Kauno kamerinio teatro naikinimas pagal Aleksandrą Rubinovą

2015-10-22 Menų faktūra

aA

Aleksandras Rubinovas

Šiandien sukanka lygiai dveji metai, kai išėjo anapilin Stanislovas Rubinovas, aktorius, daininkas, režisierius, Kauno kamerinio teatro įkūrėjas. Dabar jo įkurtas teatras gyvena paskutines savo dienas.

Truputis istorijos. 2016 m. sukaks 40 metų, kai Stanislovas Rubinovas subūrė teatro studiją, iš kurios ilgainiui išaugo dabartinis Kauno kamerinis teatras. Per tą laiką suvaidinta virš 5000 spektaklių, išleista beveik 100 premjerų, virš pusšimčio tarptautinių teatrų festivalių, kur mes garsinome Kauną, gastrolės ir t.t. Mūsų teatras pirmasis Lietuvoje gimęs „iš vidaus“, o ne sukurtas valdžios įsakymu. Nelengvas buvo kelias: teko ir 10 dienų badauti palapinėje prie Vykdomojo komiteto, ir savo rankomis, be vienintelio cento atstatinėti kauniečiams gerai žinomą „chlamkę“ paverčiant ją teatru. Tada metus laiko visi buvom pavirtę statybininkais. Niekas netikėjo, šaipėsi, bet mes padarėm.

Bandymų sunaikinti mūsų teatrą būta įvairiais laikais. Sovietmečiu -  pasitelkus partinę cenzūrą, virsmo laikais - reketą, grąsinimus fiziškai susidoroti, vėliau - finansinius svertus. Bet kol buvo gyvas Stanislovas Rubinovas, to padaryti nepavyko - pernelyg tvirtas, bekompromisis buvo žmogus. Po jo išėjimo anapilin prasidėjo nuosekli, apgalvota teatro griovimo kampanija. Tai ir du anekdotiški konkursai Kauno kamerinio teatro vadovo vietai užimti, kurių „nesugebėjo“ praeiti ilgametis teatro direktorius Egidijus Tamošiūnas, vis nesurinkdamas kelių balų, nors visi puikiai žino ir net atvirai sako, kad tokia buvo aukštesnė valia. Paskui patikra, komisija, auditas - seniai patikrintas būdas norint susidoroti. Ir čia pat žiniasklaida: „veltėdžiai, jie nedirba, tik pinigus ima, miestui per brangu išlaikyti...“ Tada absurdiški siūlymai jungti arba su Kauno šokio teatru „Aura“, arba su Kauno mažuoju teatru...

Galiausiai ultimatyvūs reikalavimai pasiversti VšĮ. Mes nesutikom. Prasidėjo brutalūs veiksmai: spalio 17 d. atleistas direktorius Egidijus Tamošiūnas, 25 metus vadovavęs Kameriniam teatrui, atėjęs į kolektyvą 1979 m., visą savo gyvenimą atidavęs teatro kūrimui. Ir paskirta VDU teatro vyriausioji specialistė (tebedirbanti tose pareigose) Jurga Knyvienė (aišku, nederinus nei su kolektyvu, nei su teatro meno taryba, nei su meno vadovu), žmogus neturintis vadovavimo kultūros įstaigai patirties, maža to, nemačiusi nei vieno (!) iš 20 mūsų teatro repertuare esančių spektaklių.

Netrukus dienraštyje „Kauno diena“ pasirodė informacija - „Nauja vadovė Kauno kameriniam teatre“ - melaginga nuo pradžios ikigalo. Teigiama, kad nauja vadovė pristatė savo programą - nei pristatė, nei gali tą padaryti. Jos teatro veiklos vertinimai nekorektiški, nes nežino nieko. Ir t.t. Bet ji tvirtai žino, ko reikalauja jos patronai: sukurti viešąją įstaigą, keisti teatro struktūrą.Ne paslaptis, kad netrukus baigs studijas pirmasis VDU aktorių kursas - mūsų teatras puiki bazė... Nenuostabu, kad šio išmoningo „projekto“ autorė VDU menų fakulteto dekanė Ina Pukelytė.

Nereikia būti orakulu, kad numatytum pasekmes: pradžioje viešoji įstaiga, paskui mažinamas finansavimas, gal ir jungimas. Ir tada vienintelis būdas išlikti - atsisakyti trupės, užsiimti antrepriza bei atsiduoti visagalei komercijai. Bet ne tam mes kūrėm mūsų teatrą!

