Intriguojantys pastatymai Lietuvos teatruose vis dažniau skatina kultūrinį turizmą. Kartais net nutinka, kad per vieną savaitgalį gali pamatyti kelias premjeras skirtinguose miestuose. Pirmasis Philipo Glasso operos pastatymas Lietuvoje, kartu ir pirma naujajame Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre parodyta premjera (spalio 4 d.), taip pat Franciso Poulenco operos-monodramos „Žmogaus balsas“ premjera Panevėžio muzikiniame teatre (spalio 5 ir 6 d.) intrigavo ir kvietė į „Kelionę“ – anonsuose klaipėdiečių įvairiai interpretuotas pavadinimas leidžia improvizuoti ir šiuokart, dalinantis kelionės įspūdžiais.
***
Mindaugo Urbaičio ir Vilniaus festivalio rengėjų dėka Philipo Glasso (beje, turinčio sąsajų ir su Lietuva) muzika seniai pas mus žinoma ir vertinama. Įvairių žanrų kūrinių girdėjome ir gyvai, bet operas iki šiol – tik iš įrašų. Hipnotizuojantis Glasso muzikos meditatyvumas ir estetinė paprastumo iliuzija, nors iš atlikėjų reikalaujanti nemažai pastangų ir atlikimo precizikos, klausytojus įtraukia į malonių harmoninių ir melodinių darinių tėkmę.
Philipo Glasso opera „Kelionė“ („The Voyage“), sukurta 1992 m. minint 500-ąsias Kristupo Kolumbo kelionės į Ameriką metines, jau iš karto po premjeros sulaukė įvairių kritikos vertinimų. Vieni teigė, kad tai ambicingiausias ir įspūdingiausias Glasso kūrinys, išsiskiriantis turtinga orkestruote ir emocine gelme, jame, susijungiant kompozitoriaus minimalistiniam stiliui su operos tradicijomis, sukuriamas hipnotizuojantis efektas. Kiti kritikavo operą kaip tuščią ir emociškai šaltą, sakė, kad nors muzika techniškai įspūdinga, jai trūksta emocinio ryšio su klausytojais, dramatizmo ir gilumo, kad libretas pernelyg abstraktus.
Be abejo, Philipas Glassas yra vienas garsiausių minimalizmo atstovų, jo stilius darė didelę įtaką XX amžiaus pabaigos ir XXI amžiaus pradžios muzikai. Jo kūryba grindžiama pasikartojančiais muzikiniais motyvais, kurie palaipsniui kinta, pridedant naujų elementų arba subtiliai modifikuojant esamus. Tai sukuria hipnotizuojančią atmosferą, klausytojui leidžiama pasinerti į muziką. Operoje „Kelionė“ šis metodas ryškus tiek orkestre, tiek vokalinėse linijose. Glasso kūriniuose dažnai naudojami paprasti ritminiai modeliai, kurie tarnauja kaip karkasas muzikiniam turiniui. Tokie ritmai, ypač jo operose, kartais sukelia intensyvaus judėjimo ar ekspansijos pojūtį. Kompozitorius renkasi paprastą harmoniją, kartais sudarytą vos iš kelių akordų, kurie keičiasi lėtai arba ilgą laiką išlieka statiški. Tai leidžia kurti erdvės pojūtį ir sustiprina meditacinį muzikos aspektą. Nors jo muzika gali būti apibūdinama kaip emocinga, Glassas retai siekia dramatizmo tradicine prasme – kūriniai dažnai perteikia kontempliatyvią nuotaiką, o emocijos kyla iš klausytojo santykio su pasikartojimais ir variacijomis.
Glasso muzika dažnai apibūdinama kaip transcendentinė, vedanti į meditatyvią patirtį. Minimalizmas klausytojui leidžia muziką išgyventi kaip procesą, kuriame svarbi ne tik muzikinė kelionė, bet ir besikartojančių momentų kuriama emocinė galia.
„Kelionėje“ ryški pulsacija ir pasikartojantys motyvai simbolizuoja Kolumbo kelionės monotoniją ir nuolatinį judėjimą. Chorų ir solistų partijos sukuria įspūdingą daugiabalsį skambesį, kuris palaiko minimalistinę struktūrą, bet kartu suteikia kūriniui emocinio gylio. Librete iškelta dvasios ir mokslo priešprieša rezonuoja su Glasso filosofiniu mąstymu. Operoje „Kelionė“ sujungtos istorinės, fantastinės ir filosofinės temos atspindi universalų žmogaus gyvenimo kelią. Ši opera, nors ir proginė, – daugiau nei Kolumbo biografija. Ji pasižymi daugiasluoksniu siužetu, siejančiu Kolumbo kelionę į Ameriką, žmonijos kelionę į kosmosą ir filosofinius apmąstymus apie ateitį bei visatos tyrinėjimus. Davido Henry Hwango libretas nagrinėja religijos ir mokslo konfliktą bei žmonijos smalsumą kaip svarbiausią progresą skatinančią jėgą.
