Šiuolaikinis cirkas – sritis, kuriai, kaip ir visiems kitiems menams, kyla nuolatinis iššūkis neatsilikti nuo nepaliaujamai progresuojančių teorijų, kurios skatina persvarstyti žmogaus santykį su aplinka, objektais bei pačiu savimi. Cirko mene šis iššūkis yra itin didelis. Nuo cirque nouveau laikų septyniasdešimtaisiais, kai cirko menininkai atsisakė pasirodymų su gyvūnais, buvo pradėtos plačiau tyrinėti žmogaus fizinės bei cirko teatrinės galimybės. Tačiau per šiuos penkis dešimtmečius tai, kas cirką išskiria iš kitų menų, liko nepakitę: žmogus, manipuliuojantis objektais, pasižymintis išskirtiniais fiziniais įgūdžiais. Susiformavus šiuolaikinio cirko žanrui šis žmogus pradėjo dažniau naudoti tarpdisciplinines priemones, netradicinius objektus, abstrakčius konceptus bei nelinijinius naratyvus. Dėl to šiuolaikinio cirko pasirodymas šiandien gali tapti ne tik nemenku iššūkiu kūrėjui, bet ir žiūrovui.
Kaip šiuolaikinio cirko menininkui atrasti ne tik sau, bet ir stebėtojui aktualią temą ar objektą, kurio galimybės būtų neišsemiamos per pirmas keliasdešimt minučių? O ką daryti žiūrovui, į cirką atėjusiam pasimėgauti reginiu, tik vietoj to gavusiam konceptualų iššūkį? Arba atvirkščiai – kaip analizuoti linkęs žiūrovas, stebėdamas tai, kas vyksta scenoje, galėtų nepasiklysti interpretacijose, nepavargtų nuo perdėto noro suprasti bei nenumotų ranka, kai atrodo, jog suprasti nėra ką?
Nagrinėdama šiuos klausimus palyginsiu du tam tikrais aspektais panašius kūrinius, matytus šių metų festivalyje „ConTempo“: Alexanderio Vantournhouto „VanThorhout“ ir Marie-Andrée Robitaille „Multiverse / A hope-punk posthuman circus fabulation“. Abiejų kūrinių autoriai yra tarptautiniu mastu pripažinti šiuolaikinio cirko kūrėjai, turintys nemenką asmeninę akrobatikos ir šiuolaikinio šokio istoriją. Abu darbai yra solo, atliekami pasitelkiant kelis daiktus, pagrįsti kūrėjų autorefleksijos detalėmis ir atliekami modernaus cirko formai būdingame žiūrovų rate. Tačiau, nepaisant šių panašumų, menininkai renkasi gana skirtingus prieigos būdus formuodami santykius su daiktais, žiūrovais ir pačiais savimi. Tai, žinoma, lemia, kaip kūriniai atsiveria interpretacijai ir ar kūrėjams svarbios temos tampa aktualios ir kitiems.
„VanThorhout“
Alexanderio Vantournhouto kūrinio pavadinimas tiesiogiai nurodo į jo paties pavardę, kurią, pakeitęs kelias raides, autorius paverčia kalambūru. „Turn“ tampa „Thor“ ir mes scenoje matome nebe Vantournhoutą, o VanThorhoutą – skandinavų mitologijos dievo Toro impersonaciją. Tik šis Toras, priešingai nei skandinaviškasis, ne demonstruoja savo stiprybę mojuodamas dideliu, sunkiu kūju, o sukasi ratu, kūjį paversdamas savo šokio partneriu. VanThorhouto kūjis mažas, ilga rankena, dėl to suteikia jam galimybę žaisti su inercija ir centrifugos jėgomis. Atlikėjas ne tik manipuliuoja objektu, tačiau ir paklūsta jo jėgoms: įgijęs pagreitį atsiduoda kūjo lėkimo amplitudei, tarsi abu kūnai būtų lygiaverčiai partneriai, sukantys vienas kitą. Kinetinės energijos žaismėje ima transformuotis vyriškos galios įvaizdis – galbūt ji glūdi ne tik raumenyse ir yra iššaukiama ne tik agresijos ar smurto atvejais?
