Mus paliko Valdas Gedgaudas. Velionis per gimines perdavė savo griežtą paskutinį norą: jokių pomirtinių oracijų, jokių gedulingų iškilmių, jokio mitologizavimo. Jo pageidavimo neįmanoma nepaisyti, ypač kai gedima vieno iš kelių paskutinių, ant rankos pirštų suskaičiuojamų, buvusių artimiausių. Todėl, gedėjimo žodžiams natūraliai netelpant burnoj ir sieloj, einama itin būdingu lietuvišku keliu: „pakalbėkime apie tai, kas man įdomiausia ir svarbiausia - apie mane patį...".
Taigi, pakalbėsiu apie save. Paskutinį kartą Valdą sutikau atsitiktinai, aną vėlų rudenį, su striukele ir raudona kuprinėle skubantį iš radijo Konarskio gatvėje į savo tarnybos vietą, Kultūros ministeriją. Basanavičiaus gatvėje pasislėpėme trumpam į pirmą pasitaikiusį rūselį, ir siurbčiodami kavutę, kalbėjomės keistomis temomis - pvz., apie nekrologus. Pusiau juokais išsakiau Valdui paradoksalią mintį, kad nešiojuosi keistą idėją - kurti nekrologus dar gyviems žmonėms, ypač draugams. Tegu dar gyvi žmonės išgirsta visus tuos gražiuosius žodžius - kokie jie buvo puikūs, talentingi, nepakartojami, kaip visi juos mylėjo, kokie jie buvo brangūs daugybei žmonių ir kaip be jų visi jų pasiges ir gedės. Netgi papasakojau Valdui per vieną rusų radiją nugirstą istoriją, kaip sykį vienas rašytojas parašė savo mirštančiam draugui, kitam rašytojui, nekrologą, o tas stebuklingai pasveiko. Po to abu susėdę prie stalo ir atkimšę pusbonkį, labai linksmai tą nekrologą skaitė. „Gal nori, Valdai, kad tau parašyčiau nekrologą? Aš - galiu" - į tokį mano „šposišką" pasiūlymą Valdas sureagavo labai rimtai, po pauzės neigiamai pakratė savo antikinę avinėlio garbanų ševeliūrą ir rimtu giliu balsu pareiškė: „ne, geriau nereikia".
Tuomet kaip tyčia prakalbome apie tai, kad mes mažiausiai ir blogiausiai pažįstame tuos, kuriuos atseit pažįstame „gerai". Tąsyk pasakiau, kad man visai nežinomas liko Valdo gyvenimo tarpsnis, susijęs su žodžiais jo vikipedinėje biografijoje - „studijavo kompoziciją". Jis tuomet smulkiai ir pedantiškai, kaip darė ir visa kita, papasakojo savo kaipo kompozitoriaus istoriją. Bet išsyk po to neužsirašiau, tad beveik nieko neprisimenu. Jeigu neklystu, tame jo pasakojime buvo kažkas apie Eduardą Balsį, kad atseit pas jį mokėsi, o mokytojui netikėtai mirus, tie kompozicijos reikalai pašlijo (iš tiesų tuomet kalbant daugiau klausiausi ne jo pasakojimo, o savųjų minčių - kas galėjo žinoti, kad tai bus paskutinis sykis?).
O juk kiekvienas pasimatymas gali būti paskutinis...
Viskame, ką jis darė, muzikos buvo labai daug. Valdo straipsniuose ne pernelyg dažnai, bet vis tik pasitaikydavo muzikiniai terminai, ir buvo matyti, kad vartoja juos itin išmaniai, žinodamas ne apytikrę, bet labai konkrečią ir tikslią jų reikšmę, kuri preciziškai atitinka pasakojimo momentą, kuris kitaip būtų tiesiog nevisavertis. Tokiais momentais sielą užplūsdavo šilta kolegiško pavydo banga.
Ypač daug tos muzikos būdavo jo radijo laidose - „Kviečia teatras" ir po to - „Literatūros akiračiuose". Valdo laidų apie teatrą visuomet stengiausi pasiklausyti. Mane šiek tiek ironiškai nuteikdavo jo „heroldišku" balsu skelbtos tų laidų įžangos („na taigi ne po dušu besiprausdamas čia sau murmi, o visai Lietuvai skelbi žinią", - kažką tokio replikavo jis į mano ironiją). Visuomet žavėdavo, kaip jis sugebėdavo savo laidose išlaikyti ir pietetą, ir distanciją pokalbyje su pašnekovais, ir patys pašnekovai, jo kalbinami, akivaizdžiai jautėsi komfortiškai, laisvai ir šiek tiek pakylėtai.
