Kiek kainuoja bilietas į teatrą?

Nuotrauka iš www.prathapbn.livejournal.com

Perkant bilietus į vieną ar kitą scenos meno renginį retai kas susimąsto, ar iš tikrųjų bilieto kaina nusako tikrąją renginio vertę. Pirmiausia – apie tai, kad kaina yra sąmoningai sumažinta, negalvoja praktiškai niekas. O kaip tik taip yra. Bet daugelis greičiau pagalvos, kad bilietai per brangūs ir pamąstys apie galimybę nusipirkti bilietą dar pigiau arba „įslinkti“ į teatrą nemokamai. Ar tai reiškia, kad menas mūsuose yra brangus, o žmogus neišgali nusipirkti bilieto į jį sudominusį spektaklį? O gal tai tiesiog „sportinis azartas“, „mada“ vaikščioti į scenos meno renginius už grašius ar nemokamai? O galbūt daugelis mano, kad mene, kaip ir prekyboje, nuolat turi būti siūlomi tokie piliečių viliojimo elementai kaip „2 už 1 kainą“, „nuolaidos iki 90%“, „sezoninis išpardavimas“ ir pan.? O scenos meno organizacijos tiesiog neturi kainų formavimo politikos ir yra nelanksčios tam tikrų visuomenės grupių poreikiams bei jų galimybėms?

Štai keli skaičiai. „Scenos meno kūrėjų asociacijos“ 2005 metais atliktame „Nevyriausybinių scenos meno organizacijų ir scenos meno renginių lankytojų“ tyrime apklausiant respondentus, šiems buvo užduodamas klausimas ir apie tuo metu vyravusias bilietų kainas į scenos meno renginius. Įdomu tai, kad net 62,8% apklaustųjų mano, kad bilietai į renginius yra nei brangūs, nei pigūs, t.y. tenkina jų lūkesčius ir pinigines. Taip galvoja daugiau negu pusė ir paverčia niekais politikų priešrinkiminius šūksnius, kad bilietai į kultūros renginius per brangūs. Kitų respondentų nuomonė pasiskirstė taip: 26,8% apklaustųjų mano, kad bilietai į renginius yra brangūs, 8,8% - kad pigūs, o likusieji 1,6% savo nuomonės šiuo klausimu neišreiškė. Iš visų apklaustųjų 30% priklauso visuomenės grupei, kurios pajamos vienam šeimos nariui yra virš 801 Lt.

Ar tai reiškia, kad didžioji dauguma scenos meno organizacijų, nustatydamos bilietų kainas į savo renginius, „šauna ir pataiko beveik į dešimtuką“, t.y. tinkamai įvertina dalies savo publikos finansines galimybes? Įdomu ir tai, ar jos pasikliauja savo intuicija, ar remiasi kitų kolegų patirtimi? O gal šios organizacijos tiesiog puikiai išmano scenos meno „produktams“ taikomus kainodaros principus bei kainų formavimo specifiką ir metodologiją?

Ekologiškas „Hamletas“

Spektaklis kaip „produktas“ tikrai nėra pirmojo būtinumo prekė, kaip duona ar sviestas, ir didžioji dauguma vartotojų jo tiesiog gali atsisakyti. Be to, eilinis vartotojas, gal kartais ir nesąmoningai, tačiau šio „produkto“ kainą bei naudingumą lygina su kitų prekių ir paslaugų kainomis, kurių jam gali tekti atsisakyti.

Scenos meno „produktas“ pasižymi tam tikromis specifinėmis savybėmis. Visų pirma, jis yra unikalus savo kokybe. Jei apie maisto produktus galime pasakyti, kad jie yra kokybiški, nes pagaminti naudojant ekologiškus ingredientus, tai vienareikšmiškai sakyti, kad spektaklis yra kokybiškas arba, kitais žodžiais tariant, „aukšto meninio lygio“, yra sudėtinga. Viena iš priežasčių – šio produkto kokybę bando apibūdinti skirtingos visuomenės grupės (kritikai, scenos meno profesionalai, įvairaus skonio ir patirčių žiūrovai ir pan.), o kiek yra žmonių, tiek ir nuomonių. Antra, scenos meno „produktus“ sunku grupuoti, nes visi jie iš esmės yra skirtingi. Pavyzdžiui, nėra taip jau svarbu, kokio paukštyno, Vievio ar Klaipėdos, kiaušinius perkame, tačiau Šiauliuose ir Kaune sukurti „Hamletai“ tikrai skirsis. Trečia, scenos meno „produktas“ yra kuriamas vienintelėje ir nepakartojamoje scenos meno organizacijoje, savotiškoje monopolinėje aplinkoje, taip tarsi atsiribojant nuo konkurencijos.

