Menų spaustuvė sausio 19-24 d. kvietė į 6-ąjį tarptautinį teatro festivalį vaikams ir jaunimui Kitoks. Programa, kurią papildė kūrybinės dirbtuvėlės vaikams, edukaciniai užsiėmimai lietuvių teatro profesionalams ir mokytojams, aiškiai atspindi renginio misiją, jo tikslus. Pagaliau nebekyla klausimų dėl festivalio pavadinimo - Kitoks iš tikrųjų siūlo kitokį požiūrį ne tik į teatrą vaikams, bet ir į vaikus, jų ugdymą.
Apie šių metų festivalį, šiandienines teatro vaikams tendencijas ir asmeninę patirtį, dirbant šioje srityje, Ramunė Balevičiūtė kalbėjosi su režisiere, aktore, Stalo teatro vadove Saule Degutyte ir choreografe, šokio teatro Dansema vadove ir pedagoge Birute Banevičiūte.
Ramunė Balevičiūtė. Judvi galima vadinti ne tik nuolatinėmis festivalio Kitoks dalyvėmis (šiemet lietuvių teatrui atstovavo išvis tik jūsų spektakliai), bet ir lojaliausiomis žiūrovėmis. Nors festivalis atrodo išaugęs ir patobulėjęs, šis skaudulys - lietuvių teatro profesionalų abejingumas - išlieka. Sekėte festivalio raidą, tad kaip vertintumėte šių metų renginį Lietuvos teatro vaikams ir paties festivalio istorijos kontekste?
Birutė Banevičiūtė. Nors šiemet mačiau ne visą programą, festivalis Kitoks man imponuoja pirmiausia tuo, kad apima įvairias formas: čia pristatomas ne tik tradiciškai suprantamas dramos arba lėlių, bet ir objektų, šokio, cirko, judesio teatras vaikams. Stalo teatro spektaklis net pakvietė išeiti iš teatro erdvės. Taigi festivalis plečia teatro suvokimo ribas. Be to, šiemet išsiplėtė ir jo geografija: matėme spektaklius ne tik iš Prancūzijos, Suomijos, Švedijos, bet ir iš Kanados. Tai svarbu tiek žiūrovams, tiek mums, profesionalams. Kitas patrauklus festivalio bruožas tas, kad daugelis spektaklių nepaiso ketvirtosios sienos, yra interaktyvūs. Labai svarbu, kad šiemet festivalį papildė edukacinė programa teatro kūrėjams, tėvams, mokytojams. Juk vaikas, ypač mažas, į teatrą neateina pats, jį kas nors turi atvesti. O po spektaklio jam reikia su kuo nors pasikalbėti, aptarti įspūdžius, nes tada spektaklis palieka daug gilesnį pėdsaką. Todėl šviesdami vien vaikus, atliekame tik pusę darbo. Šiuo atžvilgiu festivalis iš tikrųjų auga, tampa kokybiškesnis.
Saulė Degutytė. Aš irgi džiaugiuosi, kad toks festivalis yra, stengiuosi pažiūrėti visus spektaklius. Šiemet festivalio metafora man tapo iš kartoninių dėžių pastatytas miestas, pasitikdavęs žiūrovus Menų spaustuvės fojė. Tas dėžes vaikai perstatinėjo, griovė ir iš naujo statė. Juk iš tikrųjų teatrą vaikams kuria patys vaikai - mes tik atliepiame jų poreikius. Manau, svarbiausia, kad vaikas nebūtų atskirtas, atribotas nuo spektaklio. Nesakau, kad yra blogai kurti teatrą kaip nepasiekiamą svajonę - su gražiomis lėlėmis, puošniais kostiumais, bet aš, kaip ir daugelis festivalyje pristatomų kūrėjų, einu kitu keliu - stengiuosi įtraukti vaikus, paskatinti juos, kad patys dalyvautų. Šių metų festivalio programa irgi tą siūlė - vaikai miestą stato patys. Ne tik prancūzų trupės Cie le Clan des Songes spektaklyje „Miestas“, bet ir prieš spektaklius, ir po jų. Man didžiausią įspūdį padaręs prancūzų „SWIFT!“, pavadintas „atradimų spektakliu“ ir kalbantis apie laisvą vaizduotę, tapo viso festivalio simboliu.
