Labiau lietuviškas nei tarptautinis „Naujasis Baltijos šokis´10"
Sakoma, kad laikas sukasi spirale. Pirmoji mintis, dingtelėjusi, kai baigėsi festivalis, buvo tokia: prireikė 14 metų išgyventi vieną spiralės viją, nes „Naujasis Baltijos šokis´10" labai priminė 1997-aisiais įvykusį pirmąjį. Tada iš 18 dalyvių lygiai pusė buvo iš Lietuvos. Šiemet iš 16 dalyvių net 11 - lietuvių choreografai, tiesa, Lietuvoje gyvena ne visi: Rasa Alksnytė, prieš dešimtį metų švytėjusi Lietuvos šiuolaikinio šokio padangėje, įsikūrė Briuselyje, jauna choreografė Deimantė Prišmantaitė gyvena Didžiojoje Britanijoje, Philip Morris Lietuva įsteigtos premijos „Baltic eskizas" pirmasis laureatas Andrius Katinas karjerą tęsia Helsinkyje, prieš porą metų Muzikos ir teatro akademiją baigusi Raimonda Gudavičiūtė irgi nedažna viešnia gimtinėje...
Kituose dvylikoje festivalių Lietuvos choreografai neretai jausdavosi tarsi marginalai, pakviesti vien tam, kad „atskiestų" tirštą užsienio choreografijos repertuarą, o jų kūriniai, nors ir nestokojo žiūrovų, ištirpdavo tarp daug gausesnių ir garsesnių „importo prekių". Šiemet lietuviai buvo kur kas labiau matomi, tarp šiuolaikinio šokio „grandų" sėkmingai įsiterpė jauni kūrėjai, kuriems festivalio organizatoriai suteikė galimybę parodyti visiškai naujus spektaklius. Lėšų stygius, sumažinęs festivalio tarptautinį svorį, leido atidžiau įsižiūrėti į Lietuvos šiuolaikinio šokio visumą. O ji gana marga. Kažin ar įmanoma būtų rasti net 11 naujų tikrai gero lygio kūrinių. Šiuolaikinis šokis pas mus plėtojamas vangokai, didžiausia kūrinių banga plūsteli metų pabaigoje, kai reikia atsiskaityti už skirtas lėšas, bet vėl nuslūgsta žiemos viduryje, kai laukiama naujo lėšų skirstytojų verdikto.
Stipriausiu šių metų festivalio spektakliu laikyčiau Loretos Juodkaitės „Maldą smėlyje", sukurtą pagal Turkijos grupės „Kardes Türküler" muziką. Jame susipynė trys sluoksniai - šios choreografės pamėgtas ritualizuotas judesys, aistringas susitapatinimas su personažais ir tiesiog geras šokis. Ritualams Juodkaitė šįkart skyrė mažiau dėmesio, jie tiesiog susieja atskiras spektaklio dalis. Tai leido išvengti misticizmo miglų, kurias choreografė labai mėgsta, tačiau jų vaidmuo kartais kelia abejonių. „Malda smėlyje" žaižaruoja naujomis šviesiomis spalvomis ir tai ne imitacija, prifarširuota atsiminimų, o atvira vienos karščiu alsuojančios dienos Turkijoje refleksija. Choreografei atsisakius automistifikacijų, scenoje pamatėme būrį gyvų ir labai skirtingų personažų, kuriuos be pačios Juodkaitės įkūnijo dar keturi šokėjai - Marjorie Kellen (Belgija), Tautvilas Gurevičius, Mantas Stabačinskas ir Andrius Žužžalkinas. Kartais energingas, o kartais filosofiškas šokis perteikė visus su Turkija siejamus stereotipus - kovingi vyrai, balsingos karštakošės moterys, praeities kartų išmintį sukaupusios senės, karštis ir vėjo pustomas smėlis... Šalia Loretos Juodkaitės, kuri buvo kaip visada labai plastiška ir artistiška, įdomiai atsiskleidė Marjorie Kellen, suteikusi savo personažui lengvo humoro atspalvį, tokį nebūdingą lietuvių choreografės spektakliams.
