„Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimų ceremonija kaip ir kasmet palydėta viešų teatralų priekaištų, abejonių bei pamąstymų apie būtinybę keisti jų skyrimo aplinkybes. Kiek šie priekaištai pagrįsti?
Atsakymų ieškojome sykiu su kauniete teatrologe Silvija Čižaite-Rudokiene.
Būti „Auksinių scenos kryžių“ komisijoje - teatrologo įvertinimas. Tačiau tai vienas, tai kitas jūsų kolega daugiau ar mažiau viešai pasiskundžia, esą šis darbas - alinantis. Pasidalykite sava patirtimi. Kiek spektaklių pamatėte, kaip apskritai vyksta vertinimas? Ar tikrai pamatyti spektaklių į Klaipėdą ar Vilnių vykote savo lėšomis?
Negaliu pasakyti, kad žaviuosi komisijomis, ekspertais ar panašiomis regalijomis. Juolab kad visas Kryžių komisijos principas, kaip ir jos suformavimas, man dvelkia tokiu desperatišku skubėjimu. Keli mėnesiai iki nominacijų... Su kolege kalbėjome, kad būtų visai logiška komisijos narius paskelbti, tarkim, pasibaigus vienam sezonui ar naujam prasidedant. Tuomet neskubant gali kokybiškai peržiūrėti kiek įmanoma daugiau darbų, svarstyti apie juos, peržiūrėti dar kartą ir pan. Kad ir kaip mus žavėtų greitas gyvenimo tempas, bet čia aš labiau linkstu dar prie mano auklėtojos žodžių, kad genijais tampama ne lekiant, o sėdint po medžiu ir mąstant. Ir čia jokiais būdais neapeliuoju į komisijos visažinystę (kaip, man atrodo, dažnai norima ją apibūdinti), bet būtent į sėdėjimo ir mąstymo prabangą. Tuomet gal kiltų mažiau nepasitenkinimo iš abiejų pusių. Be to, laikausi nuomonės, kad tikslas tiek teoretikų, tiek praktikų yra bendras - kokybiškas kultūros laukas (neapsiribojant vien scenos menais). Tad kalbėti apie įvertinimo svorį man būtų sunku. Žinoma, džiugu būti pakviestai, bet pamatai darbo principus, ir tas džiaugsmas kiek priblėsta.
Kalbant apie tokį techninį dalyką kaip vykimas į spektaklius, galiu atsakyti, kad sprendžiama buvo taip: vykstant į Klaipėdą pakeliui Kaune sustodavo ir paimdavo autobusiukas, į Vilnių visada vykau savo lėšomis. Tiesa, Kultūros ministerija yra paskelbusi, kad pagal nuostatus dengs viešojo transporto išlaidas, bet kai spektaklis baigiasi 22 val. Vilniuje ar panašiai, apie kokį viešąjį transportą gali būti kalba? Ir čia vėlgi - kompleksinė problema, kai į Vilnių žvelgiama tarsi į natūraliai privilegijuotą miestą - už tai komisijos nariai iš Vilniaus į Kauną buvo vežami ministerijos transportu, o atvirkštinis variantas nebuvo įmanomas. Žinoma, tai tik techninė darbo pusė, bet turbūt atskleidžianti ir tam tikrą požiūrį. Na, kaip ten būtų, apdovanojimo metu matėme, kad ir komisija buvo švelniai patraukta per dantį dėl to garsiojo autobusiuko. Be abejo, tai kelia šypseną, bet gal kiek ir juoko pro ašaras, kai nuvykimo klausimas, atrodo, nėra savaime suprantamas techninis dalykas, tačiau įtraukiamas dar ir į diskusijų lauką.
