Kam rengiami aktoriai?

2017-03-24 menufaktura.lt

aA

Įtarimai, kad Lietuvoje aktorių rengiama stipriai per daug, yra gerokai perdėti, - taip galima būtų nusakyti vieną esminių išvadų po diskusijos apie vaidybos mokyklas ir jų programas. Diskusija vyko kovo 15 d. Menų spaustuvės Infotekoje.

Tad nors „derlingiausiais“ metais Lietuvoje studijas baigia per 50 aktorių, jie visi suranda darbo tiek valstybiniuose, tiek nevyriausybiniuose teatruose, nes statistika rodo, kad valstybiniai teatrai iš šalies samdosi dar po trupę ar pusantros (lieka klausimas, kam reikalinga nuolatinė trupė?), ir norinčių stoti nemažėja, tik stojantieji įsivaizduoja save TV serialų žvaigždėmis, o studijų mokytojai jų tikrai tokiais nerengia. Net priešingai, vizijos čia visiškai skirtingos. O kur dar galima darbo vieta ir įvairiose socialinėse įstaigose!

Tačiau ar pedagogai, kurie yra ir garsūs šalies režisieriai (ir klausimas, ar tai geri pedagogai), rengia aktorius įvairaus pobūdžio ir stiliaus teatrams, ar jie suinteresuoti juos paruošti gyvenimui, rinkai? „Nė vienas tuo nesuinteresuotas, jie rengia tik sau“, - nuskamba griežtas verdiktas. Kitas išvadas siūlome pasidaryti patiems - pateikiame vaizdo įrašą iš diskusijos, kurioje dalyvavo LMTA Teatro ir kino fakulteto dekanė Elona Bajorinienė, LMTA Vaidybos ir režisūros katedros vedėja Vesta Grabštaitė, VDU teatro vadovė aktorė Goda Piktytė ir garbi publika. Diskusiją vedė teatro kritikai Kristina Steiblytė ir Vaidas Jauniškis.

Menų spaustuvės inf.

Komentarai
  • Atminties sluoksniai operoje

    Laiškuose nagrinėjome operos žanro kaip atminties saugyklos idėją, operos analizę kaip archeologinį tyrinėjimą, žanro poveikį miestams ir visuomenėms, aptarėme naujosios operos bruožus.

  • Liūdnumai ir malonumai

    Man atrodo, kad abu spektakliai – „Stand-up’as prasmei ir beprasmybei“ ir „tremolo“ – tai tas išvažiavimas prie išdžiūvusių ežerų, kur sudėtos mažutės žmonijos paslaptys.

  • Latviško Art deco spindesyje – Lietuvos teatro blyksniai

    Pasivaikščiojimas po parodą „Ludolfs Liberts (1895–1959). Hipnotizuojantis Art Deco spindesys“ – lyg sugrįžimas į idealizuojamą Latvijos (taip pat ir Lietuvos) kultūros aukso amžių.

  • Iš bloknoto (53)

    Net saldu skaityti apie spektaklio gimimą nuo pat pirmo, lyg ir visai netikėto, sumanymo blyksnio iki pabaigos, kuri visuomet siejama su publikos reagavimu ir vertinimais.

  • Iš bloknoto (52)

    Buvau dėl to, kad tokie susitikimai kalėjime – drąsus jaunų menininkų sumanymas, kad abiejose stalelio pusėse buvom žmonės, tik skirtingų likimų, ir gali būti, kad ir tas laisvasis, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, gali tapti nelaisvas.

  • Iš mūsų vaidybų (XXIII)

    Suprantu, kad teatrui priimtinesnis tas, kuris labai ankstyvoje stadijoje turi (beveik baigtą) formą, apima mažas finansines ir emocines sąnaudas. <...> Tačiau duoklė teatrui kartais kažką gali atimti ir iš paties kūrėjo.

  • Kelionė link žmogaus balso

    Nepaisant nepatenkintų lūkesčių, Philipo Glasso „Kelionė“ Klaipėdoje tapo ne tik kultūriniu įvykiu, bet ir drąsia šiuolaikinės operos interpretacija Lietuvos scenoje.

  • Festivaliui pasibaigus

    Iš kuklaus žanrinio renginio „Com•media“ Alytuje tapo gana solidžiu festivaliu su gausybe konkursų, kūrybinių dirbtuvių, atskiromis vaikų, jaunimo, suaugusiųjų programomis ir užsienio svečių darbais.