Airos Naginevičiūtės „Ego ir ID" pradedamas malda „Tėve mūsų..." ir jos nuotrupos, kartojamos tarsi mantra, sukuria specifinę spektaklio atmosferą. Visų šios choreografės kompozicijų ašis - bandymas atsakyti į klausimą „Kas aš?" Kaskart atsakymo ji ieško kartu su savo studentais, versdama kiekvieną pasinerti į asmeninius sielos ir kūno prisiminimus. Palyginti su ankstesniais choreografės darbais, „Ego ir ID" nėra pats geriausias tokių paieškų rezultatas, gal tai lėmė ir nevienodas šokėjų pasirengimas. Tačiau vis tiek esama ir akims, ir metaforų ieškančiam protui įsimintinų akimirkų - plunksnų debesyse besisukančios šokėjos, mergina (Juliana Tomaševska), traukianti džiovintomis žuvelėmis apkibusį mezginį ir dainuojanti... Vientisą spektaklio atmosferą sudrumstė netikėta pabaiga - kičinis chaotiškas cirkas. Anot choreografės, priežastis paprasta: „Visi sako, kad mano spektakliai niūrūs", todėl ji norėjusi tokią nuomonę paneigti. Ką gi, tai ženklas kritikams - prieš vertindami spektaklį, turėtume įsitikinti, ar choreografas atsparus kritikai, ar nepuls kreivai šleivai vykdyti „vertingų patarimų", nes šįkart ironija buvo labai akivaizdi.
Klaipėdietės Agnijos Šeiko spektaklis „Paikos mergaitės maldos" tiesiog pribloškė rafinuota estetika. Atrodė, kad jis sudėliotas iš atgijusių paveikslų. Moteris pila vandenį į dubenį iš alebastro baltumo ąsočio, tarsi nužengusi iš Rembrandto drobės. Trys moterys žvangina kardais, panašiais į kryžius, - ar tai ne Joana Arkietė trimis pavidalais? Moterys, lupančios obuolius - gal eis ko nors gundyti, tokios gražios, paslaptingos ir taip užburia, kad negali nuo jų atplėšti akių. Šokio čia nedaug - tik iškalbingai plastiškos rankos ir žingsneliai, slopinami puošnių ilgų suknių. Šiai choreografei būdingi originalūs paprastų, net kasdieniškų temų sprendimai, bet „Paikos mergaitės maldų" vizualumas vis tiek išskirtinis. Viskas čia taip subtilu, taip suderinta, kad atskirą pagiriamąjį žodį reikėtų tarti kostiumų, scenografijos ir šviesų dailininkui Artūrui Šimoniui.
Dovilės Petkūnaitės „Movie never made" - tamsus, šaltas, kupinas niūrų emocijų, skleidžiantis vienatvės baimę. Trys moterys kunigės (Petkūnaitė, Rūta Butkus, Marija Simona Šimulynaitė) gyvena uždarame klaustrofobiškame pasaulyje, svajoja apie nuodėmę ir skęsta atgailoje, kurią simbolizuoja besiliejantis vanduo. Spektaklis atrodo nuoširdus, tarsi plėšte išplėštas iš savo vidaus, ir tai kelia nepasitikėjimą - pernelyg daug jame depresijos, tarsi jaunoji choreografė jau būtų nugyvenusi ilgą gyvenimą ir visiškai pribaigta nesėkmių. Pernelyg daug jame ir vandens - ne tik tiesiogine, bet ir perkeltine (emocijų) prasme. Tikrai depresyvus lietuviškas spektaklis!
 |
| Emio Greco ir Pieterio C. Scholteno „Double Points: Hell“ |
Raimondos Gudavičiūtės ir Manto Stabačinsko „Taip" - visiška „Movie never made" priešingybė tiek nuotaikos, tiek choreografijos atžvilgiu. Tai šviesi šilta istorija apie meilę, prasidedanti svajomis ir baigiama vienas kito atradimu. Čia daug atviros erdvės ir gyvo judesio, liete liejasi šviesa, o Vladimiro Šerstabojevo kuriami videovaizdai metaforizuoja vidinį veikėjų pasaulį. Choreografiniu požiūriu spektaklis „Taip" pasirodė labiau apgalvotas, vientisesnis, labiau išgrynintas, jame daugiau šokio, įdomesnės judesių kombinacijos. Antra vertus, tai tarsi nuasmenintas žvilgsnis iš šono, stereotipinė istorija su laiminga pabaiga, papasakota prancūzišku stiliumi.