Akivaizdi tendencija - „Auksiniai scenos kryžiai“ virsta vienkartiniu įvykiu, negarantuojančiu laureatų, nekalbant apie nominantus, bent kiek ilgesnį gyvavimą scenoje. Puikūs pavyzydžiai - vos prieš porą metų AK triumfavusi opera „Kornetas“ (LNOBT), „Vyšnių sodas“ (NKDT). Spektaklių, unikalių ne tik dėl apdovanojimų solidumo, bet ir dėl nacionalinės kilmės, jau nebėra teatrų repertuare.
Paprastai klausiant - kas iš to kryžiaus? Ar jis turi didesnę nei vieno vakaro reikšmę, nei prierašas „laureatas“ ar „nominantas“? O į tai man atsakyti sunku. Išties, žiūrėdama įteikimo ceremoniją (į kurią, deja, nuvykti negalėjau), vis laukiau, kada parodys ir protestuotojus, dedančius kryžius ant kryžių scenos. Nusivyliau, kad televizija į tai visiškai neatkreipė dėmesio. Manau, kad išgirsti skirtingas nuomones yra svarbu, net jei tai ir primena pykčio akciją. Žinoma, nenorėčiau būti apmėtyta kiaušiniais ar panašiai, bet girdėti vieniems kitus visada yra teigiamas dalykas, todėl ir į protestuotojus reikėtų žvelgti atsakingai.
Na, o kiek repertuarui įtakos turi kryžius? Svarstyti galima ir ta linkme, ką asmenims, kurie nėra teatrinio lauko dalis, sako „Auksinio scenos kryžiaus“ apdovanojimas? Ar dėl to sulaukiama daugiau dėmesio stebint, gavo ar negavo apdovanojimą kūrinys ar jo komanda? Ir kiek gatvėje sutiktų žmonių taip atsakytų? Gerai, tebūnie, nebūtinai gatvės, bet kad ir statistinių teatro lankytojų, kiek jiems įtakos daro spektaklio pasirinkimui apdovanojimas? Žinoma, ne tam apdovanojame, čia ne žiūrovų prizas, bet jei tai aukščiausio lygio apdovanojimas Lietuvoje, jis turėtų vis dėlto suteikti svorio. Kodėl galbūt taip nėra? Turbūt dėl daugelio priežasčių. Viena iš jų yra ir komisijos nuvertinimas visomis prasmėmis, taip pat - ir nuolatinė priešprieša, kai komisija teisinasi alinančiu darbu ir tuo, kad nespėja, o teatralai ironizuoja ir traukia per dantį. Tad kaip galima į tai žvelgti rimtai? Visa tai galima būtų išspręsti netgi ir techniškai, tiesiog komisijos darbui suteikiant laiko. Juk per tuos kelis mėnesius mes nemetame darbų ir neužsidarome teatre. Gyvenimas, kad ir kaip būtų gaila, nesustoja.
Kaip ir dera, paskelbus nominantus, kyla didesnis ar mažesnis skandaliukas. Komisijai yra tekę atlaikyti kaltinimų dėl seksizmo, šįmet pasigirdo priekaištų dėl dingusios nominacijos ir atsiradusios naujos. Kuriuo komisijos darbo etapu apskritai atsiranda arba dingsta nominacijos?
Teatrai nominuoja kūrinius, prie kurių kai kurie išskiria, ką konkrečiai norėtų nominuoti. Iš šios kakofonijos komisija turi sudėlioti nominacijų sąrašą, kuris nėra griežtai reglamentuotas. Todėl, peržiūrėjus spektaklius, diskutuojama, kokios nominacijos lieka, kokios pasikeičia, kokios dingsta. Vyksta komisijos balsavimas ir, kaip ir visuose demokratiniuose procesuose, laimi dauguma.
Būta pastabų dėl šiemet atsiradusios nominacijos „Teatras +“. Iš nominantų galėjome suprasti, kad norima įvertinti tarpžanrinius kūrinius, tačiau, tarkime, kuo ši nominacija kitokia nei „Metų teatro reiškinys“? Jei įvesti lyčių normą būtų absurdiška, ar nebūtų prasminga, jei nominacijos būtų nuolatinės?
