Kauno kamerinio teatro naikinimas pagal Aleksandrą Rubinovą

2015-10-22 Menų faktūra

aA

Aleksandras Rubinovas

Šiandien sukanka lygiai dveji metai, kai išėjo anapilin Stanislovas Rubinovas, aktorius, daininkas, režisierius, Kauno kamerinio teatro įkūrėjas. Dabar jo įkurtas teatras gyvena paskutines savo dienas.

Truputis istorijos. 2016 m. sukaks 40 metų, kai Stanislovas Rubinovas subūrė teatro studiją, iš kurios ilgainiui išaugo dabartinis Kauno kamerinis teatras. Per tą laiką suvaidinta virš 5000 spektaklių, išleista beveik 100 premjerų, virš pusšimčio tarptautinių teatrų festivalių, kur mes garsinome Kauną, gastrolės ir t.t. Mūsų teatras pirmasis Lietuvoje gimęs „iš vidaus“, o ne sukurtas valdžios įsakymu. Nelengvas buvo kelias: teko ir 10 dienų badauti palapinėje prie Vykdomojo komiteto, ir savo rankomis, be vienintelio cento atstatinėti kauniečiams gerai žinomą „chlamkę“ paverčiant ją teatru. Tada metus laiko visi buvom pavirtę statybininkais. Niekas netikėjo, šaipėsi, bet mes padarėm.

Bandymų sunaikinti mūsų teatrą būta įvairiais laikais. Sovietmečiu -  pasitelkus partinę cenzūrą, virsmo laikais - reketą, grąsinimus fiziškai susidoroti, vėliau - finansinius svertus. Bet kol buvo gyvas Stanislovas Rubinovas, to padaryti nepavyko - pernelyg tvirtas, bekompromisis buvo žmogus. Po jo išėjimo anapilin prasidėjo nuosekli, apgalvota teatro griovimo kampanija. Tai ir du anekdotiški konkursai Kauno kamerinio teatro vadovo vietai užimti, kurių „nesugebėjo“ praeiti ilgametis teatro direktorius Egidijus Tamošiūnas, vis nesurinkdamas kelių balų, nors visi puikiai žino ir net atvirai sako, kad tokia buvo aukštesnė valia. Paskui patikra, komisija, auditas - seniai patikrintas būdas norint susidoroti. Ir čia pat žiniasklaida: „veltėdžiai, jie nedirba, tik pinigus ima, miestui per brangu išlaikyti...“ Tada absurdiški siūlymai jungti arba su Kauno šokio teatru „Aura“, arba su Kauno mažuoju teatru...

Galiausiai ultimatyvūs reikalavimai pasiversti VšĮ. Mes nesutikom. Prasidėjo brutalūs veiksmai: spalio 17 d. atleistas direktorius Egidijus Tamošiūnas, 25 metus vadovavęs Kameriniam teatrui, atėjęs į kolektyvą 1979 m., visą savo gyvenimą atidavęs teatro kūrimui. Ir paskirta VDU teatro vyriausioji specialistė (tebedirbanti tose pareigose) Jurga Knyvienė (aišku, nederinus nei su kolektyvu, nei su teatro meno taryba, nei su meno vadovu), žmogus neturintis vadovavimo kultūros įstaigai patirties, maža to, nemačiusi nei vieno (!) iš 20 mūsų teatro repertuare esančių spektaklių.

Netrukus dienraštyje „Kauno diena“ pasirodė informacija - „Nauja vadovė Kauno kameriniam teatre“ - melaginga nuo pradžios ikigalo. Teigiama, kad nauja vadovė pristatė savo programą - nei pristatė, nei gali tą padaryti. Jos teatro veiklos vertinimai nekorektiški, nes nežino nieko. Ir t.t. Bet ji tvirtai žino, ko reikalauja jos patronai: sukurti viešąją įstaigą, keisti teatro struktūrą.Ne paslaptis, kad netrukus baigs studijas pirmasis VDU aktorių kursas - mūsų teatras puiki bazė... Nenuostabu, kad šio išmoningo „projekto“ autorė VDU menų fakulteto dekanė Ina Pukelytė.

Nereikia būti orakulu, kad numatytum pasekmes: pradžioje viešoji įstaiga, paskui mažinamas finansavimas, gal ir jungimas. Ir tada vienintelis būdas išlikti - atsisakyti trupės, užsiimti antrepriza bei atsiduoti visagalei komercijai. Bet ne tam mes kūrėm mūsų teatrą!