R. Balevičiūtė. Norėčiau pasakyti su tuko susijusią vieną eretišką mintį. Festivalyje Kitoks pristatomas užsienio teatras liudija, kad svarbiausias dalykas, į kurį orientuojasi teatro vaikams kūrėjai, yra vaizduotės stimuliavimas, kūrybiškumo ugdymas. Tai bene svarbiausia vertybė ne tik kuriant meną, bet ir tiesiogiai ugdant vaikus. Garsioji Alberto Einšteino frazė „Vaizduotė yra svarbesnė už žinias“ pamažu tampa pažangaus ugdymo šūkiu. Kūrybiškumo, vaizduotės lavinimas akivaizdesnis spektakliuose, skirtuose jaunesnei auditorijai, bet jaučiamas ir tuose, kurių adresatas yra vyresni vaikai. Beje, šiek tiek nustebau, programėlėje perskaičiusi, kad, pavyzdžiui, Kanados Théâtre Puzzle spektaklis „Maišelio istorija“ (man jis pasirodė kiek primityvokas) skiriamas 5-9 metų vaikams. Arba jau minėtas „Miestas“ - 5-10 metų auditorijai. Man atrodo, vyresniems vaikams teatras galėtų pasiūlyti daugiau, nors, žinoma, sužadinti vaizduotę irgi labai svarbu. Tas „daugiau“ - tai įkvepiančios ir pamokančios istorijos, tegul ir pasakiškos. Jos nėra labai populiarios ir vaikų literatūroje, laikomasi nuostatos, kad geriausia vaikams kalbėti apie jų aplinką, kasdieninį patyrimą. Viešojoje erdvėje pasigirsta net siūlymų, esą reikia rūšiuoti klasiką, nes tokie kūriniai kaip Jono Biliūno „Brisiaus galas“ arba „Kliudžiau“ tik prislegia vaiką, be reikalo kelia neigiamas emocijas. Tačiau tada reikėtų išbraukti didelę dalį pasaulinės klasikos! Nemanau, kad didaktika, jeigu ji žaismingai ir išradingai pateikiama, yra blogai.
B. Banevičiūtė. Tai labai priklauso nuo amžiaus. Žmogus turi būti subrendęs istorijoms, kurias pasakoja klasikinė literatūra. Mūsų teatre pamokančių istorijų jautriomis, skaudžiomis temomis tikrai esama. Išskirčiau, pavyzdžiui, Olgos Lapinos spektaklį Vilniaus mažajame teatre „Brangusis atrakcionų parko dėde!“ Galbūt dabar norima nuo to pabėgti, nes sovietmečiu teatras tiesiog verste užversdavo didaktika ir pamokymais. O jei reginys būdavo linksmas, tai dažniausiai pigiai juokingas: paršiukas įspiria vilkui, šis pargriūva, šaukia „ojojoj“... Norėdami atsiriboti nuo tokio teatro, kai kurie kūrėjai pasuko priešinga linkme, siekdami, kad teatre vaikas tiesiog patirtų gyvenimą. Vaidyba pagaliau tampa kūrybine vaiko veikla, lygiaverte piešimui, dainavimui, knygelių skaitymui. Bet nebūtų gerai, jei visas teatras pasidarytų toks. Vaikams reikia įvairaus teatro: ir sekančio pasakas, ir transformuojančio kasdieninę patirtį. Taip ugdoma ir tolerancija skirtingoms meno formoms.
S. Degutytė. Atkreipiau dėmesį, kad tėvams labai patinka, kai spektaklis baigiasi kokiu nors neprimygtiniu pamokymu. Matyt, jie to pasigenda, nes teatrą suvokia kaip reikšmingą edukacinę priemonę. Kitas dalykas - pastebiu tendenciją, kad teatras, norėdamas įtikti jaunajai publikai, darosi panašus į kompiuterinį žaidimą. Kartais tiesiog prisidengiama vaizduotės lavinimo šūkiu, bet iš tikrųjų spektaklyje, kaip ir planšetės ekrane, spaudomas vienui vienas mygtukas. Jaunoji publika smagiai leidžia laiką, bet viską tuoj pat ir pamiršta.