Taip, garsusis „Teatras+“... Manau, šis pavadinimas atsirado nenorint standartizuoti nestandartinių kūrinių. O dėl nominacijų pastovumo - šiuo atveju tai būtų vienas iš teigiamų dalykų, tik gal įvedant nuolatines nominacijas ir paliekant, tarkim, vieną jų komisijos apsisprendimo laisvei. Tuomet gal kiltų mažesnis pasipiktinimas dėl pamirštų ar neteisingai įvardytų. Bet čia, aišku, susiduriama su kita problema. Ką daryti, jei nuolatinei nominacijai nėra apdovanojimo? Ar tada tektų pritempti? Išties man pasirodė, kad komisijos darbą tam, kad tas kryžius iš tiesų blizgėtų, reikia dar rimtai persvarstyti, sudėlioti aiškius nedviprasmiškus nuostatus, su jais supažindinti ir pačius teatrus, nusibrėžti aiškias ribas ir variacijos laisves. Galų gale daug kalbama apie tai, kad reikia įvairesnės komisijos, ir čia, manau, ne tiek apie profesijų įvairumą reikėtų kalbėti, bet galų gale įtraukti skirtingų miestų atstovus, tuos pačius teatrologus iš Klaipėdos, iš Šiaulių. Tai, žinoma, vėlgi techniškai apsunkina kelių mėnesių darbą, baltasis autobusiukas turbūt pajuostų, bet matyčiau prasmę platesnių diskusijų su nors ir mažos šalies, bet skirtingų miestų scenos menų atstovais.
Žvelkime toliau: šiuolaikinio šokio menui skirtos net dvi kategorijos - už tą patį darbą gali būti apdovanotas ir kaip kūrybinės komandos narys, ir kaip atskiras kūrėjas. Tačiau atskiros choreografo nominacijos nėra, nors šis žmogus yra vienas svarbiausių šokio veikalo kūrėjų. Būta metų, kai suporuota opera ir operetė, pernai pastaroji suplakta su miuziklu. Operos solistai nominuoti vienoje kategorijoje, nors dar neseniai būta solisto ir solistės. Sutikite, esama šiokio tokio chaoso.
Nemanau, kad choreografo nominavimas išsklaidytų chaosą. Šiuolaikinio šokio projektai šiuo metu neretai yra tarpdisciplininiai, kuriuose bendrą koncepciją kuria tiek choreografas, projekcijų autorius, kompozitorius, šokėjai, dramaturgai ir t.t. Todėl apdovanojimas yra skiriamas konkrečiam kūriniui ir jo kūrybinei komandai. Čia kažkokios esminės problemos nematau. Šokėjų nominacija atsirado apsvarsčius šiųmečius ne tik šokio, bet ir teatro darbus. Kad ir kaip ten būtų, teatras, palyginti su šiuolaikiniu šokiu Lietuvoje, užima numylėtinio poziciją. Galų gale ir per apdovanojimus vyrauja teatras, tad dvi nominacijos šokėjams kažin ar kažką svariai atėmė iš teatro. Komentuoti operos meną nelabai norėčiau, vis dėlto nesinori būti diletante - juk komisija todėl ir formuojama įtraukiant muzikologus, kurie atstovauja šiam profesiniam laukui.
Tęsiant šokio teatre temą, į akis krenta vos viena galimybė būti pastebėtiems už klasikinio šokio pastatymus. Tarp šio žanro kūrėjų nominuoti tik baleto atlikėjai, o choreografai tarsi liko už borto. Ar nebūtų logiška skirti daugiau dėmesio šiam žanrui?
Iš vienos pusės, visi nori būti pastebėti ir įvertinti. Iš kitos pusės, pastebėti visi, bet, deja, kiekvienam už dalyvavimą medalis neduodamas. Kokia tuomet būtų ir šio medalio vertė? Vis dėlto daugiau dėmesio galima visada skirti, tačiau ne visada galima ir būtina apdovanoti.
