Sekmadienį laikinoji sostinė „Iki pasimatymo kitąmet!" ištarė savo festivaliui „Monobaltija". Tarptautinis vieno aktoriaus festivalis Kaune vyksta antrus metus. Tai - Kauno kamerinio teatro režisieriaus Stanislovo Rubinovo ir to paties teatro aktoriaus Aleksandro Rubinovo festivalio pavidalą įgavusi ilgai puoselėta idėja.
Pernykštis naujagimis - „Monobaltija" - šiemet, nepaisant finansinių sunkumų, aprėpė dvylika žanriškai ir temiškai skirtingų spektaklių. Po vieną į sceną išėję aktoriai atskleidė muzikinio, poezijos, socialinio, plastikos, klasikiniais kūriniais paremto ar net į lėlių teatro teritoriją patenkančio, monospektaklio galimybes.
Paskutinė festivalio diena, kaip ir kitos, paliudijo platų vieno aktoriaus spektaklių diapazoną. Po ekspresionistinio, vokiškos estetikos pažymėto spektaklio „Fedros sapnai", sekė finalinis legendinio rusų aktoriaus Sergėjaus Barkovskio monospektaklis pagal mažai žinomą Aleksandro Puškino kūrinį „Goriuchino kaimo istorija".
Aktoriaus ir publikos drama: per muziką ir lėlę
Festivalis atidarytas Nijolės Narmontaitės ir Violetos Sagaitytės sukurtu muzikiniu spektakliu „Selavy!". Čia siužetas suręstas taip, jog N.Narmontaitė savo personažo lūpomis prabyla apie asmeninį kelią į sceną ir leidžia pasireikši savo pomėgiui - dainuoti. Apie artistės karjerą svajojančiai ir kino dievaičių dainas atliekančiai Narmontaitės merginai akompanuoja muzikantų kvartetas, su Andriumi Kulikausku priešaky. Spektaklio finale žibančios N.Narmontaitės ir jos personažo - aktorės - ašaros patosiškai skiriamos publikai, be kurios nebūtų aktoriaus.
Visai kitokį požiūrį į garsenybės ir žiūrovų ryšį teigia lėlių teatro aktorė iš Lenkijos Anna Skubik. Monspektaklyje „Nulūžę nagai. Merlene Dietriech" A.Skubik veikia su žmogaus ūgio lėle - nusenusios M.Dietriech iškamša-karikatūra. Pastaroji gyvesnė už pačią aktorę, atliekančią nukaršusios žvaigždės slaugės vaidmenį.
A.Skubik meistrystė gniaužia kvapą: lėlė niurna, atpalaiduoja „raumenis", kai jai daromas masažas. Ši medžiaginė Dietriech geba užpulti savo tarnaitę; ji moko intonuoti reikšmingus žodžius ir nustėra pamačiusi savo raukšlėtą veidą veidrodyje. Šios stebuklingos, komiškos aktoriaus ir lėlės simbiozės (šokio scenoje aktorė su lėle dalinasi savo kojomis) metu atveriama tragiška publikos numylėtinio dalia: šlovės spinduliai virsta skaudžios vienatvės šešėliais.
Monospektakliai pagal poeziją
„Monobaltijoje" paros skirtumu vienas nuo kito parodyti du monospektakliai, pastatyti pagal poeziją. Vienas iš jų - daugelio matyta, Nacionaline premija įvertinta Rolando Kazlo sukurta sceninė Vlado Šimkaus eilėraščių versija „Gelžis ir sidabras". Pasitelkęs šmaikščius, nelogiškus V.Šimkaus kalambūrus, R.Kazlas priartėja prie avilio: tam, kad žiūrovas būtų sugeltas skaidrios išminties bičių.
Visai kitokį priėjimą prie (visai kitokios) poezijos siūlo jaunas suomių aktorius Tuukka Vasama. Pagal savo tautiečio Toumo Timonen eiles sukurtas monologas „Odė meilei" atliekamas fiziškai energingai: nuo kojų smūgio įskyla veidrodinis stalo - aktoriaus scenos - paviršius, tekstas išdainuojamas griaudint roko muzikai. Iš meilės pakvaišęs personažas aplink jį ratu sėdinčią publiką pajungia darbui - tekstą konvertuoti į teatro materiją.
