Labai apsidžiaugiau, kai sužinojau, kad visas rudens „Teatro“ žurnalo numeris skiriamas dokumentiniam teatrui. Vis dėlto tai - vienas iš besikeičiančio lietuviško teatro kaleidoskopo veidrodžių, dalelė jo vis didesnį pagreitį įgaunančio sukimosi tarp individualios ir kolektyvinės kūrybos, realybės ir fikcijos, teatrališkumo ir interdiscipliniškumo, literatūriškumo ir performatyvumo. Dėl to, kai kalbame apie šį reiškinį, iš tikrųjų kalbame apie visą mūsų besikeičiančią sceną, o tai darydami skatiname ją toliau keistis.
Kaip atsitinka su bet kokiu klasifikavimu, ypač jei jis nutaikytas į idėjų, ne empirinį, pasaulį, pradėjęs juo užsiimti, lygindamas, ieškodamas pavyzdžių, suvoki, kad visos sienos tapo permatomos. Dar daugiau - kad gali pro jas pereiti kiaurai ir taip tau atsiveria bekraštė erdvė. Yra žmonių, kurie toje erdvėje orientuojasi geriau, bet vis dėlto trumpai - kodėl pavadinome „Žalią pievelę“ dokumentiniu teatru?
Dokumentinis, arba fakto, teatras prasidėjo, kaip rašo Andrius Jevsejevas, „...kaip grynosios išmonės teatro priešprieša, kaip būdas manipuliuojant dokumentais ir faktine medžiaga atsikirsti įvykiais ir nuomonėmis manipuliuojančiai žiniasklaidai.“ (IQ, 2017-07). Taigi faktai tokiame teatre iš pradžių buvo nuotraukos, vaizdo ir garso įrašai, citatos.
„Žalioje pievelėje“ pagrindinis, empirinis faktas yra scenoje priešais žiūrovus stovintys tikri žmonės, ne kuriami personažai. Tokie žmonės, kurie galėtų būti bet kokių minėtųjų dokumentų autoriai ar subjektai, tačiau šiuo atveju dokumentais tampa jų pasakojimai. Kai kas iš to, ką jie pasakoja - spektaklio kūrėjų patikrinti faktai, kitos istorijos - vaikystės atsiminimai, sapnai, dar kitos, - įveiksmintos, paspalvintos vaidyba. Tačiau visų jų tikslas yra atskleisti šiuos žmones, o per juos - miesto realybę. Kiek tai tikslu pagal kategorijas - nežinau, bet mums to pakako, kad pavadintume spektaklį dokumentiniu.
Kai dabar, praėjus premjeriniam šurmuliui, spektakliui pamažu nusistovint ir, regis, atrandant savo žiūrovą, pažiūriu atgal, į pačią pradžią, viskas atrodo paskendę tirštame rūke. Pirmi vizitai į Visaginą, kai tik pradėjome susitikimus su įvairialype vietos bendruomene, tirštinome rūką rūkydami, galvodavome „O kas toliau?“, vėl rūkydavome, vėliau stovėjome pirmose kūrybinėse dirbtuvėse vieni, nes neatėjo nė vienas dalyvis - atsigręžus į visa tai ir dabar nėra iki galo aišku, kaip vis dėlto spektaklis išvydo scenos šviesą. Nežinios jausmas lydėjo nuo pat pradžių. Jis ne visada buvo malonus, bet turbūt visada savotiškai padėjo. Kai matai tik žingsnį į priekį, į tą vieną žingsnį ir susikoncentruoji. Mūsų atveju, jei būtume pamatę visą atstumą - kas žino, ar nebūtume per anksti pasukę atgal.
Pirmąkart apsilankius elektrinėje labiausiai įstrigo jos nesibaigiantys ilgi koridoriai, kuriuose vis prasilenki su darbuotojais, daugiausia vyrais - pusamžiais, baltais chalatais, rūsčiais veidais, mažakalbiais. Taip pat - įvairios procedūros, dažnai įgyjančios ritualo pobūdį: patikrinimai, persirengimai, dozimetrai... Galvoje gimė tam tikra spektaklio vizija - su tais rūsčiaveidžiais vyrais, apie žmogaus ir technikos santykį, apie technologijų diktuojamus ritualus.
