Jau dvyliktą kartą rengiamas tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis Naujasis Baltijos šokis ’08 pasiūlė naujovę – Šiaurės ir Baltijos šalių šokio organizacijų suvažiavimą Keðja. Festivalis, iš pradžių kviesdavęs tik kaimynines šokio trupes iš Estijos, Latvijos, Lenkijos, Rusijos, vis plėtėsi, įtraukė Skandinavijos šalių, Rytų Europos ir Balkanų šalių šokį, neužmiršo didžiųjų vedlių – Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Kanados. Programoje „išdygdavo“ konkrečios šalies šokio vitrina, šokio seminarai, mokomieji spektakliai ar paskaitos, bandyta rengti Lietuvos ir Didžiosios Britanijos šokio trupių mugę kaip įprasta Vakarų Europos šokio festivaliuose. O šiemet surengtas pirmasis Šiaurės ir Baltijos šalių šokio organizacijų suvažiavimas.
Tvirta grandinė
Islandų žodis keðja bene visose Šiaurės šalių kalbose skamba panašiai ir reiškia „grandinę“. Šiuo žodžiu vadinamos ir Šiaurės šalių tautinių šokių „grandinėlės“ – lietuvių etnografijoje jų atitikmuo būtų liaudies žaidimai ir šokių rateliai. Toks žodžio keðja dvilypumas itin taiklus. Europos Komisijos Švietimo ir kultūros departamento remiamas projektas, analizuojantis šiuolaikinio šokio organizacinį aspektą, „susiners“ iš 6 atskirų grandžių – per trejus metus įvyks 6 suvažiavimai Vilniuje, Kopenhagoje, Kuopijyje, Osle, Umėjoje ir Reikjavike. Žadama spręsti įvairias Šiaurės ir Baltijos šalių šokio problemas, aptarti bendrus šokio organizacijų tikslus, suburti šiuolaikinio šokio choreografus, šokėjus, pedagogus, šios srities prodiuserius, aukštųjų mokyklų šokio dėstytojus, tyrinėtojus ir net kitų sričių menininkus.
Pirmąja naujo projekto grandimi tapo Vilnius, suvažiavimą priglaudęs po tarptautinio šiuolaikinio šokio festivalio Naujasis Baltijos šokis ’08 stogu. Per 140 šios srities specialistų – šokio organizacijų atstovų, choreografų, prodiuserių, trupių vadybininkų ir teatrų direktorių – gegužės 9–12 dienomis aptarė aktualiausius šokio sklaidos ir jo kūrėjų mobilumo klausimus. Ką tik duris atvėrusios Menų spaustuvės ir Meno forto salėse svarstymų būta per akis: nuo paprasčiausių vadybos pagrindų ir šiuolaikinio šokio trupių organizavimo metodikos iki tikslinių diskusijų apie šokio rinkos plėtrą, finansavimą ir trupių gastroles. Kiekvienos dienos programoje – bent keturi svarbūs seminarai, iš kurių, deja, tekdavo rinktis vieną, todėl jauteisi nei sotus, nei alkanas, t.y. kažką neišvengiamai praleidęs. Organizacinis neapdairumas ar finansų stoka? O gal kiek per didelis užmojis, kai tokią plačią seminarų tematiką bandoma įsprausti į siaurus laiko rėmus?
Pažintys ir finansai
Vienoje iš pirmųjų suvažiavimo diskusijų šmėstelėjo klausimas: „O kam apskritai reikia gastroliuoti?“ Pasaulinis pripažinimas ir vertingi apdovanojimai, žinoma, teikia šokio trupei prestižą, užtikrina, kad ji bus kviečiama į aukšto lygio festivalius, jos finansavimas gerės, o šokėjai tobulės. Tačiau svarbiausia čia ne geresnė ekonominė padėtis ir ne sėkmės lūkesčiai, o meninių idėjų apykaita. Cristina Farinha, nepriklausoma tyrinėtoja ir konsultantė iš Portugalijos, šiuolaikinių menininkų poreikį gastroliuoti aiškina labai paprastai: „Susitinki choreografą, kilusį iš nedidelio miestelio kurios nors šalies gilumoje. Šis guodžiasi, kad jo choreografiniai žingsniai vietos kultūriniam gyvenimui jau tapo per platūs. Choreografas keliasi į sostinę ir savo idėjas realizuoja čia. Po kurio laiko sostinės erdvė jo choreografiniams užmojams irgi tampa pernelyg siaura – tenka vykti svetur.“ Šis aiškinimas tuojau pat primena apibrėžtų ribų neturinčio meno idėją. Argi ji nenuostabi? Tačiau į kurią pusę keliauti? Į Šiaurę ar į Rytus? O gal tiesiai į išsvajotuosius Vakarus?