Andriaus Katino ir Marios Saivosalmi miniatiūra „Prielaidos jaunos moters portretui / Sudie, Ana Karenina" - konceptualus judesio kūrinys, o tokių Lietuvoje pasitaiko itin retai. Konceptualusis šokis, užkariaujantis Vakarų Europos scenas, pas mus didelio pasisekimo neturi (kaip, beje, ir kitose posovietinėse šalyse). „Prielaida..." ne itin stipri režisūros ir choreografijos požiūriu (jei stripinėjimo po sceną ir griuvinėjimų nevadinsime choreografija), spektaklį „išvežė" tik charizmatiškoji Saivosalmi, įkūnijusi šiuolaikinę Aną Kareniną, išugdytą realybės šou ir televizinių „dešimtukų". Jai meilė - tai vienadienis žiūrovų susidomėjimas, ji pati valdo savąjį traukinį - traukia jį už virvelės, o paskui perduoda apatiniais mūvinčiam Vronskiui. Jos gyvenime tokių vronskių ir traukinių daug. Išskirčiau šį spektaklį dėl įdomios idėjos, netradicinio jos sprendimo ir drąsos remtis klasikiniu literatūros kūriniu.
O kitos lietuvių ar bent jau lietuvišku kvapu dvelkiančios šiuolaikinio šokio kompozicijos niekuo ypatingu nepasižymėjo, kai kurios iš jų festivalio programoje atsirado tik todėl, kad stigo lėšų pakviesti originalesnius kūrėjus.
Kauno šokio teatras „Aura" liko ištikimas sau ir savo gerbėjams - gero šokio mylėtojams. Kiek senamadiškos choreografijos spektaklį „Metų laikai" sukūrė teatro šokėja Lina Puodžiukaitė, studijavusi JAV. Paulo Tayloro stiliaus choreografija („grynasis šokis") įsitvirtino Amerikoje 7-ojo dešimtmečio pabaigoje ir nuo tada beveik nepakito. Ne, ji nėra prasta, jos gerbėjai turbūt yra dauguma amerikiečių. „Metų laikų" choreografija būtent tokia. Tačiau jokių gilesnių prasmių neturinčios begalinės judesių kombinacijos - duetai, trio, masiniai šokiai, dirbtinės emocijos, neoriginalūs kostiumai galų gale ima kelti nuobodulį ir net puikiai, kaip visada, pasirengę „Auros" šokėjai neišsklaido mandagaus žiovulio. Iš šokėjų norėtųsi paminėti pačią choreografę, kurios itin lengvas judesys net masiniuose šokiuose išskyrė ją iš kitų, ir jaunąsias „Auros" studijos auklėtines, įvaldžiusias pačius sudėtingiausius judesius.
Klaipėdos muzikinio teatro šokėjams sukurtas Rasos Alksnytės spektaklis „Prarastos sielos" sudurstytas iš šiuolaikinio šokio pamokų elementų ir nesuvaldytų improvizacijų, todėl pilkokas ir chaotiškas. Į akis krinta labai nevienodas šokėjų pasirengimas. Be to, choreografei išvykus, matyt, pritrūko tvirtesnės rankos, kuri padėtų spektakliui išlaikyti pirminę formą, nes jo stilius teatro trupei yra gana neįprastas.
Jaunos choreografės Deimantės Prišmantaitės duetas „Toli viduje" lyg ir rėmėsi Andrejaus Tarkovskio filmu „Stalkeris". Šokėjos (Prišmantaitė ir Elaine Thomas) savyje ieškojo kambario, kuriame išsipildytų slapčiausi norai. Bet šias pretenzijas verčiau būtų pamiršti, nes puiki, Lietuvoje dar neįvaldyta kompaktiškų judesių, labai koncentruota choreografija ir nepriekaištingas atlikimas darė daug didesnį įspūdį, nei kokie nors giluminiai sluoksniai, kurių net ir neįžiūrėjau.