Lietuvos teatro lauke yra ir komercinių teatrų. Kaip vertintumėte radikalią idėją įtraukti specialiai jiems skirtą nominaciją?
Manau, kad šiuo metu ir taip yra nemažai nominacijų. Iš dalies tai irgi devalvuoja apdovanojimo vertę. Be to, čia turbūt verta apsibrėžti, ką traktuosime kaip komercinį teatrą? Ar kelis teatrus Lietuvoje, iš kurių kažkuris turės būtinai būti apdovanotas? Galų gale ar turime tokių teatrų atitinkamą lygį, kad galėtume sakyti, jog štai čia išties kokybiškas kūrinys, vertas tokio apdovanojimo.
Tarp šiųmečių nominantų labai skurdu Kauno scenose pastatytų spektaklių, nors paprastai būdavo ir ne vienas. Kodėl?
Pacituočiau savo kolegę Kristiną: „Tarp nominantų yra Liubomiras Laucevičius už Lorenco de Medičio vaidmenį „Fjorencoje“, Agnius Jankevičius nominuotas už spektaklių „Ledas“ (Lietuvos rusų dramos teatras) ir „Maištas“ (Nacionalinis Kauno dramos teatras) režisūrą. Tarp pretendentų gauti apdovanojimus yra ir daugiau kūrėjų, spektaklius stačiusių Kaune: tarp teatro vaikams nominantų yra Kauno valstybinio lėlių teatro spektaklis „Pūgos durys“, operos meno kategorijoje nominuoti Raminta Vaicekauskaitė ir Liudas Mikalauskas už vaidmenis ne tik Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro „Don Karle“, bet ir Kauno valstybinio muzikinio teatro „Vindzoro šmaikštuolėse“. Taip pat (net dviejose nominacijose) išskirti kauniečiai šokėjai Marius Pinigis ir Marius Paplauskas.“ Tad Kaunas nebuvo visiškai pamirštas. Nominuojama vėlgi pagal darbus, ne pagal miestą.
Esate dirbusi ir teatre. Kas vyksta teatruose, kai paaiškėja, kad jo vardo nėra net tarp nominantų? Vyksta pokalbiai ant kilimo, širdagraužis išliejamas teatro bufete?
Jei tai būtų garso įrašas, galėtume publikuoti mano kikenimą. Žinote, šiuo klausimu, kas įvyko teatre, tas ir lieka teatre. Kaip nusišalinama nuo bet kokio klausimo ekspertų komisijose, jei dirbai bent kažkiek tą darbą, taip ir šiuo klausimu - teatro kulisų neviešinsiu. Galiu pasakyti, kad teatro žmonės, kaip ir visi, - emocionalūs, liūdi ir džiaugiasi dėl įvertinimų ar dėl pralaimėjimų.
Mažiausiai norisi kalbėti apie pinigus, ir vis dėlto prašalaičiui mokesčių mokėtojui kyla visokių minčių dėl to, kad valstybės išlaikomi teatrai metai iš metų nepatenka net į „Auksinių kryžių“ nominantų sąrašą. Nors, tarkime, triumfuoja savo miestų skiriamuose apdovanojimuose ar mažesniuose festivaliuose. Ar tai nėra paradoksalu?
Man paradoksalu yra tendencija teatrams nominuoti vos ne visas savo sukurtas premjeras. Galbūt tai, ką jūs minite, yra teatrų užliūliavimas: „Žiūrovas myli, vadinasi, gerai?“ Todėl kartais patenkama į užburtą ratą, kad žiūrovas myli, nes gal nelabai ir mato, kaip kitaip galėtų būti. Bet nereiškia, kad kuriama tik dėl kryžiaus. Vis dėlto kultūros finansavimas ir jos padėtis šiuo metu yra kitas sopulys mūsų šalyje, to jokie kryžiai nenulemia.