R. Balevičiūtė. Manyčiau, vis dėlto įmanoma byloti vaikams patrauklia, vaizduotę stimuliuojančia teatro kalba, kviečiant aptarti rimtus dalykus arba kad ir kasdieniškus, bet pasiūlant nekasdienišką patirtį - pereiti siauru takeliu, apibrėžti draugo kontūrą ant juodos sienos, pašokti drauge su šokėjais, kaip, pavyzdžiui, puikiame švedų trupės Melo spektaklyje „Pėdsakai“. O kai publika pusvalandį stebi ekranuose geometrinių figūrų žaismą, kuo gi tai skiriasi nuo „bendravimo“ su planšete? Žinoma, šiek tiek skiriasi, nes daro poveikį jau vien tai, kad šalia sėdi gyvas žmogus, vis dėlto galimybės įgyti naujos patirties yra ribotos. Vaikų psichiatras Patrice´as Huerre´as teigia, kad kompiuterinių žaidimų net negalima vadinti tikrais žaidimais, nes ten „žaidėjas“ yra vienišas prieš ekraną, vienišas akistatoje su virtualiu pasauliu, o tai reiškia - atsietas nuo bet kokio žaidimo. Pasak jo, žaidimui reikiamos sąlygos jau nebesukuriamos nei šeimose, nei ugdymo įstaigose. Todėl pritarčiau Saulei, kad kūrybiškumo žadinimas kartais tik simuliuojamas arba imituojamas. O kalbant apie technologijų naudojimą, reikia pripažinti, kad teatrui retai kada pavyksta konkuruoti su virtualiuoju pasauliu (nors sėkmingų pavyzdžių esama, antai Kirsten Dehlholm „Kosmose +“). Žiūrovų salėje teko girdėti ne vieną nusivylimo atodūsį: „Negi čia jau viskas?“
B. Banevičiūtė. Technologijų pažiūriu joks suaugusysis nenustebins vaiko. Nebent tokį technologijomis grįstą spektaklį nuvežtume ten, kur vaikai neturi galimybių jomis naudotis. Vis dėlto pasibaigus bet kokiam spektakliui, ar jis būtų „technologinis“, ar „didaktiškas“, ar „vaizduotę žadinantis“, svarbiausia kalbėtis su vaiku, kad toji patirtis vėliau turėtų galimybę kaip nors pasireikšti. Dansema jau ėmėsi tokios praktikos, po spektaklių aiškiname tėvams, kaip suprasti, kad vaikas - dar nemokantis kalbėti - viską supranta. Ir vis rečiau išgirstame klausimą, „kodėl turime pirkti bilietą kūdikiui - juk jis vis tiek nieko nesupras...“ Todėl ir festivalio šūkis „Spektakliui pasibaigus, veiksmas tik prasideda!“ yra labai prasmingas, nes įvairiausios dirbtuvėlės padeda vaikams įtvirtinti spektaklio patyrimą.
S. Degutytė. Tą turėtų daryti mokytojai. Kai kurie ir daro, net labai aktyviai. Pavyzdžiui, viena mokytoja pasakojo, kad grįžę iš „Avinėlio kelionės“ vaikai sukūrė po knygą. Manau, tokia edukacinė veikla turėtų tapti norma. Tiesa, kartais pats spektaklis taip įkvepia, kad vaikai imasi kurti, niekieno neraginami. Labai džiaugiuosi, kai tėvai pasakoja, kad Stalo teatro spektaklius vaikai parsineša namo: ima raustis sandėliukuose, spintelėse, stalčiuose ir su rastais daiktais kuria savo teatrą. Paprasti buities daiktai vis dar gali nustebinti, skirtingai negu technologijos. Tuo įsitikinau ne tik kurdama spektaklius, bet ir dirbdama teatro mokytoja.