 |
| Iš Keðja susitikimų „Menų spaustuvėje“ |
Nuo ko vertėtų pradėti, suvažiavimo dalyviams pasakojo Jo Strømgreno trupės vadybininkė Tina Rude, kartodama daugumai žinomą vadybos pamokėlių išmintį. Pagrindinė trupės veiklos taisyklė yra aiškus tikslas ir gebėjimas jį pasiekti per griežtai apibrėžtą laiką (nesvarbu, ar tai būtų vieneri, treji, penkeri, o gal dešimt metų). Paskui reikia ieškoti erdvių: šokio platformų, nedidelių šokio festivalių, šokio konkursų ir seminarų, kur užsimegztų naujos pažintys, atsirastų naujų žiūrovų. Ne mažiau svarbūs ryšiai su kaimyninių ar tolesnių valstybių šokio organizacijomis. Kas galėtų tuo abejoti? Tačiau kaip visa tai įgyvendinti? Šokėjui ir choreografui Petrui Lisauskui toks „veiksmų planas“ savaime suprantamas, tačiau kaip siekti tokių ambicingų tikslų, jei užsienio valstybėse esi niekam nežinomas, neturi valstybės paramos ar kitokių finansinių šaltinių, kurie leistų vykti kad ir į nedidelius festivalius? Plačiai nusišypsojusi Tina Rude pripažino, kad jaunoms trupėms, nežinomiems choreografams išplaukti į platesnius vandenis padeda nebent pažintys. Kita vertus, ir jos padeda įveikti, deja, tik pirmąjį gastrolinių sunkumų laiptelį.
Finansavimo reikalai šiuolaikiniams menams visų skaudžiausi. Valstybė skiria labai nedaug lėšų, šiuolaikinio šokio trupės priverstos ieškoti paramos privačiame sektoriuje. O privatūs rėmėjai, jeigu finansuoja, tai siekia ir savų tikslų, kai kurie iš jų net bando šokio projektą pakreipti visai kita linkme, negu sumanė choreografas. Kita opi problema ta, kad rėmėjai nori investuoti tik į kūrinį, vadybiniai trupės reikalai jiems nerūpi. Tačiau būti ir choreografu, ir geru savo kuriamo meno „pardavėju“ tiesiog neįmanoma. Todėl choreografai priversti taikstytis su rėmėjų keliamomis sąlygomis. Balansuojant tarp pirminės idėjos ir galutinio rezultato, kuris jau „pakoreguotas“ rėmėjų, choreografams ir šiuolaikinio šokio trupių vadovams neretai kyla retorinis klausimas: „Ar apskritai vertėjo imtis šio projekto?“
Kitas keblus klausimas: kaip ir kiek būtinybė pelningai parduoti kūrinį veikia jo meninę vertę? Pasitelkę popierinės ir krištolinės stiklinių, vandens ir deimanto krislų metaforas, diskusijos dalyviai padarė išvadą, kad pripažinimas ateina nebūtinai per pramoginių spektaklių virtuvę, nors kai kurios choreografinės vizijos atsiranda analizuojant būtent komercines būsimo spektaklio galimybes. Koks bus rezultatas – pramoginis šou ar aukštos meninės vertės spektaklis – lemia ekonomikos būklė. Kuo geresnė šalies ekonomika, tuo platesnė kūrybos laisvė.
Mobilumas – europiečių privalumas ar panacėja menininkams?
Cristinos Farinhos paskaita apie atlikėjų mobilumą atskleidė nusistebėtiną europiečių sėslumą ir kai kurias to sėslumo priežastis. Tik 1,5–2% Europos Sąjungos gyventojų yra išvykę dirbti į kitas ES šalis. Naujaisiais pionieriais vadinami studentai, aktyviai keliaujantys pensininkai ir aukštos kvalifikacijos darbuotojai (pastariesiems priklauso ir menininkai, ieškantys naujų įkvėpimo šaltinių, naujos rinkos meno idėjoms realizuoti).
Net ir apsvarsčius mobilumo privalumus ir trūkumus, sudėliojus visus organizacinius taškus ant „i“ ir pasirengus dirbti naujoje kultūrinėje terpėje, vis tiek trūksta informacijos, o socialinių kliūčių yra į valias. Sunkumų vis dar kyla, nes ne visur pripažįstami galiojančiais tiek vidurinio ir aukštojo mokslo, tiek kvalifikacijos kėlimo dokumentai. Nėra paprasta ir teisiškai įtvirtinti profesionalią menininko veiklą – užgula autorių teisių, socialinės apsaugos ar vizų mokesčiai. Vietinės kultūros ypatumai ir svetima kalba neretai tampa kietu riešutėliu iš nacionalinės dirvos „išrautai“ asmenybei. O kur dar asmeninis gyvenimas, pareiga užtikrinti šeimos gerovę? Todėl reziduoti ar gastroliuoti į svečias šalis išvykstantys menininkai privalo turėti pakankamai finansų, tvirtus ryšius su vadinamaisiais kontaktiniais tos šalies asmenimis, gerai mokėti svetimą kalbą ir išmanyti tarptautinę teisę.