Lapkričio 10 d. įvyks Kauno miesto savivaldybės tarybos posėdis, kur bus likviduotas Kauno kamerinis teatras, o jo bazėje įsteigta viešoji įstaiga nauju pavadinimu. Tad Kauno kamerinis teatras egzistuoja tik iki Naujųjų metų. Visa teatro istorija, tradicijos, repertuaras, žmonių likimai braukiami vienu neatsakingų, nemylinčių ir nesuprantančių kultūros pareigūnų potvarkiu.

Tai, kad visa teatro veikla yra ardoma rodo dar vienas faktas. Kauno miesto savivaldybės tarybos Švietimo ir kultūros komitetas (vadovaujamas tos pačios Inos Pukelytės) nusprendė neįtraukti Tarptautinio vieno aktoriaus teatro festivalio „MonoBaltija“ į pagrindinių miesto renginių sąrašą. Tad vienas geriausių Europos monospektaklių festivalių nebevyks! Kaunui kultūros yra per daug.

Aš, Aleksandras Rubinovas, Kauno kamerinio teatro meno vadovas, aktorius ir režisierius, drauge su savo tėvu Stanislovu Rubinovu kūręs ir sukūręs Kauno kamerinį teatrą šiandien stoviu prieš baisų pasirinkimą: eiti į nepriimtiną kompromisą, žinant, kad padaryti nieko neįmanoma, pasmerkiant teatrą lėtai, bet neišvengiamai mirčiai ar ... valingai nukirsti. Gerbdamas savo tėvo atminimą, žinodamas jo tvirtas, bekompromises nuostatas - renkuosi antrąjį kelią.

Suprantu, kad naujai kuriamas darinys Kauno kamerinio teatro bazėje gal ir gali egzistuoti, bet tai bus KITAS teatras. Tad atsakingai pareiškiu, kad aš jame tikrai nedirbsiu ir nebūsiu savo kūdikio duobkasiu. Neabejoju, kad neliks viso dabartinio Kamerinio teatro branduolio ir viso esamo repertuaro.

Toliau - tyla.Tokie paskutiniai Hamleto žodžiai.

Šiandien sukanka lygiai dveji metai, kai išėjo anapilin Stanislovas Rubinovas...

Komentarai
  • Atminties sluoksniai operoje

    Laiškuose nagrinėjome operos žanro kaip atminties saugyklos idėją, operos analizę kaip archeologinį tyrinėjimą, žanro poveikį miestams ir visuomenėms, aptarėme naujosios operos bruožus.

  • Liūdnumai ir malonumai

    Man atrodo, kad abu spektakliai – „Stand-up’as prasmei ir beprasmybei“ ir „tremolo“ – tai tas išvažiavimas prie išdžiūvusių ežerų, kur sudėtos mažutės žmonijos paslaptys.

  • Latviško Art deco spindesyje – Lietuvos teatro blyksniai

    Pasivaikščiojimas po parodą „Ludolfs Liberts (1895–1959). Hipnotizuojantis Art Deco spindesys“ – lyg sugrįžimas į idealizuojamą Latvijos (taip pat ir Lietuvos) kultūros aukso amžių.

  • Iš bloknoto (53)

    Net saldu skaityti apie spektaklio gimimą nuo pat pirmo, lyg ir visai netikėto, sumanymo blyksnio iki pabaigos, kuri visuomet siejama su publikos reagavimu ir vertinimais.

  • Iš bloknoto (52)

    Buvau dėl to, kad tokie susitikimai kalėjime – drąsus jaunų menininkų sumanymas, kad abiejose stalelio pusėse buvom žmonės, tik skirtingų likimų, ir gali būti, kad ir tas laisvasis, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, gali tapti nelaisvas.

  • Iš mūsų vaidybų (XXIII)

    Suprantu, kad teatrui priimtinesnis tas, kuris labai ankstyvoje stadijoje turi (beveik baigtą) formą, apima mažas finansines ir emocines sąnaudas. <...> Tačiau duoklė teatrui kartais kažką gali atimti ir iš paties kūrėjo.

  • Kelionė link žmogaus balso

    Nepaisant nepatenkintų lūkesčių, Philipo Glasso „Kelionė“ Klaipėdoje tapo ne tik kultūriniu įvykiu, bet ir drąsia šiuolaikinės operos interpretacija Lietuvos scenoje.

  • Festivaliui pasibaigus

    Iš kuklaus žanrinio renginio „Com•media“ Alytuje tapo gana solidžiu festivaliu su gausybe konkursų, kūrybinių dirbtuvių, atskiromis vaikų, jaunimo, suaugusiųjų programomis ir užsienio svečių darbais.