Spektaklį pastatė jauna konkursą laimėjusi italų komanda, vadovaujama režisierės Chiaros Osellos, choreografo ir režisieriaus Carlo Massari bei scenografės Eleonoros Peronetti. Kostiumų dailininkė Emilia Zagnoli, subtiliai derindama skirtingų epochų mados elementus, perteikė operos veikėjų evoliuciją. Vizualinis efektas buvo papildytas įspūdingomis lietuvių menininkų Linarto Urniežio ir Andriaus Stasiulio vaizdo projekcijomis ir šviesų dizainu. Muzikinę spektaklio dalį kuruoti buvo patikėta maestro Dante Santiago Anzolini, ilgamečiam Glasso kūrybos interpretatoriui, o jis savo patirtimi dalinosi su lietuvių dirigentais Tomu Ambrozaičiu, Adrija Čepaite ir chormeisteriu Vladimiru Konstantinovu.
Pirmojoje premjeroje (spalio 4 d.) dainavo Andrius Apšega (Kolumbas), Beata Ignatavičiūtė (Izabelė), Aurimas Raulinavičius (Mokslininkas), Lina Dambrauskaitė (Erdvėlaivio kapitonė), Iveta Kalkauskaitė (Erdvėlaivio gydytoja), Tadas Jakas (Pirmasis kapitono padėjėjas), Eugenijus Chrebtovas (Antrasis kapitono padėjėjas), Emilia Janina Kozłowska (Žemės dvynys I), Vilius Trakys (Žemės dvynys II).
Eleonoros Peronetti sukurtas mobilus scenos elementas – transformuojamas pusrutulis – buvo esminis vizualinis spektaklio sprendimas. Šis universalus objektas virto erdvėlaiviu, Kolumbo laivu ir katedra – viskuo, kas įprasmino kelionės tematiką. Kadangi visą premjeros laukimo metą buvo akcentuojamas teatro modernumas ir techninės galimybės, natūralu, kad to mūsuose nematyto stebuklo ir laukėme. Deja, ar režisierė pritrūko laiko scenos techninių galimybių studijoms, ar statytojų fantazijos stoka lėmė tradicinius sprendimus, netgi neslepiant scenos talkininkų pusrutuliui transformuoti. Dažna scena kėlė šypsnį, nes net aname, senajame, teatre analogiški vaizdiniai būdavo kūrybiškiau įprasminami. Viena tokių scenų – „kalbanti“ mokslininko galva. Nors pagal libretą jos turėjo būti trys, matyt, scenoje tilpo tik viena spintelė, kurioje tūnojo „paslėptas“ mokslininko kūnas ir plastikiniu gaubtu išryškinta „kalbanti“ jo galva... Panašiai ir su ant lynų kybančia erdvėlaivio komanda, imituojančia nesvarumo būseną, – galėjai tik užjausti net tokioje padėtyje gebančius puikiai dainuoti mūsų solistus.
Tokiame pastatymo kontekste gražiausiomis ir išraiškingiausiomis tapo Kristupo Kolumbo ir Izabelės scenos, meistriškai vaizdo projekcijų ir šviesų dailininkų „ištapytos“ ir dinamizuotos. Nuostabūs Andriaus Apšegos ir Beatos Ignatavičiūtės balsai, jaunatviškas grožis, kūno plastika ir draminė vaidyba kūrė įsimintinus epizodus.
Puikiai dainavo ir „kybantys“ personažai – Lina Dambrauskaitė, Iveta Kalkauskaitė, Tadas Jakas, Eugenijus Chrebtovas... Regis ir choras, ir baleto artistai taip pat išpildė visa, ko iš jų buvo reikalauta. Tačiau, nors tikrai patogiai prieš kiekvieną žiūrovą įtaisyta švieslentė leido sekti kiekvieną atlikėjų žodį, visas spektaklis liko kažkur toli, nejaudinantis ir painus. Kaip kad rašė premjerą kritikavę recenzentai – tuščias ir emociškai šaltas.
Vis dėlto, nepaisant nepatenkintų lūkesčių, Philipo Glasso „Kelionė“ Klaipėdoje tapo ne tik kultūriniu įvykiu, bet ir drąsia šiuolaikinės operos interpretacija Lietuvos scenoje. Pastatymas ne tik praturtino Klaipėdos muzikinio teatro repertuarą, bet ir leidžia tikėtis tolesnių eksperimentų šiuolaikinės operos srityje.
***
Prancūzų kompozitoriaus Franciso Poulenco operą-monodramą lietuvių kalba „Žmogaus balsas“ Panevėžio muzikinio teatro scenoje pastatė profesionalų komanda iš Estijos: muzikos vadovas dirigentas Erki Pehkas, scenografas ir kostiumų dailininkas Madis Nurmsas, šviesų dailininkas Antonas Kulaginas. Dažniausiai su fortepijonu atliekamą operą šį kartą girdėjome su orkestru, talkinančiu pagrindinius vaidmenis kuriančioms solistėms Jomantei Šležaitei (spalio 5 d.) ir Monikai Pleškytei (spalio 6 d.). Teatras, pradėjęs bendradarbiauti su Panevėžio miesto savivaldybės visuomenės sveikatos biuru, pasibaigus vos 45 minutes trunkančiam spektakliui jį tarsi pratęsė psichoterapeuto dr. Juliaus Neverausko pokalbiais su žiūrovais. Pasak biuro vadovės Vijolės Miškinienės, panevėžiečiams tai naudinga pagalba. Dabar žmonės dažnai serga, jų emocinė būklė nestabili dėl praėjusios koronaviruso pandemijos, neramumų pasaulyje, kasdienės įtampos, tad per meną išsikalbėti neretai būna lengviau.