Nuolaidų lietus visuomenei

Jei scenos mene kuriamas ypatingomis savybėmis pasižymintis „produktas“, kainos jam nustatomos taip pat specifinės. Nors ūkyje produktų kainas nulemia tokie segmentai kaip darbo sąnaudos bei tam tikros išlaidos produktui pagaminti, pasiūlos ir paklausos santykis (kuo didesnė paklausa, tuo didesnė produkto kaina, o kuo didesnė pasiūla, tuo labiau produkto kaina krenta), tai scenos meno „produktui“ tai dažniausiai pritaikoma sunkiai.

Be jokios abejones, šio tipo „produktui“ skirtos išlaidos turi būti kompensuojamos, tačiau kompensuoja jas trys skirtingi šaltiniai: individai (spektaklių žiūrovai, renginių lankytojai ir pan.), tam tikros finansinės grupės (komerciniai rėmėjai, mecenatai ir pan.) bei pati valstybė (dotacijos, projektinis finansavimas ir pan.).

Taip pat scenos meno „produkto“ kaina sunkiai pasiduoda dinamikai, tiesiogiai priklausančiai nuo gyventojų pajamų. Kitais žodžiais – augant gyventojų pajamoms kartais auga ir scenos meno „produkto“ kaina, tačiau ne visada. Dažnai, padidėjus gyventojų pajamoms, kainos nesikeičia, nes tikimasi, kad atsiradusios papildomos lėšos suteiks vartotojui galimybę įsigyti ne vieną, bet kelis „produktus“.

Tarp scenos meno „produkto“ kainą formuojančių faktorių yra ir vadinamasis visuomeninis faktorius (dvasinio žmogaus turtingumo atspindys jo vertybinėse orientacijose bei visuomeniniame aktyvume) ir visuomeninis-ekonominis (įtaka gamybos, paslaugų bei kitoms žmogaus veiklos sritims). Dėl šios priežasties scenos meno „produktas“ yra svarbus ne tik vartotojui, kuris šį produktą įsigyja, bet ir valstybei. Todėl valstybė savo kultūros politika turėtų tiesiogiai, per dotacijas, projektinį finansavimą ar pan. remti scenos meno „produktų“ kūrėjus, kad šie galėtų savo „produktą“ parduoti kainomis, prieinamomis visiems visuomenės nariams. Mažiausia „produkto“ kaina šiuo atveju būtų pasirenkama tokia, kad jį galėtų įsigyti žmonės, disponuojantys mažiausiomis pajamomis (moksleiviai, studentai, pensininkai) ir net nenumatę jam eilutės savo biudžete.

Aišku, visuomeninį ir visuomeninį-ekonominį faktorius įvertinti nėra lengva, bet būtent šių faktorių naudingumo lygis ir nulemia valstybės paramą kultūrai. Kuo visuomeninė nauda svarbesnė, tuo ir valstybės parama turėtų būti didesnė. Prisirišant prie „produkto“ kainos, tai galima būtų apibrėžti taip: kuo didesnė scenos meno „produkto“ visuomeninė nauda, tuo jo kaina mažesnė valstybės paramos sąskaita, o kuo didesnė šio „produkto“ asmeninė nauda, tuo kaina didesnė, nes valstybės parama, šiuo atveju nėra tiek būtina.

Panevėžio „duona“ – pigiausia!

Trumpai žvilgtelėkime į kelių scenos meno organizacijų renginių gegužės mėnesį bilietų kainas. Tai tikrai nėra išsamus, kelis mėnesius bei daug organizacijų apimantis pavyzdys. Tačiau reikėtų pastebėti, kad tarp minimų organizacijų yra tiek valstybiniai teatrai, tiek ir nevyriausybinės scenos meno organizacijos, tiek sostinės, tiek ir kitų miestų teatrų spektakliai. Kad būtų galima skaičius aptarti kuo tiksliau, grafike pateiksime spektaklių suaugusiems, kurie rodomi pagrindinėse, didžiosiose teatrų scenose, bilietų kainas. Neturinčios savo patalpų scenos meno organizacijos aptariamos vertinant jų rodomus spektaklius Nacionalinio dramos teatro pagrindinėje scenoje. Taip pat norėtųsi akcentuoti, kad nors didžioji dauguma šių teatrų įvairioms visuomenės grupėms turi nuolaidų sistemą, suteikia galimybę įsigyti abonentus ir pan., tačiau grafike atsispindi tik taip vadinamų „nelengvatinių“ bilietų kainų vidurkis.

Kaip matote, penkių valstybinių ir trijų nevalstybinių teatrų bilietų kainų vidurkis gegužę svyravo nuo 13,50 Lt iki 40,00 Lt. Matyt nieko nestebina tai, kad brangiausi bilietai yra į renginius teatro, kuris iš esmės gyvena be nuolatinės valstybės paramos, o gauna iš pastarosios lėšas tik konkretiems projektams ir yra daugiau orientuotas į asmeninę naudą, t.y. pramogą. Be to, organizacija neturi savo scenos spektaklių pristatymui bei patalpų repeticijoms. Panašioje situacijoje yra ir kitas nevalstybinis teatras (OKT), tačiau bilietai į jo vienintelį čia minimą gegužės renginį vos ne dukart pigesni.

