Turiu pripažinti, kad skaitydama Rūtos Oginskaitės komentarą „Klausimai, bet“ klaikiai pykau. Daugiau nevilties pastaruoju metu jaučiau tik skaitydama apie rusų puolimą ir nusikaltimus Ukrainoje. Turbūt todėl, kad, norime mes to ar ne, kolegės tekstas, kaip ir šis, kurį dabar skaitote, kaip ir bet kuris kitas pasisakymas šia tema, yra karo dalis. Laimė, šiuo atveju „kariauja“ patirčių skirtumai ir kartų sampratos, o ne fizinį puolimą inspiruojančios vertybės.
Tekste integruota labai daug temų, tad - kaip ir spektaklių recenzijose - bandymai trumpai jį apibūdinti pasmerkti išvadai: vartotojas praleido daug svarbių dalykų. Tekstą „Klausimai, bet“ priėmiau kaip autorės susirūpinimą dėl pastaruoju metu paplitusio reikalavimo kultūros atstovams viešai deklaruoti savo poziciją dėl karo. Situacija išties sudėtinga: nepakanka pasakyti, jog palaikai Ukrainą, tenka teisintis dėl ankstesnių bendradarbiavimų su Rusijos piliečiais, prašoma deklaruoti nepritarimą bet kokiems pagalbą Ukrainai stabdantiems visų valstybių veiksmams. Autorę tai sugrąžino į sovietmečio cenzūros nuotaikas, iš kurių gimė, žvelgiant mano akimis, ironiškos abejonės dabartine visuomenės laisve kalbėti ir elgtis taip, kaip norime. Galiausiai klausimo forma pateikta išvada, kuriai pritariu, nes būtent tokius žodžius norėjosi šaukti skaitant jau trečią komentaro pastraipą: ne visos problemos apie režimą, kai kas yra tiesiog žmogiška.
Šiek tiek žinodama autorės tekstų kultūros žiniasklaidoje turinį, suprantu jos jautrumą žurnalistų pateikiamiems klausimams. Kultūros atstovai linkę gilintis į reiškinius, jie skiria laiko apmąstymams ir prieštaravimams sau patiems. Aktualijų žurnalistai sau tokios prabangos negali leisti, jie dirba kitame žanre ir turi atitinkamus tikslus. Natūralu, kad susitikus skirtingų įpročių ir lūkesčių žmonėms nebūtinai įvyksta adekvatus pokalbis. Aktualijų laidos orientuotos į trumpą, greitai besikeičiančių dalykų pristatymą. Štai Oginskaitės komentuojama „Svarbi valanda“ su Giedre Žickyte truko vos dešimt minučių.
Sulaukus kvietimo dešimt minučių pasikalbėti apie karą Ukrainoje galima numanyti, kad laiko rimtesnėms apžvalgoms nebus. Kad ir kaip absurdiškai skambėtų reikalavimas kino kūrėjai atsakyti į profesionaliems politikams nepakeliamus klausimus, Žickytė puikiai atlaikė išbandymą, padovanodama eteriui adekvačiai nuosaikią (ir dėl to, neabejoju, kai kuriuos suerzinusią) poziciją ir istorijas, kurių daug kas nebuvo girdėję. Oginskaitė neklysta laidos vedėjos Rasos Tapinienės klausimus vadindama tiesmukais - buvo akivaizdu, kad jai įdomi ne Žickytė, o su Rusijos menininkais susijusios patirtys. Aktualijų laidoje toks interesas neturėtų stebinti.
Režisierei pavyko išvengti kategoriškos pozicijos deklaracijos, nors akivaizdu, kad būtent tai siekė išgauti žurnalistė. Situaciją komentuojanti Oginskaitė nuosekliai pereina prie bendresnės problemos: kodėl menininkai šiandien turi aiškiai ir garsiai deklaruoti savo poziciją dėl karo? Negi laisva visuomenė negali pati atsirinkti informacijos? Arba, autorės žodžiais tariant, „negi toji pozicija ne savaime aiški?“ ir negi „be diktavimo nei vadybininkai, nei publika nesusiorientuotų?“.
