Vis dėlto festivalis atspindi jo rengėjo asmenybę, todėl po „Naujojo cirko savaitgalio“, pasibaigusio sekmadienį, neabejoju, kad Gintarė Masteikaitė yra ne tik hiperaktyvi vadybininkė, bet ir išmintinga nutrūktgalvė. Ir narsi, be abejo. Be to, ji tiesiog gerai pažįsta publiką ir žino, kad nebereikia vilioti ir įtikti, žiūrovai jau išprusę šiuolaikinio cirko atžvilgiu, todėl galima ir verta nardinti juos į ekstremalias šito meno patirtis. Juk šiemet Gintarės sudaryta programa parodė konceptualius akrobatikos pavidalus: nuo prancūzų trio „Cie BAM“ nekalto, beveik pramoginio, gal net labiau tinkančio gatvei, o ne scenai roko koncerto su cirku „WillyGoodWood“, švedų poros dokumentinės autorefleksijos „Ekstemali simbiozė“, kolumbiečių dueto „El Nucleo”, įvaldžiusio ir tragediją, ir komediją, iki švedų kvarteto „Svalbard“ beprotiško arba, prisiminus Merės Popins žodyną - super-ekstra-moto-grafo-ultra-siautulingo šou „Visi genijai, visi idiotai“. Štai kur kvietė mergina mėlyna ausimi raudoname „Naujojo cirko savaitgalio“ plakate.
Prancūzai tiko atidarymui. Pažaiskim roko koncertą, tarytum siūlė jie. Ir tegu cirkas bus kartu. Su gražia šokėja ant lyno, su griežtu šokėju-akrobatu, kurio kūnas lyg be kaulų, bet su lygsvara ir geležine kontrole - šitas tipas norės kontroliuoti ir partnerius, daryti tvarką, dengs komiškus trupės nesusipratimus ir pasiduos gražuolės kerams. O muzikantas su tamsiais akiniais bus tikras rokeris, atpažinsime būdingiausią jų mimiką ir plastiką, jo gitara ne akompanuos, bet reaguos į akrobatų judesius, provokuos juos. Pažaidėm.
„Ekstremali simbiozė“ buvo geras netikėtumas, net žinant, kad tai bus cirko dokumentika. Publikai renkantis, Louise von Euler Bjurholm ir Henrikas Aggeris scenoje - nedideliame kvadrate - jau treniravosi. Galima buvo sėstis visai greta jų kvadrato, tuo labiau, kad Menų spaustuvės scena neturi pakilimo. Artistai nereagavo į besirenkančius žiūrovus, iš lėto tempė savo raumenis, mankštino sąnarius - jie keliolika metų dirba kartu, vadinasi, tiek metų panašiai daro apšilimą. Ekranas rodė jų praeitį. Jaunesnius ir gražesnius, repetuojančius vis tą patį judesį, kylančius, krentančius, dalyvaujančius spektakliuose, ir vėl treniruotės, repeticijos, spektaklių momentai, plojimai, treniruotė, repeticija, spektaklis... Garso takelis irgi dokumentinis, tų epizodų garsai, kalbų ir melodijų nuotrupos. Kartais vaizdą ekrane keitė tekstas - apie akrobato būsenas, apie niekam nematomą kūno ženklų kalbą ir pasitikėjimą. O artistai vis mankštinosi, iš pradžių atskirai, po to kartu - jie kartojo, tobulino tą ekrane daug kartų matytą jos iškėlimą ir balansavimą ant jo rankų. Lėtai, neefektingai, su smarkiai nudėvėtais, praplyšusiais kasdienių apšilimų drabužiais. Kol pajunti, kad spektaklis vyksta ne scenoje ir ne ekrane, o tavo sąmonėje, mizanscenos dėliojasi iš to, ką suvoki ir apie juos, ir apie visus artistus, ir apie save, stebėdamas tą derinį - kas paprastai niekam nematoma ir kas matoma visiems. Pastangos, pastangos, pastangos. Ir reti reti blizgučiai.
Faktas: tam 55 minučių spektakliui apie save jie du metus kaupė medžiagą ir idėjas. Ir tik finale, gal tik paskutines kelias minutes scenoje vyko kažkas panašaus į vaidinimą. Lyg prisiminimas, lyg sapnas, svajonė apie tai, ką jie veikė-veikia-veiks cirko arenoje. Nostalgija. Bet Henrikas išjungė lyriškai grojusį kompiuterį ir tada pirmąkart pastebėjo žiūrovus: jums patiko? Taip, iliuzijų jie čia nekūrė, bet patiko.
Apie kiekvieną „Naujojo cirko savaitgalio“ vakarą gali sakyti, kad jis buvo netikėtas. Na, tarkim, žinai, kad kolumbiečiai Wilmeris Marquezas ir Edwardas Alemanas yra akrobatai. Bet kad akrobatai suvaidins miesto žmogaus tragizmą? Ir ne vien savo treniruotais kūnais, jėga, balansavimu, salto mortale bei visais kitais triukais, bet - labiausiai - bendravimu, nenutrūkstančia partneryste.
Du džinsuoti miesto bernai. Vienas aktyvesnis, tvirtesnis ir atvirai vadovaujantis. Kitas trapesnis, vaikiškesnis, toks tylus šelmis. Kai anas iškels jį ant savo tvirtų rankų, šitas savąsias susikiš į kišenes ir numes publikai drovų išdykėlio šypsnį. Tai spektaklyje „Kas aš esu?“, o kitame - „Be sustojimo“ - Edwardas, atsidūręs Wilmeriui ant galvos, dar ir pabarbens kojų pirštais.