Tada pasirodė dalyviai - toli gražu ne visi iš elektrinės, įvairiausių profesijų, studentai ir moksleiviai. Vizija ėmė nykti. Kai matai bendruomenės entuziazmą, netrunki priimti paprastą tiesą - tai jau nebe tavo, o jų istorija. Tada susiduri su etiniais klausimais: ar galima ir ar reikia įdėti savo žodžius į kieno nors lūpas? Ar paliksi tekste tai, kas nekonkretu, nepatikrinta, kas gali įžeisti, būti nesuprasta arba suprasta klaidingai? Ar turi teisę apie visa tai spręsti? Esu girdėjęs, kad kai kurie panašių spektaklių tekstai gimsta po vieno individualaus interviu. Dalyviui tiesiog įteikiamas jo tekstas. Mes tokiu keliu nėjome: didžioji dalis tekstų gimė juos nuolat aptariant ir gludinant kartu su dalyviais - susitikimuose, per repeticijas ar internetu.
Prieš pradėdami statyti spektaklį, kalbėjomės su Jörgu Karrenbaueriu iš „Rimini Protokoll“. Štai keletas patarimų, kuriuos gavome.
- Optimalus dalyvių skaičius - penki, kitaip gali būti sunku suvaldyti medžiagą.
- Neleisti asmeninėms istorijoms užgožti pagrindinės linijos.
- Dešimt dienų iki premjeros - jokių teksto keitimų, kad dalyviai spėtų išmokti savo tekstus.
- Jei turėsite scenoje gyvą šunį, rizikuojate atitraukti žiūrovų dėmesį nuo svarbesnių dalykų.
Tiesą sakant, paklausėme tik paskutinio. Kūrybinėse dirbtuvėse nemažai žmonių pasirodydavo ir dingdavo, tad 2017-ųjų pradžioje su ištikimiausiais parodę eskizą netrukome apsispręsti, kad norime dirbti su visais likusiais ir suverti ant dramaturgijos ašies atskiras jų asmenines istorijas. Čia prisimenu Svetlanos Aleksijevič „Černobylio maldą“ ir kitas jos polifonines knygas, kur šis principas, kai visa epocha atsiskleidžia per mažus tarpusavy nesusijusių žmonių pasakojimus, pasiekęs neregėtas aukštumas. Tai labai įkvėpė „Žalios pievelės“ teksto kūrimo procesą.
Beveik visko, kas vyko iki spektaklio repeticijų, dokumentavimas buvo puikus būdas suvaldyti dažnai chaotišką procesą, nes taip visada galėjome atsisukti atgal. Tokio dokumentavimo rezultatas - dešimtys likusių dokumentų: kūrybinių dirbtuvių vaizdo įrašai, interviu su Visagino bendruomene, pirmaisiais miesto statytojais, architektais, politikais, garso interviu ir įrašai iš elektrinės... Ir, žinoma, istorijos, kurios liko už kadro:
- kaip iš Visagino ežero kartais išlenda kriptidas Čiupakabra;
- kad Napoleonas Visagino miškuose rinko mėlynes;
- kad visi Visagino paminklai - akmenys;
- kaip po Visaginą išsiraizgę slapti evakuaciniai tuneliai.
Vėliau, atrinkus istorijas, reikėjo suvaldyti trikalbę spektaklio medžiagą, o tai kartais labiau panašėdavo ne į teksto kūrimą, o į teksto logistiką. Kas padarė šį keitimą? Ar šį dalyvio siūlomą keitimą jau matė režisieriai? Ar čia jau išversta vertėjo, ar versta paties dalyvio? Ar šį dalyvių siūlomą keitimą, jau išverstą vertėjo, matė tekstų autoriai? Ar ŠĮ KEITIMĄ, jau išverstą vertėjo,
> peržiūrėtą tekstų autorių ir
> režisierių
jau matė PATS DALYVIS?
...
„Teatro žurnalą“ galima įsigyti „Vagos" knygynuose ir spaudos kioskuose.