Žinoma, kad ne. Pradėkime nuo to, kad niekas nėra savaime suprantama. Kaip galime būti tikri dėl žmonių minčių ir jausmų, jei jie patys mums jų nepasako? „Savaime suprasti“ poziciją gali tik tie, kurie asmeniškai ir artimai pažįsta žmones. Arba tie, kurie jaučiasi puikiai pažįstantys kūrėjus vien dėl to, kad gerai žino jų kūrybą.
Žinoma, kad žmonės nėra pajėgūs sėkmingai ir kritiškai atsirinkti informacijos. Tai - nepaprastai sunki užduotis, ypač XXI amžiuje, kai žinių srautai neaprėpiami, o propagandos meistrai vis sėkmingiau atakuoja emocijas, kurioms užplūdus kritinis mąstymas apleidžia net ir atsargiausius žmones (pavyzdžiui, propagandos specialistus).
Taikos sąlygomis demokratiškose, liberaliose valstybėse įprasta atverti kelius nuomonių bei požiūrių įvairovei ir leisti žmonėms mokytis bei atsirinkti patiems. Buvusios okupantės grasinimai karu, kurių realumą grindžia jos veiksmai netolimoje teritorijoje, perkelia valstybę į ekstremalias aplinkybes. Dėl to Lietuvoje paskelbta nepaprastoji padėtis, leidžianti valdžiai priimti sprendimus, iš dalies ribojančius žmonių laisves. Taikos sąlygomis to negalėtų būti, tačiau siekiant išvengti pavojaus, iškilusio žmonių gyvybėms, sveikatai ir turtui, tenka rinktis nemalonius, bet mažiau pavojingus kelius. Todėl, pavyzdžiui, prasidėjus karui buvo svarbu uždrausti agresorės Rusijos propagandą skleidžiančius televizijos kanalus: patys žmonės nepasirinko jų nežiūrėti.
Sutinku, kad audringi reikalavimai vienareikšmiškai pasmerkti bet kokius Rusijos piliečių veiksmus ar egzistencijos apraiškas skamba neadekvačiai. Bet juk į karą adekvačiai reaguoti neįmanoma, nes jis yra grėsmė pamatiniams žmogaus poreikiams: gyvybei ir saugumui. Tokiose sąlygose nebeįdomu, ką galime interpretuoti kažkieno kūryboje. Svarbiausia tampa tai, kad autorius atstovauja valstybei, kuri grasina mus žudyti taip pat, kaip dabar žudo ukrainiečius. Noras atsiriboti nuo visko, kas rusiška, yra tarsi bandymas kuo toliau nustumti agresorę, o su ja - ir pavojų.
Tai kyla iš panikos ir baimės, kurioms, duok dieve, kada nors praėjus teks viską persvarstyti. Tuomet, tikėkimės, reakcijas įvertinsime kaip neteisingas, perdėtas; dėl kai kurių, žinoma, džiaugsimės. Nes, perfrazuojant Žickytę, labai patogu viską vertinti nuo sofos. Šiuo metu mes esame kare, kuriame reikalingos kitos kasdienės veiklos priemonės nei taikos metu. Suprantama, kad staiga atsiradusios nerašytos taisyklės, pagal kurias žmonės vieni kitus skirsto į „teisinguosius“ ir „neteisinguosius“, kelia nerimą. Jį, mano manymu, atliepia ir šis „Klausimai, bet“ autorės pastebėjimas: „Nebėra komunistų komitetų, diktuojančių ir kontroliuojančių pažiūras, tačiau kas atsitiko su šiandienine laisva ir sąmoninga visuomene, kad staiga vieniems piliečiams prisireikė garantijų, jog kiti piliečiai suvokia, kas karo akivaizdoje teisinga, kas ne?“
Atkreipkime dėmesį į sąvoką „šiandieninė laisva ir sąmoninga visuomenė“, nes saviraiškos laisvės klausimą savo tekste autorė kelia ne kartą. Nerandu pagrindo manyti, kad lietuvių tauta šiuo metu yra besąlygiškai laisva ir sąmoninga. Didelė dalis mūsų šalies piliečių yra užaugusi Sovietų Sąjungoje, vadinasi, jų mąstymą formavo to meto priemonėmis. Susidūrę su neįprastomis aplinkybėmis žmonės dažniau linkę prisitaikyti nei keistis. Sovietinio auklėjimo paveiktomis smegenimis žmonių šalyje vis dar labai daug, nes tam, kad pakeistume mąstymo struktūrą turime ilgai, sunkiai ir sąmoningai dirbti. Ne visi pasirenka tokį kelią.