B. Banevičiūtė. Taip, bet ir technologijos jau tapo įprastos. Viskas priklauso nuo to, kokį požiūrį pasiūlysime, kokias panaudojimo galimybes atskleisime, ar tai būtų paprastas daiktas, ar kokia nors technologija. Net samtis gali būti panaudojamas kaip planšetė. Kitas dalykas, kad esame pernelyg pasinėrę į tą technologijų pasaulį. Tėvai savo vaikams, net patiems mažiausiems, dažniausiai ieško sudėtingų lavinamųjų žaidimų ir kaip jie nustemba, matydami, kad po mūsų spektaklio „Spalvoti žaidimai“ jų kūdikis visą dėmesį sutelkė į paprasčiausią medžiaginę juostelę - ją apžiūrinėja, krapšto, maigo, ragauja... Galbūt namuose vaikams iš tikrųjų apribojamas paprasčiausias pasaulio pažinimo džiaugsmas? O teatre dar veikia ir kvapai - scenos, dulkių, pagaliau sociumo. Vaikas patiria teatrą visais savo pojūčiais.
R. Balevičiūtė. Paminėjote sociumo kvapą. Jeigu spektaklis, užuot imitavęs žaidimą, iš tikrųjų yra žaidimas, tai jis ugdo ir socializacijos įgūdžius.
B. Banevičiūtė. O, taip! Tuo ne kartą įsitikinau, ypač stebėdama pačius jauniausius žiūrovus, kaip jie bendrauja tarpusavyje per spektaklį. Tas nesurežisuotas vaikų bendravimas papildo ir pakoreguoja spektaklio dramaturgiją.
S. Degutytė. Labai svarbu, kad spektaklis sukurtų sąlygas vaikams atsipalaiduoti, tada jie tampa kūrybiškesni.
R. Balevičiūtė. Laikausi požiūrio, kad teatras vaikams yra ne tik menas, bet ir mokslas. Kas jus įkvepia mokytis? Ar jūsų požiūris į tai, koks turėtų būti geras spektaklis vaikams, kaip nors keitėsi nuo tada, kai pradėjote kurti?
B. Banevičiūtė Aš mokausi, nes noriu susikalbėti su vaikais. Man svarbu, kad jie patirtų spektaklį. Vadinasi, negaliu kurti, nežinodama, kiek, ką ir kaip vieno ar kito amžiaus vaikai supranta, kas juos domina, kas daro poveikį. Mokausi ne tik iš mokslinės literatūros - per spektaklius visada stebiu publikos reakciją. „Spalvoti žaidimai“ atsirado būtent iš stebėjimo, ką vaikai veikia per spektaklius ir ką jie norėtų veikti. Supratau, kad jie nori eiti į sceną ir per spektaklį, ne tik po jo. Nesakau, kad dabar visi mano spektakliai bus tokie. Svarbu ugdyti ir nuovoką, kada galima eiti į sceną ir dalyvauti, o kada reikia sėdėti, žiūrėti ir klausytis. Taigi šiek tiek pasikeitė požiūris - supratau, kad mažas vaikas tiesiog negali ilgai sėdėti ir žiūrėti, jam reikia veikti pačiam. Tačiau tikiu, kad interakcija gali vykti ir vaikams tiesiogiai nedalyvaujant.
S. Degutytė. Mano kiekvieno spektaklio atsiradimo istorija vis kitokia. Pavyzdžiui, „Sekretai iš būtųjų laikų“ per žaidimą, per interakciją padeda vaikams prisijaukinti istoriją, kuri man pačiai mokykloje nebuvo labai įdomi. Vaikai mano spektakliuose dalyvauja vis kitaip, ir šita nuostata, kad žiūrovai turi būti dalyviai, o ne stebėtojai, nesikeičia.
R. Balevičiūtė. Dėkoju už pokalbį ir linkiu daug spalvotų žaidimų, „sekretų“ bendraujant su vaikais ir jiems kuriant.