Štai dabar pagalvojau: „laisvė" - tai kertinis žodis, kai galvoju ir rašau apie Valdą.
Bet - vėlgi ne apie jį, apie save. Iš visų temų, jaukiančių protą, iškyla viena, kurią norėčiau išvystyti. Tai - teritorijos tema. Apie tai, kad mūsų teritorijoje kūrybinės asmenybės, jų veikla, darbai, bendravimas ir, svarbiausia, vertė beveik visuomet tampa nepelnytai nuvertinami, niveliuojami, netgi suniekinami. Vietoje adekvataus vertybinio bendravimo - nedoros ir nesąžiningos pastangos manipuliuoti tomis asmenybėmis. Tai - ne versija, tai pastebėjimas.
Antai grynai manipuliaciniu būdu Valdas buvo pašalintas iš Lietuvos radijo, ir jo puiki laida „Kviečia teatras" taip ir neatsigavo. Dabar tų jo laidų netgi neįmanoma pasiekti ir per LRT laidų archyvą. Ten tėra keletas paskutinių „Literatūros akiračių", kurias jis kūrė taip pat išmaniai ir muzikaliai, ir ten galima išgirsti jo nepakartojamą balsą.
Labai gaila, kad senokai nutrūko jo internetinės kultūros savaitraščių „Polonijaus apžvalgos". Šiaip technologijų prasme būdamas simpatiškas konservatorius, jis į technikos naujoves nuolat stiebdavosi. Jo internetinių apžvalgų praktika išties buvo labai progresyvi įžvalga. Dabar, kai jau senokai Valdo „Polonijaus" nebėra, ir jau nebėra paties Valdo, informacinės apžvalgos yra labai paplitusios ir itin brangiai vertinamos.
Ir kas išlošė nuo to, mūsų teritorijoje nebėra nei Valdo „kvietimų į teatrą", nei jo „poloniškų" apžvalgų? Teritorija visa tai prarijo, kaip bala, kurioje nebelieka net ratilų...
Valdo poezija - tai atskira tema, ir tegu ją gvildena tie, kas ją daugiau išmano. Poetinis „susimetimas" į almanachą „Svetimi" ir iškart po to pirmoji knyga „Kapsulė" (1994). „Vakaras be žiburio" (1998) atsirado ne be Sigito Gedos inspiracijos, taip jie ir stovi mano knygų lentynoje drauge, dedikuotieji Geda ir Gedgaudas; po to - ypatingai intymus „Kario šešėlis" gedulingais viršeliais (2010), „Olando Kepurė" (2011). Kiek žinau, netrukus pasirodys dar viena, jau pomirtinė jo eilių knyga.
Kažkodėl labai gerai įsivaizduoju Valdą pajūry, visu savuoju stotu išsitiesusį priešais gūsingą žvarbų vakarį ant Olando Kepurės viršūnės, ir balsu skaitantį, pavyzdžiui, Maironį - „Išsisupus plačiai vakarų vilnimis...". Nei Maironis, nei Valdas man neatrodytų nei archajiškai, nei juolab ironiškai. Ir teatleidžia man Valdo poetiniai kolegos, bet manau, kad ko jau ko, bet Gedgaudo auksinė antikinė ševeliūra tiesiog prašyte prašėsi laureato ąžuolų lapų vainiko, jo pastangos ir rezultatai buvo akivaizdūs. Bet klampios teritorijos dėsniai ir čia nusprendė ne jo naudai...
Ir jo straipsniai apie teatrą... Dažnai sulaukdavau iš jo elektroninių laiškų su „sąvaržėle" - „štai, parašiau, paskaityk" - ir žinodavau, kad ką beatrašyčiau, tai neturės nė mažiausios įtakos jo tekstui, prasmei, taip ir eis į spaudą su visomis jo neva „erezijomis". Bet taip pat žinojau, kad tie mano neteisingi ir teisingi žodžiai jam buvo labai svarbūs - kaip ir man jo žodžiai, kai prieš publikuodamas siųsdavau jau savuosius „su sąvaržėle". Toks savanaudiškas aspektas egzistavo.
Dabar teatras toliau gyvuos be Valdo ir be jo straipsnių. Kažkam nuo to bus geriau, kažkam blogiau, kažkam „dzin", bet faktas kaip blynas: poezijos nuo to mūsų teatre tikrai ženkliai sumažės. Poezijos plačiąja prasme mūsų teatre apskritai beveik nebeliko - netgi poetiniuose spektakliuose verčiamasi per galvą, kad ta konkrečioji poezija - ar Shakespeare´o, ar Moliere´o, ar Marcinkevičiaus - apsaugok, Dangau, kad tik nenuskambėtų kaip „banalios eilės"; reikia kuo žemiškiau, kasdieniškiau, kuo proziškiau... kuo „žemiau", galų gale...