Kitas dalykas - laisvė kaip reiškinys egzistuoja daugybėje lygmenų. Tad išsilaisvinimą traktuodami vien kaip išėjimą iš režimo, nubrėžiame ribas ir užkertame sau kelią geriau suprasti žmones. Esame socialūs padarai, mums svarbu būti priimtiems visuomenės. Tad, be abejo, tūkstančiuose sričių patys save ribojame, bijodami būti išmesti iš bendruomenių, siekdami sulaukti pripažinimo, trokšdami aukštesnio statuso etc. Mano manymu, tai - kitokia laisvės forma nei politiškai (ne)suteikta laisvė. Ji gali būti išugdoma vaikystėje arba jos galima išmokti: ilgai, sunkiai ir sąmoningai dirbant.
Į ką mes išties kreipiame per mažai dėmesio - į tai, kad yra tūkstančiai lietuvių, kuriems rusų kultūra yra svarbi jų tapatybės dalis. Tai žmonės, kurių vaikystė, paauglystė ir / ar jaunystė praėjo sovietmečiu ir kurie nebūtinai dėl savo pasirinkimų, bet būtinai dėl aplinkybių daugiausiai susidūrė būtent su rusiška kultūra, giliai įsišaknijusia jų asmenybėse. Puikiai mokėdami rusų kalbą, daugybė jų visus tris nepriklausomybės dešimtmečius toliau aktyviai vartojo būtent Rusijos piliečių kuriamą meną ir kultūrą - filmus, knygas, straipsnius, televizijos laidas, mezgė pažintis pirmiausia su rusakalbiais iš Rytų, o ne su Vakaruose gimusiais ir užaugusiais žmonėmis.
Staiga jiems pasakoma, kad šita jų asmenybės dalis yra vienareikšmiškai neteisinga, nepageidaujama visuomenėje, tiesiog bloga. Numanau, kad panašiai galėjo būti ir Sąjūdžio laikotarpiu, tik tuomet visuotinė euforija ir tikėjimas, kad išėjimas iš politinės okupacijos automatiškai reiškia tapsmą laisvais, užgožė susirūpinimą savo kultūriniais pamatais. O galbūt tuomet lietuviai buvo labiau pratę savęs nekęsti nei dabar, kai kažkam pasikėsinus į mums patinkančią mūsų asmenybės dalį, natūraliai puolame ginti savastį? Toks pokytis būtų geras ženklas laisvėjančiai visuomenei, kurioje šiandien gyventi kur kas saugiau, smagiau ir ramiau nei buvo dar prieš porą dešimtmečių (tai galiu pamatuoti savo pačios patirtimi).
Demokratijoje ir diktatūroje gyvenančiųjų laisvė skiriasi tuo, kad pirmuoju atveju asmenines rizikas matuoja ir pasirinkimus daro kiekvienas žmogus, o antruoju - režimas apriboja žmogaus pasirinkimą iki dviejų opcijų: savicenzūra arba valstybės pareigūnų nuspręsta bausmė. Todėl aš jokiu būdu nelyginčiau sąlygų, kuriose mes, lietuviai, gyvename šiandien, su tuo, ką esu girdėjusi apie sovietmečio įpročius. Per tris gyvenimo šioje žemėje dešimtmečius prisiklausiusi daugybės tokių palyginimų, šiuo metu esu tikra: režimas nekuria žmonėse kažko naujo. Jis sėkmingai savo tikslais išnaudoja tai, ką mes savyje turime, tik patys ne visada apie tai žinome.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
