Kas prislėgė Kauno kamerinį

Rūta Oginskaitė 2015-10-22 Menų faktūra

aA

Pirmadienį Kauno kamerinio tearo direktore paskirta teatrologė, vadybininkė Jurga Knyvienė išklausė ir perskaitė daug sveikinimų. O Kamerinio teatro internetinėje svetainėje dar mėnesio pradžioje buvo paskelbtas meno vadovo Aleksandro Rubinovo laiškas, piešęs tokią perspektyvą: „...tikrai nedirbsiu ir nebūsiu savo kūdikio duobkasiu. Neabejoju, kad neliks viso dabartinio Kamerinio teatro branduolio ir viso esamo repertuaro“.

Vakar išplatintame Rubinovo laiške toks pažadas pakartotas. Gal teatras jau sukilęs? Kaip jame jaučiasi ir tvarkosi naujoji direktorė? Apie ją architektas Audrys Karalius yra atsiliepęs: „protinga, kieta, užgrūdinta“. Teatrologė Lina Klusaitė Jurgos Knyvienės facebooko asmeninėje paskyroje įrašė dar konkrečiau: „Kai Kauno dramos teatras prie G. Varno išgyveno savo apogėjų, Jurga kartu su kitais komandos nariais įgyvendino jame geriausius projektus, kurių sėkmė iki šiol regima (turiu omeny ne tik teatro renovaciją, modernizaciją, naujų salių įkūrimą, bet ir begalės kūrybinių edukacinių projektų, jau nekalbant apie meninį teatro lygio iškėlimą). Bet kameriniam teatrui ir tokie specialistai per prasti...”.

-Jurga, ar viešuomenė po Aleksandro Rubinovo laiško domisi, kas vyksta Kameriniame teatre?

-Taip, Kauno laikraščiai, televizija ima interviu ir iš meno vadovo, ir iš manęs. Po truputį informacija sklinda iš abiejų pusių.

Savivaldybė jau seniai norėjo šitą teatrą klibinti, nes jis patekęs į tam tikrą stagnaciją. Teatrui buvo duota pastabų, bet iš išorės negalėjai pamatyti, kas ten vyksta. Ankstesniam direktoriui porą kartų buvo laikinai pratęsta sutartis ir galiausiai terminas baigėsi. Kartu buvo ieškoma naujo direktoriaus, kuris būtų nesusijęs su tuo teatru - kad galima būtų objetyviai pamatyti, kas tame teatre vyksta. Tai aš dabar ir žiūriu, kas gi ten darosi.

Viskas atsitiko gana staiga, tas paskyrimas iš dalies ir man netikėtas, ir teatrui - nuoširdžiai niekas nesitikėjo, kad kas nors norės imtis šito teatro tokioje situacijoje ir dar kai miesto politikai ruošia sprendimą pakeisti Kamerinio teatro juridinį statusą: likviduoti jį kaip biudžetinę įstaigą ir steigti viešąją.  

-Kokią nuotaiką radote teatre, atėjusi ten dirbti?

-Netikėtumo nuotaiką. O iš esmės čia visi dirba savo darbus, nes pats sezono įkarštis. Po truputį bendraujame, susipažįstame ir lauksime savivaldybės sprendimo.

-Nėra sukilimo, isterijos?

-Vyksta normalus repertuarinis darbas, žiūrovai ateina, aktoriai vaidina. Aišku, atmosfera nėra rami, daug nežinomųjų. Žmonės nežino, ko laukti, ko tikėtis. Po truputį išsiaiškinsime.

-O jūsų santykiai su Aleksandru Rubinovu, parašiusiu laišką apie Kamerinio teatro naikinimą?

-Teatre mes bendraujame normaliai, jis tik viešumai rašo laiškus. Paprašiau, kad rašytų savo vardu, ne teatro.

- Jūsų kaip naujos direktorės tokia meno vadovo laikysena nesutrikdė?

- Žinojau, kur einu ir kokia gali būti reakcija. Juk tas dabar platinamas laiškas dar prieš man ateinant buvo paskelbtas teatro tinklalapyje  kaip “Meno vadovo kreipimasis į Švietimo ir kultūros komiteto narius”.

