Teatro festivalyje „Sirenos" lankėsi meninkų grupė iš Didžiosios Britanijos ir Vokietijos „Gob Squad". Žiūrovams ir miestelėnams stebint, jie du vakarus iš eilės atliko pasirodymą „Super Night Shot", kuris vyko Vilniaus senamiestyje ir vėliau Menų spaustuvėje. „Pasirodymo eiga tokia: filmuoti pradedama pagrindinėje bazėje (spektaklio rodymo erdvėje), visos kameros sinchronizuojamos, kad įrašinėtų vienu metu, tada militaristinio stiliaus įžanginėje dalyje atlikėjai paskelbia „karą anonimiškumui" ir leidžiasi į miesto gatvėse įvyksiančius magiškus nuotykius ir neplanuotus susitikimus su nepažįstamaisiais. Atėjus kulminacijai - rodant gražią „holivudinę" Herojaus ir netikėtai naująja filmo žvaigžde tapusio asmens iš gatvės pasibučiavimo sceną - keturi aktyvistai grįžta į pagrindinę bazę, kur juos kaip tikrus didvyrius pasitinka pasirodymo pradžios laukianti publika. Sinchroniškai paleidžiamos visos vaizdajuostės ir prieš žiūrovų akis plačiajame ekrane gimsta tikras epas" (iš aprašymo, pateikto pranešime apie spektaklį).
„Žiūrovai rėkė iš džiaugsmo"
Miranda Sawyer, The Observer
„Vienas iš dešimties geriausių metų pasirodymų"
Frankfurter Allgemeine Sonntagszeitung
Prie vieno puodelio kavos Monika Lipchitz kalbina vieną „Gob Squad" trupės narę Sarah Thom.
- ...galvojau, kas būtų „Gob Squad" kitoje epochoje, kitu laiku. Kas jūs būtumėt Viduramžiais Europoje arba XIX amžiaus kolonialistinėje Amerikoje? O kokiame dar istoriniame laike tu įsivaizduotum „Gob Squad"?
- Hm...na, pavyzdžiui puikiai mus matau praeito amžiaus pradžioje, sėdint kokioje nors kavinėje Austrijoje, Vienoje, ir diskutuojant apie tuometines problemas...
- O jeigu tai būtų XV amžiaus miškinga Europa, ar būtumėt keliaujantys pasakotojai ar pranksteriai, pasirodantys tik miestų aikštėse ir - niekada karalių rūmuose?
- O, galbūt, gal netgi būtume plėšikai kaip Robinas!
- Pagalvojau apie tai, nes įdomu: jūs laikote save šio laiko ir laikotarpio produktu ar veikiau - atspindžiu? Suprantama, kad visi tarpsta laike, tačiau man buvo įdomu, ar jūs sąmoningai bandote tai perteikti? Nes, pripažink, jeigu laikysime, kad istorija yra dėsninga, rasime panašumų tarp jūsų ir kažko kito kitu metu. Kita vertus, „Gob Squad" susikūrė 1992 m. Jungtinėje Karalystėje, tiesa? Ar veikė - ir jei taip, kaip jus veikė tuometinis Jaunųjų Britanijos menininkų (Young British Artists) bumas?