Per spektaklį „Kas aš esu?“ jie iškonstruoja kubą, dėlioja savo triukams-santykiams figūras iš jo medinių stačiakampių ir įvairiausių formų. Žaidėte kada nors „Jenga“? Čia ant tų stačiakampių bokšto, kylančio scenos palubėn, užlaipinamas drovusis šelmis, ir tai ne šypsenų laikas, nes smarkusis tvirtasis bičiulis traukia detales iš apačios, kad užlaipintasis atsidurtų vis aukščiau ir jo ramybei (jo orumui!) kiltų vis didesnė grėsmė. Tai akrobatika? Cirkas? O ne, tai žiaurūs žaidimai, kuriuos taip mėgsta žmonės gyvenime - kai galingesnis kuria įtampą, o silpnesnis nė už ką neišsiduoda, kad nepraloštų.
Iš kubo detalių jie sustato ir dangoraižių peizažą, į kurį abu žiūri iš aukštai, ir nereikia jokio judesio, kad suvoktum, kaip tas miestas veikia, pajustum vieno neviltį, kito draugišką ranką.
Scenoje santykiai nuolat kinta. Įvairiausi draugystės atspalviai. Todėl įsimena būtent santykiai, kūnų dialogai, bendrystė arba erzinimas, nebyli pagalba, bendras siautimas, artistų partnerystė, o ne triukai, šuoliai, skraidymai, kuriuos artistai daro taip lengvai (aha, išvakarėse patyrėme to lengvumo kainą). Bet saiko šitie vaikinai neturi. Taip įsiskraido, taip pagroja žiūrovams ant nervų, kad jų puikusis spektaklis turi keletą pabaigų, o rizikingiausių epizodų kulminacijose imi nebyliai maldauti: sustokit, liaukitės, mes supratome, kad jūs galit viską. O jie moka ir daro dar daugiau.
Duetui „Overhead Project“ iš Vokietijos šitame festivalyje teko nepavydėtina dalia būti na, ne paskutiniais, o vidutiniškais. Timas Behrenas ir Florianas Patschovsky irgi meistriški, irgi sąmojingi, ir jų įdėja įdomi - akrobatikos spektakliu „Kūno karnavalas“ pakomentuoti amerikietiškas imtynes, pasišaipyti iš jų, parodyti absurdą. Galbūt jie sumanė daugiau, nei išrado, kaip tą padaryti. Taip, sąmojingosios dalys juokingos. Tas, sakykim, draugiškas būsimų kovotojų pasisėdėjimas ir dalinimasis bananu prieš einant į ringą daužyti vienas kito. Tas didžiojo pamišėliškas bėgimas ratu, repetuojant baisias grimasas, tas mažojo - kažkodėl - madų demonstravimas (suprask - prigimtis traukia puoštis, o darbas - imtynės?) Bet traukia juos ir į poeziją, filosofiją, į gelmes ir prasmes, į tą, kaip čia pas mus sakoma, dvasingumą, o tada darosi tuščia, pretenzinga. Kažką jie bandė pasakyti, kažką ir pasakė.
Finalinį festivalio spektaklį „Visi genijai, visi idiotai“ reikėtų rodyti kaip psichoterapinį seansą, kuris išlaisvina kūrybines galias, išvaduoja nuo baimių, atveria užspaustas čakras, nuneša stogą. O, ne. Tai teatrinis alkoholis. Stiprus. Šitie keturi ekscentrikai iš Švedijos visai nesirūpina nei savo, nei publikos dvasingumu. Dūkstam! Siautėjam! Vienas guli susirangęs lango rėme virš besirenkančių žiūrovų galvų, kitas - dažytom akim, raudonom lūpom, moteriškais kailiniais ir elnio ragais ant lakūno kepurės - kybo ore, groja ir dainuoja, trečias ropoja po sceną it girtas ir džiaukis, jei ne į tave nukreipta jo trajektorija, ketvirtas nukris iš palubės. Visi muzikantai, visi akrobatai. Jie išmoko ir ištobulino akrobatikos rašmenis ir kalbą, o dabar su ta kalba ir gražbyliauja, ir keikiasi, ir už nosies vedžioja, ir pakviečia, ir pasiunčia. Be jokių ribų ir be kompleksų, kad kažkas juos palaikys idiotais, transvestitais, girtais puspročiais ar begėdžiais. Bet tam, kad jais gėrėtumeis ir susikalbėtum, kad įkauštum nuo jų meno, reikėjo ištisų dešimties metų, dešimties rugsėjo savaitgalių su šiuolaikiniu cirku ir kantriais aiškinimais, kas jis toks. Vienuoliktais metais publika jau susiformavusi, randa kelią į „Naujojo cirko savaitgalį“, net vaikai žino, kur eina, nors skelbime perspėta, kad tik kai kurie vaidinimai „ir vaikams“. Yes! kaip sakė vienas šaunuolis savo mamai pakeliui į Menų spaustuvę.
Kažkodėl - o gal kaip tik todėl - per šito festivalio atidarymą tarpusavy pašnekėjome apie pirmojo ir nepakartojamo festivalio LIFE finalą. Kas atsimena, nuo ko jis užgeso? Nuo to, kad greta šiuolaikinio teatro Rūta Vanagaitė nutarė parodyti ir šiuolaikinį cirką. Mažai kas anuomet, prieš keliolika metų, buvo apie tokį girdėjęs, mažai kas norėjo jį, čia atvežtą, pažinti. Idėja atstumta, bilietai neišpirkti, buhalterija graudi. „Naujojo cirko savaitgaliui“ tas negresia. Negresia jam ir „Siemens“ arena. Todėl, sakyčiau, Gintarė Masteikaitė labai laiku ir vietoj kuria festivalį-autoportretą, dalindamasi savo aistra ir pamišimu, savo genijais ir idiotais.