Ligi šiol netelpa galvoj, kodėl Valdas taip akivaizdžiai rėmė vieną iš jaunesniosios kartos teatro režisierių, kuris, mano galva, nepaisant akivaizdžių gabumų, tragiškai stokoja elementaraus, režisieriaus profesijoje privalomo išprusimo. O Valdas sakė tiesiai šviesiai: „matau tame, ką jis daro teatre, talento krislą, ir tai man yra svarbiausia!"
Taigi, apie mūsų teritoriją (teatrinę ir kultūrinę), kurioje tragiškai trūksta poezijos, o išėjus Valdui, šie reikalai tapo dar prastesni. Niekaip negaliu susitaikyti su tuo mūsuose paplitusiu kaimietišku požiūriu, kai, išėjus Anapus kažkam iš artimų žmonių, ciniškai fatališkai atsidūstama: „na, ką čia bepadarysi - žmogus buvo, žmogaus nebėra, bet gyventi reikia toliau... Taip buvo, taip bus, ir toks yra gyvenimas". Taip sakant, „kur besdėsi..."."
Taip, tokia yra ta mūsų klampi, kaip bala, tarpusavio konkurencijų ir paniekų teritorija. Bet siela su tuo niekaip nesutinka. Nes kiekvienas žmogus, jeigu jis yra kažkuo ypatingas (o Valdas tikrai buvo ypatingas) - yra NE-PA-KAR-TO-JA-MAS!. Ir, jam išėjus, jo vietoje lieka kiaurymė, kurios niekas niekada neužpildys - bent jau man ir dar keletui žmonių, kuriuos pažįstu. Nuo to asmenybės „nepakartojamumo" suvokimo norėčiau pradėti naują dieną ir naują gyvenimą. Bent jau - savo...
...Dar Didžiojo ketvirtadienio vakare rašius laišką Valdui gyvam, jau Didįjį šeštadienį tenka lėkti pajūrio link atsisveikinti su jo, išėjusio Didžiojo penktadienio rytą, pelenais. Laidojamas per patį Velykų Prisikėlimą... Kolega režisierius Algis, irgi Valdo bičiulis, įsitvėręs vairo, tarsi riteris, varantis žirgą šuoliais be rūpesčio, kad tas neištvėręs gali nugaišti. Infernalinė 2013 m. Velykų pūga, regis, tyčia nepaiso dangaus ir žemės priešpriešos. Pro šalį nuslenka pilkoje migloje riogsantys vėjo jėgainių parko trikampiai tarsi milžinų kapinių kryžiai...
Gargždų Arkangelo Mykolo bažnyčios bokštas sopiai smeigia pūgos chaosą kaip didžiulis Likimo akėtvirbalis. Galvojasi: štai žmonių, tokių kaip Valdas, likimai „akėja" mūsų gyvenimus ir palieka juose savo vagas, kad mūsų patirčių derlius būtų gausesnis; o jau mūsų, likusių gyvų, rūpestis - ką tose vagose pasėsime, ką auginsime, kaip puoselėsime ar paleisime vėjais. Ar tai bus banguojantis javų laukas su mėlynuojančiais rugiagėlių pakraščiais ir vyturiu padangėje, ar tai bus runkelių cukraus eldoradas, ar bulvinis kolorado vabalų placdarmas; o gal mes apskritai visa tai užasfaltuosime ir išnuomosime automobilių stovėjimo aikštelėms, o javų ir bulvių, taipogi ir bananų parsivešime iš kokių lenkijų ar venesuelų...
Apskritai, visų šitų žodžių galima buvo ir nerašyti. Pagrindinė mintis, susijusi su Valdu Gedgaudu - poetu, muziku, kritiku, gražuoliu vyru, kritusiu pačiame savojo amžiaus žydėjime tarsi Karys Kurosawos filme - ji išsakyta antraštėje, ir belieka ją tik pakartoti:
kiekvienas pasimatymas gali būti paskutinis
P.S.
Čia nuoroda į vieną autoriaus archyve išlikusią Valgo Gedgaudo Lietuvos radijo laidą „Kviečia teatras". Tai 2002 m, spalio 20 d. laida, skirta premjeriniam spektakliui „Portija Koglen", kurią Kauno dramos teatre pastatė režisierius Gintaras Varnas. Ir galimybė išgirsti Valdo balsą:
https://www.dropbox.com/s/2gguq2ctjrwl3jr/03gedgaudas_kuodyte.mp3