- Taip, ir čia aš pradėsiu nuo truputį ankstesnių laikų. Kartą seniai seniai... Mes visi studijavom tarpdisciplininio meno kursą Notingeme - performansas, video menas, muzika. Mes dirbom įvairiose srityse, bet galiausiai, kai reikėjo rinktis, dauguma mūsų pasirinko vizualius menus; man asmeniškai labiau patinka eksponuotis galerijoje, o ne dirbti teatre... Ir, be abejo, mes buvom stipriai paveikti tuometinio konteksto, - kaip ten bebūtų, tai buvo ypatingas metas - Cool Britannia (žiniasklaidos sugalvotas terminas apibūdinti XX a. paskutinių dešimtmečių kultūrinius procesus Jungtinėje Karalystėje - aut. past.) buvo labai madinga, bet mums - neįdomi. Tam tikra prasme mes jau tuo metu buvom labai senamadiški, ir tuo metu, kai formavosi individualus genijus, mes norėjome dirbti kolektyviai. Be jokio vadovo, be režisieriaus. Dabar tai matau kaip išties politinį gestą - pasitraukti iš meno rinkos ir susiformuoti atskirai kaip meno kūriniui. Taigi, mes nuo pradžių dirbome su vizualiaisiais menais - instaliacijomis, performansais, t.y. tuo, ką tuo metu nebūtum galėjęs parduoti. Tačiau nereaguoti ir nematyti Cool Britannia - turėtum būti aklas. Tai buvo taip aiškiai formuojama vertė, kaina, taip triukšmingai reklamuojama... O tuo pačiu mane nuolat stebino, kad, pavyzdžiui, Tracey Emin padarius „Savo lovą", kažkas vis dar klausinėjo „ar tai menas?" - nejau mes vis dar apie tą patį?! Gal pagaliau pereikim prie kito klausimo, ir pakalbėkim apie patį darbą!
- Taip, panašu, kad egzistuoja aktualios problemos, tačiau ir aktualios formos. Kartais taip dažnai kvestionuojamos realybės ribos pernelyg suplokštėja. O jei realybė ir yra riba?
- Būtent. Kažkaip reikia su tuo susitaikyti (juokiasi).
- O kaip tuomet yra su populiariosios kultūros ir visuomenės komentavimu? Juk jūs tai akivaizdžiai darote, ir pakankamai paprastais būdais.
- Taip, kai kuriuose savo darbuose mes tai darome, kaip ir „Super Night Shot". Bet įdomiausia, kad tai atradome tik procese - Holivudą kaip universalią kalbą. Žmonės, niekada nebuvę kino teatre, žinojo, kas yra Julia Roberts arba Johnas Travolta. Mums buvo įdomu naudoti tą naują kalbą, komunikuoti ja, įdomu ištirti ir atrasti, kad holivudinės metaforos yra ir naujos pasakos. Ir kartoju - tai atsirado repeticijų ir bandymų metu.
- Įdomu tos kalbos paieškos, o juk ir pats kinas yra nauja kalba. Kinas kaip mąstymo būdas. Tačiau ar žvelgti į Holivudą kaip į kino kalbos dialektą nereiškia ir propaguoti tą kalbą?
- Labai įdomu gretinti filmo istoriją su realia, ir čia gimsta visai nauja kalba. Aš - Julia Roberts, - sako juodaodė prostitutė, kurios niekada neves turtingas žavus vyras; mes nesakome, kad taip turėtų būti ar kaip tai būtų sunku. Ir kyla daug klausimų. Čia kuriasi jau tam tikra metakalba.
Holivudas yra absoliučiai viską uzurpuojantis, jis agresyvus ir atakuoja. Net sąmoningai jo vengdami, mes atpažįstame tuos veidus, žinome, ką jie veikia, kur atostogauja, su kuo..
- Bet laisvalaikiu neskaitytum žurnalų ir žinučių apie žvaigždes ir naujausius filmus?
- Bet skaityčiau naujausius holivudinius scenarijus ir domėčiausi jų autoriais, būtų įdomu, kodėl, pavyzdžiui, Spielbergas taip apsėstas laimingų pabaigų ir kodėl žiūrovai taip nori būti gąsdinami, - ta visa siaubo filmų logika. Man įdomu, nes daugybė žmonių tai žiūri, ir man įdomu, nes tai veikia mūsų sąmonę, aš noriu žinoti viską, man įdomi ir populiarioji kultūra - nes aš daug noriu. Kartais mėgstu nueiti į kino teatrą ir kai šviesos užgęsta - pasiduoti, įsitraukti: galiu verkti, rėkti iš juoko, bet aš atsiduodu. Einu ten be jokios ironiškos nuostatos. O paskui, žinoma, viską reflektuoju. „Super Night Shot" todėl ir yra toks sėkmingas, nes jis sukuria - svarbus žodis Anglijoje - pasiekiamumą. Mes galime pritraukti naujas auditorijas tik kalbėdami jų kalba.