Lapkričio 10 d. įvyks Kauno miesto savivaldybės tarybos posėdis, kur bus likviduotas Kauno kamerinis teatras, o jo bazėje įsteigta viešoji įstaiga nauju pavadinimu. Tad Kauno kamerinis teatras egzistuoja tik iki Naujųjų metų. Visa teatro istorija, tradicijos, repertuaras, žmonių likimai braukiami vienu neatsakingų, nemylinčių ir nesuprantančių kultūros pareigūnų potvarkiu.

Tai, kad visa teatro veikla yra ardoma rodo dar vienas faktas. Kauno miesto savivaldybės tarybos Švietimo ir kultūros komitetas (vadovaujamas tos pačios Inos Pukelytės) nusprendė neįtraukti Tarptautinio vieno aktoriaus teatro festivalio „MonoBaltija“ į pagrindinių miesto renginių sąrašą. Tad vienas geriausių Europos monospektaklių festivalių nebevyks! Kaunui kultūros yra per daug.

Aš, Aleksandras Rubinovas, Kauno kamerinio teatro meno vadovas, aktorius ir režisierius, drauge su savo tėvu Stanislovu Rubinovu kūręs ir sukūręs Kauno kamerinį teatrą šiandien stoviu prieš baisų pasirinkimą: eiti į nepriimtiną kompromisą, žinant, kad padaryti nieko neįmanoma, pasmerkiant teatrą lėtai, bet neišvengiamai mirčiai ar ... valingai nukirsti. Gerbdamas savo tėvo atminimą, žinodamas jo tvirtas, bekompromises nuostatas - renkuosi antrąjį kelią.

Suprantu, kad naujai kuriamas darinys Kauno kamerinio teatro bazėje gal ir gali egzistuoti, bet tai bus KITAS teatras. Tad atsakingai pareiškiu, kad aš jame tikrai nedirbsiu ir nebūsiu savo kūdikio duobkasiu. Neabejoju, kad neliks viso dabartinio Kamerinio teatro branduolio ir viso esamo repertuaro.

Toliau - tyla.Tokie paskutiniai Hamleto žodžiai.

Šiandien sukanka lygiai dveji metai, kai išėjo anapilin Stanislovas Rubinovas...

Komentarai
  • Iš bloknoto (51)

    Pamilau tą puošnią, jaukią, spindinčią koncertų salę, po truputį pažinau visus muzikantus ir vėliau, jau profesionalioje scenoje, juos matydavau kaip artimus pažįstamus. Tarp jų buvo ir Anatolijus Šenderovas.

  • Tolimos Liudo Truikio visatos šviesa

    Neįsivaizduoju, kaip į nedidelį tekstą sutalpinti visa, ką reikėtų pasakyti apie Liudą Truikį ir jį pristatančią parodą Kaune. Ir vis dėlto pokalbį pradėčiau nuo Vilniaus, nuo Operos ir baleto teatro.

  • Aktyvizmo ar eskapizmo?

    Festivalių pavyzdžiai atskleidžia: kaip skirtingai jie gali reaguoti į kintantį pasaulį; kaip skirtingai elgtis su status quo; kokiems skirtingiems tikslams pasitelkti ilgametę festivalio patirtį ir prestižą.

  • Iš mūsų vaidybų (XXII)

    Apmaudu, jog pastaruoju metu stebėdama Varno spektaklius jaučiu didžiulį jo nepasitikėjimą žiūrovu ir kritiką, skirtą žmonėms, kurių salėje nėra, nes, kaip pats puikiai supranta, jie į teatrą nevaikšto.

  • Varėna, spalis, teatro trauka

    Ar įmanoma į regioną „nuleisti“ festivalį ir tikėtis, kad jis bus reikalingas? Tai, kad festivalis vyksta 15 metų, kad jis yra įdomus ir stiprus, rodo, jog jis pirmiausia reikalingas Varėnos žmonėms.

  • Iš bloknoto (50)

    Apie vieną svarbiausių spalio kultūrinių įvykių – Liudo Truikio parodą „Menas yra auka Kosmoso lygsvarai“. Taip pat – spektaklį „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ Vilniaus mažajame teatre.

  • Trys vaizdai iš Baltijos vizualinio teatro vitrinos

    Stebiuosi estų neprisirišimu prie tradicinės dramaturgijos. Jų du spektakliai patenka į konceptualiojo teatro kategoriją, savo ansambliškumu mesdami iššūkį aktoriniam teatrui.

  • Gėlės ir žmonės: „Quanta“ ir „Requiem“

    „Quanta“ ir „Requiem“ laikosi saugaus atstumo nuo pasaulio blogio: abu kūriniai tik apmąsto, kaip paveikslėlį ar peizažą apžiūri istoriją ar istorijos galimybes, praėjusį ar gresiantį siaubą.