop, kūrybinio proceso metu idėjos ir medžiaga sąveikauja - ieškojimų ir repeticijų rezultatai generuoja kitas idėjas, kol palaipsniui idėja virta choreografija.
Ar tai būtų šokis, ar teatras vaikams, spektaklio scenos gali būti jungiamos pagal kūrėjų idėjas arba medžiagą, su kuria dirbama. Tai savo darbuose pritaikė visi festivalio KITOKS dalyviai. Nors tokiu atveju tarp dviejų idėjų arba medžiagos elementų nėra akivaizdaus, naratyviniams spektakliams būdingo priežasties-pasekmės ryšio, dėl asociatyvaus jungimo žiūrovai gali sekti teatro kūrėjo mintį, suvokti ar bent nujausti meninius sprendimus. Tokiu principu sukurtos kompozicijos palieka laisvės vaizduotei ir sukuria estetiškai išbaigto darbo įspūdį.