Nuo klasikos iki socialinio komentaro
Garsiojo E.Vachtangovo teatro aktoriaus Jurijaus Kraskovo „Pamišėlio užrašai", pastatyti pridėjus lietuvių režisieriaus Rimo Tumino ranką, atveria gogoliškos poetikos gelmę. Tai - tarsi „klasikinis" sceninio grotesko pavyzdys, siurreali, absurdiška, filosofinė monodrama pagal N.Gogolio apsakymą. Lūžtantis, čaižus peršalusio aktoriaus J.Kraskovo balsas jo įkūnijamo Popriščino kliedesiui suteikė naujų niuansų ir spalvų.
Estų aktoriaus Indrek Taalmaa „Adolfas", prasidėjęs kaip Hitlerio monologas bunkeryje, netikėtai apsiverčia. Aktorius nusiplėšęs diktatoriaus ūsiukus persikūnija į šiuolaikinį žmogų. Pip Utton ir Ervin Хunapuu beriamas pjesės tekstas - šviežias ir karštas, lyg būtų tik ką ištrauktas iš statistinio mūsų piliečio galvos: homoseksualus siūloma kastruoti, o moteris, kurios priedermė gimdyti, tegul net negalvoja apie rūkymą. Homofobine ir seksistine leksika purslojantis aktorius nemačiomis „aplaužo" jam už nugaros kabančią svastiką - prieš žiūrovų akis išnyra kryžius. Keičiasi personažai, tačiau Adolfas niekur nedingsta, svastikos sukasi. Spektaklis - sąmojingas ir tikslus socialinis komentaras.
Pernykščio festivalio aidai
Keletas dalykų antrojoje „Monobaltijoje" kartojosi. Pavyzdžiui, į festivalį vėl atvyko pernykštis žiuri favoritas švedų aktorius Rogeris Westbergas. Nepaprasta plastika apdovanotas R.Westbergas pristatė pantomimos technika paremtą „Komiškąją tragediją" (pagal Yves Hunstad ir Eve Bonfant pjesę). R.Westbergas žaismingos klounados metu pristato atskirai nuo aktoriaus egzistuojančius įvairius personažus, kuriuos artistas mėgina sugauti, prisijaukinti. Toks prisilietimas prie didžiosios aktoriaus kūrybos paslapties žavi savo meistriškumu ir improvizacijos poetika. Tačiau pernykštės „Monobaltijos" žiūrovai vis dar negali pamiršti talentingo R.Westbergo „Hamleto" kerų.
Po latvės Krīstine Klētniece „Ledi Kapuleti", publika šnabždasi: „Braliukai" latviai vėl nuvylė". Iš Ninos Mazur pjesės sužinome, kaip po Džiuljetos mirties susiklostė jos motinos likimas. Vienuolyne užsidariusi ledi Kapuleti apmąsto savo gyvenimą, o jos atvirą išpažintį vis pertraukia įraše skambantis mirusios dukros juokas. Dar finale sudaužomas menamas veidrodis. Ir tiek.
Pernai viešėjęs lenkų aktorius Janusz Stolarski šįmet scenoje neištaria nė žodžio - judėdamas ratu savo plastikos spektaklyje „Kodas" aktorius ieško atsakymų į egzistencinius klausimus. Scenoje lieka ne atsakymai, o prakaito šliūžės.
Kameriniai stebuklai
Vengrų aktoriaus Peter Scherer monospektaklyje „Klamo karas", pagal Kai Hensel pjesę, žiūrovai tapo pamokoje sėdinčiais moksleiviais. Kai kurie iš jų net gavo vardus. Visiems buvo išdalinti lapai su kontrolinio klausimais apie Gėtę. Tai - žaismingos detalės, padėjusios sustiprinti vykstančios pamokos iliuziją.
Kolibri vaikų ir jaunimo teatro aktorius P.Scherer savo įkūnijamo mokytojo pamoką pavertė iki žiaurumo atvira išpažintimi. Mes, žiūrovai-mokiniai, nebyliai dalyvaujame mokytojo grumtynėse su savimi, sistema. Šis mokytojo karas - sudėtinga psichologinė polifonija, susidedanti iš sarkazmo, filosofijos, egzistencialistinių, komiškų ir groteskiškų akimirkų. Išėjus iš „pamokos" pasidaro gailu, jog tokio lygio režisieriaus János Novák spektaklis pasiekė tik kamerinę festivalio auditoriją.
Šis apgailestavimas, lydimas džiaugsmo, kad toks festivalis yra, adresuotas ir kitiems spektakliams - kameriniams stebuklams.