Du „pirmieji" jaunųjų darbai sukėlė labai prieštaringus jausmus. Klaipėdietės Ingos Kuznecovos spektaklio „Mikas ir pusryčiai" originali idėja šokiu perteikti keturis skonius patyrė fiasko, nes scenoje gerokai paveikesnis buvo nesveiką maistą „šlamščiantis" aktorius Mikalojus Urbonas, nestokojantis humoro, kartais net panašus į poną Byną. Keturi šokėjai maivėsi, žongliravo citrinomis, purškė iki šleikštumo saldžius dezodorantų debesis, bet neturėjo nė lašo charizmos. Choreografija irgi neįdomi, paviršutiniška.
„Paunksmė", sukurta trupei „Vėjo musės", - mielas, šiltas kūrinėlis, kiek sentimentalokas ir mokiniškai „teisingas", tačiau juo Giedrė Ubartaitė užsirekomendavo kaip choreografė (o kituose projektuose - ir kaip šokėja), kurios veiklą verta sekti atidžiau. Stebino jaunų trupės šokėjų geras pasirengimas, šokio technika, artistiškumas.
Keturios „vakariečių" trupės festivalyje atstovavo skirtingiems stiliams. Sébastieno Ramirezo ir Raphaelio Hilldebrando (Prancūzija, Vokietija) „Kartu pavieniui" - puikus šokio spektaklis, kuriame sukimasis ant sprando ir nugaros, stovėjimas ant vienos rankos, vartymasis, šokinėjimas, kiti hiphopo elementai yra tik būdas papasakoti istoriją apie vienatvę ir bandymą pažinti save. Originaliai ir išmoningai supinta realybė ir virtualumas, gyvi atlikėjai ir miražiški jų atvaizdai vertė abejoti, ar tikrai scenoje yra tik du šokėjai. Permatomas ekranas, dalijantis sceną į dvi dalis, tapdavo tai veidrodžiu, tai du pasaulius skiriančia riba, tai durimis į anapus. Itin savitas personažas, užsivožęs ant viršugalvio baltą kaukę ir ropojantis keturiomis, tarsi koks mitinis pusžmogis ar gyvūnas, įkūnijo nepažintą sielos pusę, kurią reikia prisijaukinti.
Danijos trupė „Mute Comp." parodė tikrą fizinio teatro spektaklį „Post Secret" (choreografai Kasper Ravnhøj ir Jacob Stage). Jame daug intensyvaus judėjimo, kūno materialumas pabrėžiamas vartymusi, triukšmingu griuvinėjimu, itin gerai įvaldyta kūnų kontakto technika. Spektaklis tryško gyvybingumu, humoru, jį „paskanino" gerklinis tuvės Choduraa Tumat dainavimas, o atlikėjai bendravo tarsi pūdą druskos kartu suvalgę bičiuliai, t.y. nelabai skaitydamiesi su žodžiais ir veiksmais. Tačiau ilgainiui fiziškumas užgožė bet kokį turinį ir buvo sunkoka sulaukti pabaigos.
 |
| „Andersson Dance“ iš Švedijos spektaklis „Pasivaikščiojimas vodevilyje“. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |
„Andersson Dance" iš Švedijos spektaklio „Pasivaikščiojimas vodevilyje" (choreografas Örjan Andersson) apraše žadėjo „neįprastą ir naują sceninio laiko, erdvės ir energetikos sąveiką", tačiau scenoje išvydome gana nuobodų šokio spektaklį, kuriame nieko neįprasto nebuvo. Tiesa, blykstelėjo viena kita humoro ar ironijos kibirkštėlė, tačiau tiek šie blyksniai, tiek scenografijos detalės - kreivašoniai kubai - yra greičiau atsitiktiniai atradimai ir labiau džiugina choreografą negu žiūrovus.