Antroje vietoje šioje bilietų reitingavimo skalėje yra, kaip bebūtų keista, valstybinis teatras. Šio teatro vidutinė bilieto kaina teatrui priklausančių patalpų Didžiojoje salėje yra 36,00 Lt. Įdomu, kodėl taip yra? Gal dėl to, kad teatras savo mieste neturi tokių konkurentų, kaip sostinės teatrai? O gal bilieto kainą nulemia čia kuriančių menininkų populiarumas? Jei kalbėti apie konkurenciją, tai, pavyzdžiui, Panevėžyje valstybinis teatras konkuruoti dramos srityje beveik neturi su kuo, na, nebent su į šį miestą užklystančiais gastroliuojančiais menininkais. O bilietų kainos į šio teatro spektaklius yra pačios mažiausios tarp visų čia aptariamų, sakyčiau, net nepadoriai žemos. Ir vėl norėtųsi paklausti, kodėl? Gal scenos menas ne visuose Lietuvos miestuose toks populiarus kaip Vilniuje, todėl ir bijo teatrų vadovai didinti bilietų kainas ir vaidinti pustuštėse salėse? O gal priežastis visai kita?

Trečiojoje vietoje pagal bilietų brangumą yra dar vienas nevalstybinis teatras, tačiau vieninteliai Keistuoliai iš trijų čia minimų nevalstybininkų turi savo sceną. Bilietai į jo renginius gegužės mėnesį vidutiniškai kainuoja 31,67 Lt. Nors visuomenėje šis teatras daugiau žinomas kaip teatras vaikams, aptariant kainas buvo vertinami bilietai į spektaklius suaugusiems. Šio teatro vaikiškų spektaklių bilietų kainos beveik triskart mažesnės.

Kainų logika

Remiantis keliais skaičiais daryti rimtas išvadas apie bilietų kainas bei jų formavimo principus įvairiuose šalies teatruose, matyt būtų per daug drąsu. Tačiau nors ir keli skaičiai, jie šį tą pasako. Visų pirma, susidaro toks vaizdas, kad formuodami kainas tiek valstybiniai, tiek ir nevalstybiniai teatrai „suvienodėja“. Sutikite, kad ar bilietas kainuoja 20 Lt, ar 30 Lt, ne toks jau ir didelis skirtumas, nebent tik psichologinis. O teatrai juk skiriasi. Kalbu ne apie meninį jų lygi, o apie vadinamąjį „valstybingumą“. Vieniems teatrams yra suteiktas valstybinis statusas, jie disponuoja visa veiklai pritaikyta infrastruktūra – nuo salių, dirbtuvių, administracinių patalpų, trupių (lai nesupyksta kūrėjai, kad juos priskyriau infrastruktūrai) iki kasmetinės dotacijos. Kiti tokių palankių sąlygų kūrybai neturi.

Antra, atrodo, kad valstybės palaiminimą turintys teatrai yra tie, kurie nubrėžia brangiausių bilietų kainų kartelę, į kurią turi orientuotis ir „nepalaimintieji“. Nė vieno iš nevyriausybininkų bilietų kainos neviršija 50 Lt, nes jie turi lygiuotis į valstybininkus, kurių brangiausi bilietai gegužės mėn. yra 30, 40 ir 50 Lt. „Nepalaimintieji“, matyt tiesiog nedrįsta išsišokti ir tokiu būdu netekti dalies savo publikos. Įdomu ir tai, kad į šią, valstybininkų užbrėžtą kartelę, sąmoningai ar ne, bet orientuojasi ne tik aptariami nevyriausybininkai, bet ir naujai susikūręs bei komercinių tikslų neslepiantis „Domino teatras“. Šiuo metu į šio teatro spektaklius brangiausias bilietas kainuoja tik 50 Lt.

Trečia, vis dėlto sunku nuspėti, kokia logika vadovaujasi teatrai nustatydami bilietų kainas. Gal kainas nulemia patiriamos išlaidos scenos meno „produktui“ sukurti, gal potencialių to miesto žiūrovų finansinės galimybės, gal teatro ar jo lyderio populiarumas visuomenėje, gal spektaklio amžius, o gal susiformavusios scenos meno tradicijos mieste? Taip pat būčiau linkusi tikėti, kad tarp kainą formuojančių kriterijų yra ir spektaklio, kaip scenos meno „produkto“, specifika. Tačiau vis tiek linkstu į tai, kad bilietų kainas nulemia ne teorinės žinios apie socialinius mokslus ir ekonomiką, ir ne ekonominiai-finansiniai rodikliai, bet intuityvus mąstymas ir žvilgsnis į „kaimyno daržą“.