Vis dėlto mobilumas nėra panacėja menininkams, nes ir kultūros srityje šalia meninės laisvės, kultūrinių mainų, kūrybinės aistros ir lygybės idėjos klesti rizika, konkurencija, išstūmimas ir diskriminacija.
 |
| T&V Creep nuotraukos |
Suvažiavimo „rykliai“
Lietuvos ir užsienio choreografus pirmajame Šiaurės ir Baltijos šalių šokio organizacijų susitikime neabejotinai traukė „rykliais“ vadinami didžiųjų šiuolaikinio šokio teatrų (programų) direktoriai: Johnas Ashfordas iš Didžiosios Britanijos, Serge’as Peyrat iš Prancūzijos ir Martinas Wechsleris iš JAV. Kiekvienas choreografas svajoja pasirodyti Londono šiuolaikinio šokio teatre „The Place“, Paryžiaus miesto teatre („Theatre de la Ville Paris“) ir Niujorko „The Joyce Theater“.
Vieno pagrindinių ir įtakingiausių Londono šiuolaikinio šokio teatrų „The Place“ direktorius Johnas Ashfordas pabrėžė, kad į repertuarą įtraukia tik trumpus, dažniausiai vieno šokėjo spektaklius. Londone esama daugiau teatro gerbėjų negu šiuolaikinio šokio mylėtojų, todėl vakaro programa ne ištempiama, o sudaroma iš neilgų, bet reikšmingų, savo šalies ar tarptautinį pripažinimą pelniusių jaunų choreografų kūrinių. Ashfordas pats važinėja po įvairaus lygio šiuolaikinio šokio festivalius ir „medžioja“ naujus dėmesio vertus kūrinius, tačiau festivalio organizatorių rekomendacijų taip pat paiso.
Priešingai negu Londonas, pirmenybę teikiantis trumpos apimties spektakliams, Paryžiaus miesto teatras, turintis daugiau kaip 1000 vietų salę, renkasi didelės apimties, meniškai vertingus ir įspūdingus šiuolaikinio šokio spektaklius. Programų direktorius Serge’as Peyrat užsiminė negalįs pakęsti šokio vitrinų, jose „knibždančių“ šokio agentų ir būtinybės užmegzti su jais kontaktą. Jei direktorius savo teatrui, kuris Paryžiaus publikai pristato ne tik šiuolaikinio šokio, bet ir dramos spektaklius, klasikinės muzikos koncertus, pasaulinio garso miuziklus, atrenka patikusios šiuolaikinio šokio trupės spektaklį, tai vėliau prodiusuoja ir kitą tos trupės projektą. Paklaustas dėl atrankos kriterijų, Peyrat pašmaikštavo, kad jau 40 metų sėdi žiūrovų ložėje ir kiekvienąsyk viliasi pamatyti ką nors gražaus.
Į vieną iš svarbiausių JAV šokio scenų – Niujorko „The Joyce Theater“ – šiuolaikinio šokio trupėms patekti bene sunkiausia. Tai lemia ne tik didžiuliai gastrolių kaštai, bet ir biurokratinis JAV aparatas – trupės plūkiasi dėl paraiškų, dėl vizų ar leidimo koncertuoti. Neduok Dieve, jei trupėje yra kubietis ar arabų kilmės šokėjas (Lietuvos trupėse tokių nė su žiburiu nerasi), nes jiems Amerikos durys aklinai užvertos. Teatro programų direktorius Martinas Wechsleris palaikė Serge’o Peyrat požiūrį į šokio agentus. Jo nuomone, agentai naudingi kaip informacijos šaltinis, tačiau savo teatro programai jis atrenka tik tuos šiuolaikinio šokio spektaklius, kuriais pats susižavi keliaudamas iš vieno festivalio į kitą. Wechsleris pusiau juokais, pusiau rimtai pasakojo, kad būna ir tokių atvejų, kai spektaklis jam nepatinka, bet jį primygtinai rekomenduoja Ashfordas arba Peyrat, todėl tenka nusileisti. Menininkai, jo manymu, turėtų lanksčiau reaguoti į programų direktoriaus pastabas, juk jis yra visko matęs tarpininkas tarp žiūrovų ir artistų.
* * *
Daug kalbėta, išgirsta, pamatyta, su daug kuo susipažinta – pirmasis Šiaurės ir Baltijos šalių šokio organizacijų suvažiavimas Keðja baigėsi, tikėtina, jis bus rezultatyvus: bus sukurta vieninga Šiaurės ir Baltijos šalių šokio erdvė, intensyvės šiuolaikinio šokio sklaida, kūrėjai taps mobilesni ir keliaus po visas šio regiono šalis – pinsime gyvą šiuolaikinio šokio puoselėtojų grandinę, apimančią ne tik Baltijos, bet ir Skandinavijos šalis. Tačiau ar vien šiuolaikinio šokio choreografų, šokėjų ir gerbėjų pastangų tam užteks? Tai paaiškės per būsimus susitikimus.