Lietuvoje visada laukiamas norvegas Jo Strømgrenas jau ima nuvilti. Pamatęs pirmą ar antrąsyk negali nesusižavėti šio choreografo idėjomis ir puikiu humoro jausmu. Tačiau kažkelintas šokio teatro spektaklis, sukurtas tuo pačiu stiliumi (nonsenso kalba, humoristiniai aktorių judesiai), rutuliojantis tą pačią idėją (3-4 personažai izoliuotoje nuo visuomenės erdvėje sprendžia savo pačių išgalvotas problemas), išsiverčiantis su ta pačia minimalia atributika ir rusiškais chorais, rodo, kad choreografas tiesiog kala pinigą. Šįsyk scenoje keturios patriotiškai nusiteikusios moterys gėrė kažkokius chemikalus ir dalyvavo abejotiname eksperimente, varinėjamos kažkokio „kapitono Sergejaus", pasislėpusio už mikrofono. Jos gimdė plastikinius kūdikius, kratė viena kitą elektros srove, vėmė ir keitė lytį... Visa tai atrodė gerokai perlenkta. Šokio beveik nebuvo, tačiau buvo daug juoko, netikėtumų ir abejonių dėl lėkštėjančių, nors vis dar tvirtai „sukaltų", Strømgreno spektaklių.
Originaliausias pasirodė garsusis Olandijos choreografas Emio Greco, kurį festivalio direktorius Audronis Imbrasas „medžiojo" beveik dešimtmetį. Buvome matę jį tik ekrane - britų režisieriaus Jocelyno Cammaco filme „Piano di Rotta". Svarbiausias čia - operatoriaus darbas, atskleidžiantis žiūrovams, kaip kuriamas šokio judesys. Pėda, žvilgsnis, raumens krustelėjimas perkeliant svorį, kvėpavimas, drabužio klostės rangymasis - visa tai scenoje ilgainiui paverčiama menu. Raudono smėlio sūkuriai (filmuota dykumoje) judesiams suteikia papildomos energijos, o filmui - savitos estetikos.
Menų spaustuvės scenoje buvo parodytas Emio Greco ir Pieterio C. Scholteno spektaklis „Double Points: Hell", kurį atliko Sawami Fukuoka ir Anonimas. Apsivilkęs juodutėlaitį kostiumą ir beveik visiškai ištirpęs juodoje scenos erdvėje, jis vaidino energingos, temperamentingos ir labai išraiškingos šokėjos Šešėlį. Įdomiausia spektaklio dalis - žmogaus ir šešėlio santykis, verčiantis klausti, kuris iš jų tikresnis, kuris kurį valdo? Ar šešėlis, panaikinantis tapatybę, niveliuojantis, darantis mus „kažkuo", panašiu į kitus, nėra mūsų varžovas tais atvejais, kai paslepia mūsų trūkumus? Ar jis nevaldo mūsų elgsenos, kai suvokdami, koks netobulas mūsų siluetas, stengiamės atsistoti taip, kad saulė suteiktų jam trokštamą formą? Ar tai nėra ir šio teksto metafora, nes jis juk irgi yra tik festivalio šešėlis?
Apibendrinant festivalyje matytas Lietuvos choreografų kompozicijas, tenka konstatuoti faktą, kad per keturiolika metų šiuolaikinio šokio spektaklių temos nedaug tepasikeitė - vis dar kapstomasi žmogaus sielos gelmėse. Aišku, kiekvienas yra svarbus sau, dažnas net ima manyti, kad būtent todėl jis svarbus ir kitiems. Tačiau vien to kažin ar pakanka. Netrukus po festivalio dalyvavau Rytų ir Vidurio Europos šiuolaikinio šokio kritikų konferencijoje Budapešte ir įsitikinau, kad kitų šalių šokio spektakliuose analizuojamos socialiai svarbios temos, kalbama apie laisvę, cenzūrą, AIDS, socialinę atskirtį, seksualines mažumas, moterų teises, emigrantus/imigrantus ir pan. Lietuvių šiuolaikinis šokis dar nedrįsta prie to prisiliesti. Galbūt trūksta patirties, gal šokis vis dar jaučiasi dramos teatro šešėlyje (dėl to dejuoja nemažai postkomunistinių šalių choreografų), o gal pagrindinė priežastis - egocentrizmas, kai visos problemos telpa į savąjį „aš"?