Žinau, jog šitame teatre galima padaryti kažką daug įdomesnio, nei dabar yra. Vieša nuomonė, kad teatras dabar išgyvena gilų sąstingį, visai nereiškia, kad jis nedirba. Teatras dirba labai intensyviai. Tik kūrybine prasme jis sustingęs. Kiekvieną teatrą išvesti iš tokios būklės yra iššūkis. Ir visada atsiranda pasipriešinimo. Tai normalu. Kitko ir negalėjai tikėtis.  Stengiuosi emociškai nereaguoti, o dalykiškai spręsti.

 -Ar bus su kuo dirbti? Bus režisierių, kurie pažadins teatrą kūrybai?

 -Anksti kalbėti. Manau, kad tikrai režisierių yra, ir ne vien režisierių. Kūrybinio potencialo Lietuvoje nemažai. Ir pati Kauno kamerinio teatro trupė yra kūrybinga, tik jai nesudarytos sąlygos skleistis.

-Kalbamės po visuotinio teatro susirinkimo. Kažkas naujo?

-Pasitvirtino mano spėjimas, kad jaunimui, kitiems trupės nariams nebuvo  sudaromos galimybės skleistis, jų sumanymai slopinami. Netgi atvirkščiai - vadovo autoritetas užgoždavo kitų žmonių gabumus.    

-Aleksandras Rubinovas ir dabar teatro meno vadovas?

-Taip jis yra meno vadovas ir šiuo metu gąsdina, kad išeis iš teatro, o tada Kauno kamerinis liksiąs be repertuaro. Man tai atrodo neatsakinga jo bendražygių, visos trupės atžvilgiu. Kita vertus, jis turi tokią teisę. Tačiau neskubu daryti drastiškų ėjimų. Tiesiog noriu, kad visi trupės žmonės  galėtų dirbti. O visuose spektakliuose - beveik kiekviename - vaidina Aleksandras Rubinovas. Aišku, yra ir daugiau aktorių, kurie beveik visuose spektakliuose vaidina, bet jie nerodo noro išeiti.

Komentarai
  • Iš bloknoto (51)

    Pamilau tą puošnią, jaukią, spindinčią koncertų salę, po truputį pažinau visus muzikantus ir vėliau, jau profesionalioje scenoje, juos matydavau kaip artimus pažįstamus. Tarp jų buvo ir Anatolijus Šenderovas.

  • Tolimos Liudo Truikio visatos šviesa

    Neįsivaizduoju, kaip į nedidelį tekstą sutalpinti visa, ką reikėtų pasakyti apie Liudą Truikį ir jį pristatančią parodą Kaune. Ir vis dėlto pokalbį pradėčiau nuo Vilniaus, nuo Operos ir baleto teatro.

  • Aktyvizmo ar eskapizmo?

    Festivalių pavyzdžiai atskleidžia: kaip skirtingai jie gali reaguoti į kintantį pasaulį; kaip skirtingai elgtis su status quo; kokiems skirtingiems tikslams pasitelkti ilgametę festivalio patirtį ir prestižą.

  • Iš mūsų vaidybų (XXII)

    Apmaudu, jog pastaruoju metu stebėdama Varno spektaklius jaučiu didžiulį jo nepasitikėjimą žiūrovu ir kritiką, skirtą žmonėms, kurių salėje nėra, nes, kaip pats puikiai supranta, jie į teatrą nevaikšto.

  • Varėna, spalis, teatro trauka

    Ar įmanoma į regioną „nuleisti“ festivalį ir tikėtis, kad jis bus reikalingas? Tai, kad festivalis vyksta 15 metų, kad jis yra įdomus ir stiprus, rodo, jog jis pirmiausia reikalingas Varėnos žmonėms.

  • Iš bloknoto (50)

    Apie vieną svarbiausių spalio kultūrinių įvykių – Liudo Truikio parodą „Menas yra auka Kosmoso lygsvarai“. Taip pat – spektaklį „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ Vilniaus mažajame teatre.

  • Trys vaizdai iš Baltijos vizualinio teatro vitrinos

    Stebiuosi estų neprisirišimu prie tradicinės dramaturgijos. Jų du spektakliai patenka į konceptualiojo teatro kategoriją, savo ansambliškumu mesdami iššūkį aktoriniam teatrui.

  • Gėlės ir žmonės: „Quanta“ ir „Requiem“

    „Quanta“ ir „Requiem“ laikosi saugaus atstumo nuo pasaulio blogio: abu kūriniai tik apmąsto, kaip paveikslėlį ar peizažą apžiūri istoriją ar istorijos galimybes, praėjusį ar gresiantį siaubą.