Beveik prieš septynis dešimtmečius pagal rašytojo, poeto ir dramaturgo Jeano Cocteau libretą sukurta Franciso Poulenco monodrama „Žmogaus balsas“ dabar labai populiari Prancūzijos, Vokietijos, Italijos bei kitų šalių teatruose. Veikalo populiarumą lemia nepaprastai gilus aktorių-dainininkių kuriamas personažas – Moteris išgyvena sielvartą, pyktį, pavydą, viltis ir net savižudybės grėsmę.
Puikiai prisimename J. Janulevičiūtės režisuotą Lietuvos televizijos filmą su Giedre Kaukaite – prašmatnūs kostiumai, prabangus buduaras... Šį kartą nieko panašaus nematėme.
Panevėžio muzikinio teatro salė tiek savo architektūra, tiek ir scenos galimybėmis labai primena Klaipėdos muzikinį teatrą prieš rekonstrukciją. Tad statytojai nusprendė nedangstyti akivaizdaus skurdo, o dar labiau jį paryškinti, sukurdami kalėjimą primenančią konstrukciją, kurią net nesislapstydami sukiojo scenos darbininkai. Sukama scena pabrėžė kulminacinius operos momentus, kūrė estetinę bei emocinę dinamiką. Tokiame klaustrofobija dvelkiančiame scenovaizdyje – vienintelė veikėja ir jos vienatvę, izoliaciją dar labiau išryškinantis telefonas. Ar tai tikras kalėjimas, ar tiesiog dvasinė nelaisvė? Šį galvosūkį sprendžia ir spektaklio statytojai, ir atlikėjai, ir žiūrovai.
Abi vaidmens atlikėjas stebėtinai supanašina grimas – kaip juokavo po spektaklio vykusiame pokalbyje Madis Nurmsas, atrankoje solistėms sėkmę lėmė drąsa būti negražioms. Režisierius turėjo aiškią viziją: ši veikėja nebus tradiciškai graži moteris. Ji bus randuota, kenčianti, su sulaužytais sparnais. Atrankos kriterijai apėmė kandidačių reakcijas į tokią koncepciją. Monika Pleškytė ir Jomantė Šležaitė priėmė iššūkį – nepabūgo atsisakyti gražios moters įvaizdžio ir įkūnyti sudėtingą, kenčiančią veikėją. Tačiau išorinį atlikėjų panašumą nustelbė skirtingai suvokta vaidmens dramaturgija, skirtingos patirtys, skirtingi balsų tembrų atspalviai ir charakteriai. Todėl įdomu buvo stebėti abi premjeras ir publikos pokalbius su psichoterapeutu, kurie abu vakarus tai pat vyko skirtingai, nes priklausė nuo publikos išgyventų patirčių ir drąsos atsiverti. Dr. Julius Neverauskas pabrėžė, kad grožis slypi asimetrijoje ir unikalume, o ne klasikiniuose ar barbiškuose standartuose. Menas, kuriantis iššūkius ir kviečiantis žiūrovą rasti grožį netikėtose situacijose, reikalauja intelekto ir pastangų. Simbolinė kalėjimo kamera scenoje – alegorija, kuri parodo mūsų vidinius apribojimus. Pasak psichoterapeuto, šis kalėjimas yra kiekvieno mūsų asmeninės baimės ir vidiniai demonai. Pagrindinis emocinis žmogaus poreikis – mylėti ir būti mylimam. Spektaklis atskleidžia, kaip šis poreikis gali tapti skausmingas, kai meilė virsta priklausomybe. Psichoterapijoje tokios temos nagrinėjamos ugdant sąmoningumą ir padedant žmogui kurti sveikus santykius su savimi bei kitais.
Statytojai siekė sukurti emociškai gilų, paveikų spektaklį. Solistės susidūrė su dideliais reikalavimais: įsijausti į emocinį skausmą ir subtiliai perteikti vidinius išgyvenimus. Spektaklio tikslas – ne tik pramoga, bet ir gilesnis pažinimas. Reflektuoti, pajusti savo vidinius apribojimus, mokytis perprasti kitų elgesio modelius – tai ne vien kultūrinė, bet ir terapinė patirtis. Menas gali padėti mums pažvelgti į pasaulį su atjauta ir pamatyti grožį nuostabioje žmonių įvairovėje.
***
Grįždama į Vilnių su nuostaba konstatavau, kad gražus, bet emociškai šaltas spektaklis Klaipėdoje gerokai nusileido estetiškai bjauriam, tačiau giliam ir prasmingam veiksmui Panevėžyje...
Tokia tad buvo mano kelionė savęs bei kitų pažinimo link... Kelionė link žmogaus balso.