Pastaruosius kelerius metus retas nominuojamas už vieną darbą. Be kita ko, tai byloja ir apie kūrėjų produktyvumą: kuria daug ir dažniausiai gerai. O gal yra šiokios tokios paklaidos, kai į vieną nominaciją beveik automatiškai sumetami visi vieno režisieriaus to sezono darbai?
Ne, automatiškai nėra sumetama, atrenkami darbai, vėlgi - balsavimo principu ir daugumos nuomone.
Kita tendencija - nominuojama visa kūrybinė grupė, pradedant režisieriumi, baigiant aktoriais ir scenografais. Ar nebūtų logiška, jei „Auksiniai scenos kryžiai“ būtų labiau individualizuoti?
Kažin, ar tai iš esmės ką nors keistų. Kolektyvinis darbo įvertinimas nerodo individualaus darbo nuvertinimo.
Kiek apskritai svarbus šis apdovanojimas menininkui? Ar svarbu, kuriuo kūrybos tarpsniu jis yra gaunamas? Kiek laimėjimas ar nominacija pakeičia kūrėjo svorį teatro pasaulyje / rinkoje?
Kiek svarbu menininkui, turbūt derėtų klausti menininkų. Galiu tik daryti prielaidą, kad svarbu, jeigu nenominuotieji rengia protesto akcijas. Vis dėlto ar laiko perspektyvoje, o ne vieno vakaro ar, tarkim, sezono rėmuose pakeičia kūrėją, abejočiau. Galbūt tai tampa vidiniu varikliu, kuris skatina dirbti produktyviau.
Grįžtant prie šiųmečių apdovanojimų, ar sutinkate su galutiniu komisijos sprendimu neskirti apdovanojimo lietuvių autoriaus kūrinio pastatymui? Kaip manote, ko reikia, kad galiausiai baigtųsi akivaizdi lietuviškos dramaturgijos krizė?
Turbūt tai vienas opiausių klausimų. Su sprendimu sutinku. Vis dėlto vienareikšmį pasiūlymą, ką daryti, kažin ar galima atrasti. Turiu omeny, neparuoši juk konkretaus veiksmų plano. Vis dėlto tolimesnis teatrų ir dramaturgų bendradarbiavimas, laikui bėgant, tikėtina, prisidėtų prie dramaturgijos kokybės pakilimo.
Ką atsakytumėte Teatrų sąjungos atstovams, kurie norėtų išgirsti konkrečius komisijos argumentus nominuoti ar apdovanoti vienus ar kitus teatralus? O kaip dėl priekaišto, esą „Auksinių kryžių“ komisijoje galėtų būti ne tik teoretikai, t.y. teatrologai, bet ir režisieriai ar aktoriai?
Ir šiuo metu komisijoje yra ne tik teoretikai. Bet vėlgi - reikia atsižvelgti ir į tai, kad jei komisija bus sudaryta iš praktikų, nuo kiek darbų svarstymo jie turės nusišalinti dėl vienokių ar kitokių ryšių su juo?
O dėl komisijos argumentų, žinote, tai vėlgi iš dalies atrodo taip, kad komisijos darbas nėra pernelyg vertinamas, o daugiau žvelgiama kaip į moksleivių egzaminą. Vis dėlto nemanau, kad komisija yra kažkoks uždaros bendruomenės darinys, diskusijos su komisijos nariais visada yra įmanomas ir sveikintinas procesas. Tik nemanau, kad tai turi vykti pasiteisinimų principu. Apskritai diskusija tarp teoretikų ir praktikų, noras puoselėti kokybišką ir vertintiną kultūros lauką, kultūros politikos optimizavimas, finansavimo klausimai ir pan., mano nuomone, turėtų būti ne vienadienis vieno renginio klausimas, bet nuolatos kylanti diskusija ir bendrų sprendimų ieškojimas.
