Neseniai Milane įvykusiame Teresos Pamodoro konkurse Kamilės Gudmonaitės spektaklį „Sapnas“ žiuri komisija išrinko geriausiu metų darbu. Konkurse dalyvavo profesionalios trupės iš viso pasaulio.
Sprendimas buvo priimtas ne eilinių komisijos narių, o geriausių teatro meistrų pasaulyje. Tadashi Suzuki, Eugenio Barba, Levas Dodinas ir kiti apdovanojimą įteikę žiūri nariai liko nustebinti jaunu režisierės amžiumi. Spektaklio vaizdo įrašą T.Suzuki rodė net savo studentams Japonijoje. Apie gimstantį laisvės pojūtį ir norą kurti ne tik Lietuvoje kalbamės su režisiere K. Gudmonaite.
Tai ne pirmas apdovanojimas, kurį pelno „Sapno“ spektaklis. Kaip manote, su kuo susijusi „Sapno“ sėkmė pasaulyje, kuo jis patraukia užsienio publiką?
Kai kuri spektaklį, negalvoji, kokios tautybės publikai jį skiri. Įdomu, kai netyčia atsiranda kontaktas su pasaulio žmonėmis. Tai tik patvirtina, kad kūryba yra universali, o tauta, geografinė vietovė tokiomis aplinkybėmis neegzistuoja. Nors be proto traukia lietuviškas pradas, kultūra, tradicija, drauge jaučiuosi pasaulio dalimi.
Šį spektaklį kuria ir mūsų darbo procesas. Mes viską darėme kartu - kalėme, dažėme kėdes, kūrėme muziką... Atsitraukę nuo išorinio pasaulio, su aktoriais užmezgėme stiprų kontaktą, kuris kas kartą atgyja spektaklyje. Dar nemačiau jo išsekusio.
Kaip jaučiasi aktoriai, vaidindami publikai svetur? Juk kalba - viena iš svarbių spektaklio komunikacijos priemonių...
Aktoriai skirtumo nepajuto, juolab, jog užsienyje vaidiname angliškai. Žiūrovai skirtingose šalyse jį priima panašiai. Tik priešingai nei Lietuvoje - po spektaklio užsienio publika labiau linkusi kalbėtis, dalintis savo įžvalgomis. Pas mus žiūrovai daugiau užima pasyvaus stebėtojo poziciją. Gal tai lemia ir pačių režisierių išlaikoma distancija.
Kaip manote, kodėl atsiranda toji distancija tarp žiūrovų ir kūrėjų?
Manau, tai poza. Man spektaklis - tai pirmiausia kontakto su žiūrovu paieška. Kūrėjų diskusija su publika - būtina. Aš vis dar tikiu, kad teatras gali stiprinti bendruomenę, bet pas mus dar nėra bendravimo tradicijos.
Iki šiol Lietuvoje nedaugeliui žinoma, kokį įvertinimą „Sapno“ komanda parsivežė iš Milano. Kyla klausimas, ar Lietuvos teatro bendruomenei apskritai svarbus koks jaunųjų kūrėjų įvertinimas?
„Sapno“ laimėjimai nelabai ką keičia mano gyvenime, bet, be abejo, paskatina kurti toliau.
Nors spektaklis keliavęs po Venecijos „Open stage“, Spoleto „Due mondo“, Brno „Encounter“, Liono „Sens Interdits“ festivalius, turėjęs turą Romos teatre, tačiau Lietuvoje „Sapnas“ tik du kartus vyko į gastroles.
Kartais atrodo, jog čia stovi vandenys. Viskas tarsi vyksta iš inercijos - kažkas pastebėjo, pasikvietė, užsimezgė kontaktai... Galbūt todėl jaučiu vidinį poreikį plėstis. Susidūrus su užsienio žiūrovais, manau, kad menininkas negali orientuotis tik į Lietuvos publiką. Pasaulyje vertinama tai, ką sukuri, o pas mus dažnai vertinamas kontekstas. Ir tai net ne tavo - o mokytojų! Jauni žmonės dažnai vertinami per jų mokytojų darbų prizmę bei nuolat lyginami. Atrodo nesuprantama, kad tik pradėjęs kurti žmogus - dar mokosi. Natūralu, kad mokytojas daro įtaką. Ją perleisti per save, pakeisti ir nusimesti - tai jau menininko brandumas.