- Ar tai ir yra tas karas anonimiškumui, kurį skelbiate? Kieno anonimiškumui?
- Viso ryšių tinklo. Ieškome, kaip pralaužti komforto zoną. Akivaizdžiausiu būdu - ateini ir sakai „Labas".
- O miesto psichologija?
- Žinoma, ji yra. San Paulas, kur visi šypsosi ir iškart apsikabina, kur nereikia net kalbinti, ir Berlyno šmikių-mikių Mitte rajonas, kuriame kas antras yra filmų kūrėjas, o tau priėjus nutaiso veidą su užrašu „nuobodu".
- Skaitinėju tokią knygą - vadinasi „Alfavilnius" (Valentino Klimašauskas). Iš visų priklausomybių, ten rašo, sunkiausiai pagydoma yra priklausomybė nuo greičio. Ir adrenalino. Regis, jūs tą valandą mieste esat gerokai apsvaigę...
- Šiame pasirodyme tikrai daug rizikos. Mes nesam aktoriai, negalim iš tikrųjų suvaidinti.
- Įdomiai skamba „iš tikrųjų suvaidinti". Tačiau per pasirodymą juk neišbėgate į miestą pirmą kartą. Kaip jį stebite iki pasirodymo? Kiek čia veikia psichogeografija?
- Taip, būtent, psichogeografija! Juk „Super Night Shot" ir prasidėjo nuo betikslio slampinėjimo gatvėmis su kamera.
- O kaip yra su kamera - kokia jos paskirtis šiame performanse?
- Kamera tampa tikru palydovu - ji veda, bet ir išlaisvina. Tik bandydami atradome, kad kamera kuria santykį tarp tavęs ir kito žmogaus. Jei aš tiesiog prieičiau prie šios moters už lango ir paprašyčiau palaikyti ją už rankos, ji pažiūrėtų keistai, bet kamera - ji suteikia tau tikslą kito žmogaus akyse. Ji sukuria išpažinties ir intymumo atmosferą. Visa tai atradome bedarydami. Ir vis dar atrandam - kiekvienąkart kas nors yra kitaip.
- Grįžkime prie laiko, Sara: jūs turite valandą, tai yra rėmas, kurį patys sau sukūrėte. Rėmas, kuriame paskui atsiranda veidrodis (valanda mieste rodoma ekrane teatro ar kino salėje).
- Įrėminimas laike atrodė konceptualiai teisinga. Tai laike vykstantis kūrinys, ir laikas yra vienintelis jo rėmas, į kurį nežiūrime kaip į kliūtį. Kažkada tiesiog supratome, kad... laikas yra puiku! Kartą darėme performansą kuris truko visą darbo dieną - nuo 9.00 iki 17.00.
- Taigi, jūs sukuriate žaidimą ir tada sugalvojate jam taisykles. Pirmoji taisyklė - laikas.
- Taip, tačiau erdvė, žinoma, taip pat svarbi. Kūrėme vieną darbą, kuris vadinosi „Pasaulio gelbėjimas" (angl. Saving the World), jį filmuodavome visą dieną nuo pat tos anksčiausios - „mėlynos valandos", taigi pradėdavome dar neprašvitus, ir filmavimas tęsdavosi visą dieną vienoje aikštėje su visu jos tos dienos gyvenimu, sutartu laiku kartą per valandą įjungiant kameras. Ir žinai, ta erdvė ir tas laikas mums išties tapdavo mikrokosmosu. Šio darbo tikslas - paaiškinti pasaulį - galbūt ateities kartoms.
- Oho, kaip vizionieriška.
- O taip, ir tikras košmaras tai atlikti! Septynios sinchronizuotos kameros, tu paspaudi tik kad pradėtum ir baigtum, ir negali padaryti klaidos. Penkių minučių trukmė tam tikru metu, ir jos turi pavykti nepaisant to, kad per kitas 55 minutes atsitinka gausybė įdomių dalykų... Žinai, niekad nepagalvojau, kad mes esame priklausomi nuo adrenalino, bet turbūt tu teisi!
- Beje, tu taip ir nepasiėmei kavos...