Kaip vertinate esamą teatro situaciją jauno kūrėjo akimis? Su kuo susiduria jaunas režisierius, ateidamas į giliomis teatrinėmis tradicijomis pasižymintį kontekstą?
Jaučiu, jog iš jauno kūrėjo Lietuvoje tikimasi, jog jis kažką turi pakeisti, tarsi sulaužyti egzistuojančią teatro tradiciją. Kodėl? Jei kurdamas nuolat galvosi, kaip sukurti kažką naujo - imsi pataikauti.
Aš ateinu į teatrą su savu kontekstu, tuo, kuo domėjausi vaikystėje, kas mane formavo - tai yra autentiška. Nuo to ir reikėtų pradėti. Jaučiu, kad grįžtu prie man svarbių vidinių ryšių, kuriuos per ketverių metų studijų laikotarpį buvau primiršusi.
Dažnai atrodo, kad šiandien svarbiau ne kūrėjų meistriškumas, o iracionalus eksperimentas, kuris yra „nauja“. Visgi manau, jog atsitiktinis ir sąmoningas menas - tai du skirtingi dalykai. Kurti suvokiant, ką darai, yra sunkiau, nei daryti dalykus, kurių nesupranti. Kur kas nuostabiau laužyti taisykles jas išmanant.
Kas yra sąmoninga kūryba - ką ji suteikia Jums?
Sąmoningumas atveria paprasčiausias ir gražiausias gyvenimo esmes. Būti sąmoningu kūryboje - tai būti atsakingu už tai, ką darai. Matau daug pavyzdžių, kai dėl nemokėjimo sąmoningai dirbti su aktoriais, jie griaunami. Kartais atrodo, kad mūsų teatre vis dar egzistuoja griovimo, aštrios režisūros tradicija. Gal tai rusiškos teatro mokyklos palikimas?
Sąmoningumas - kai kuri negriaudamas. Pats žodis „kurti“ savyje talpina statymo, gimimo, tapsmo reikšmes.
Atrodytų, kad kalbame apie laisvos minties trūkumą ir tarp teatro žmonių...
Laisvė yra vidinė būsena. Reikia pažinti savo individualumą ir jį „nutrinti“, nes tai neturi prasmės. Gal menininkas sau leidžia griauti, kai per daug sureikšmina savo, kaip kūrėjo, individualybę?
Laisvas žmogus kuria džiaugsmingai, iš džiugesio. Norėčiau, kad aš ir žmonės, su kuriais kuriu, išsilaisvintume nuo noro koncentruotis į save, kad nebereikėtų įvertinimų, apdovanojimų ir galėtume laisvai reaguoti į pasaulį ir jo įvykius.
Mūsų egzistencija, „aš“ sąvoka - taip reliatyvu! Dėl to, manau, ir krenta iš rankų man tie apdovanojimai (laimėtas apdovanojimas Milane Kamilei ant scenos iškrito iš rankų, - aut.past.). Beje, reliatyvumas - mano būsimo spektaklio tema.
Nors formos atžvilgiu visi Jūsų darbai atrodo gan skirtingi, gal yra kokia bendra jungtis, vienijanti Jūsų spektaklius?
Mano darbus iš esmės vienija tema, lyg kurčiau vieną spektaklį, kuris niekaip nesusikuria, vis dar neateina atsakymai. Kartais juokauju, kad kiekvienas mano spektaklis yra tuštumos paieškos. Kuriu materiją, o noriu tuštumos...
Tuštuma - tai tam tikras būvis, kai tavęs neberiboja tavo protas bei troškimai. Turbūt, jei įmanoma ir jei pasiektume šitą būseną, tai būtų kažkas labai arti dievo ar dieviškumo suvokimo. Tik nežinau, ar teatras gali tokią būseną sukurti.
Gal dėl to mane taip domina garsas, kuris nėra materialus. Iš tikrųjų visko, ką kuriu, pagrindas - garsiškumas. Visą laiką ieškau garso, kuris išreikštų tai, kas neišreiškiama paprasta forma. Tik esu dar pakeliui į tą garsą, o gal atvirkščiai - tas garsas yra pakeliui į mane.