Tačiau pasirodymas prasideda ne nuo kūjo, o nuo santykio su savimi. Pirma atlikėjas steigia ryšį su savo kūnu, sukdamasis aplink savo ašį bei pasitelkdamas kūno svorį. Judesiai plečiasi kartu su Vantournhouto dėmesiu, kuris keliauja iš kūno į erdvę, kol galiausiai pasiekia jį supančių žiūrovų akis. Kartu su svorio ašies, objektų ir atlikėjo dėmesio pokyčiais kinta ir santykiai. Apžvelgdamas kiekvieną žiūrovą, kūrėjas formuoja intymesnį ryšį ir nubrėžia dėmesio ribas. Turint omenyje tai, kas vyks toliau, galima nuspėti, jog šis epizodas yra skirtas įgyti publikos pasitikėjimą, tačiau ar pasitikėjimui užtenka tik žvilgsnio?
Kitame epizode Vantournhouto rankose sukasi kūjis. Braukiamas per medinį pakylos paviršių, jis sukelia griaustinio garsą ir perspėja apie artėjančią audrą. Pakilusi į orą metalinė įrankio dalis skrieja pavojingai arti žiūrovų, o atlikėjo žvilgsnis persimaino ir lekioja taip tvirtai ir staigiai – lyg žaibas. Tačiau tam tikru metu Vantournhouto rankose, kurios, užuot sekusios inertinę kūjo trajektoriją, jai pasipriešina, kūjo rankena sulinksta. Grėsmingą atmosferą išsklaido komiška situacija ir žiūrovų gretose nuaidi juokas, atpalaiduojantis besikaupusią įtampą. Staiga suglebęs kūjo kotas nenutraukia Vantournhouto sūkurių, o atneša kitą, minkštesnę bei švelnesnę judesio kokybę. Taip kyla dar didesnis iššūkis stereotipinei vyriškumo sampratai.
Paskutiniame epizode kūjį pakeičia balta vėliava. Atlikėjo veide atsiranda ramybė, o judesiai tampa laisvesni ir lengvesni. Jo rankose – dar ilgesnis strypas, o vėliavos medžiaga sklendžia dar arčiau žiūrovų, beveik braukdama per abejingus / susidomėjusius / linksmus veidus. Švelnus vėliavos medžiagos plevenimas kontrastuoja su prieš tai vyravusiu grubumu, sukurdamas emocinį vientisumą: du kraštutinumai subalansuoja vienas kitą.
Techninis įgyvendinimas, dramaturgija bei scenografija paverčia šį pasirodymą sklandžiu ir prieinamu plačiam žiūrovų spektrui: aiškios nuorodos į legendą ir joje slypinčią vyriškumo sąvoką nereikalauja perdėto gilinimosi į kontekstus, tačiau kartu palieka erdvės apmąstymams, naratyvas yra gana dinamiškas bei emociškai paveikus, o meistriškai atliekami sukiniai leidžia net ir neįsitraukus į istoriją atrasti tai, ką įdomu stebėti. Taip žiūrovas nėra paliekamas likimo valiai ir, turėdamas aiškias idėjų gaires, taip pat turi laisvės interpretacijai.
„Multiverse / A hope-punk posthuman circus fabulation“
Marie-Andrée Robitaille kūrinio pavadinimas yra sudarytas iš ne visiems pažįstamų terminų. Siekis jį dekoduoti veda į autorės doktorantūros tyrimo tezę, kurioje ji svarsto, kaip cirkas gali tapti vilties praktika ateityje, ieško alternatyvų (kaip ji teigia) pasenusiems, antropocentriniams cirko principams bei nagrinėja naujojo materializmo teorijas, kurios padeda persvarstyti žmogaus santykius su objektais. Žinoma, įprastai žmogus, eidamas stebėti pasirodymo, neskaito šimto puslapių doktorantūros tezių, nesigilina į teorijas ir tikriausiai retas kuris pasidomi nežinomų terminų reikšme. Cirko spektaklis vis dėlto yra laisvai interpretuojamas pasirodymas, stebimas daugybės skirtingų žmonių, ir kalbantis ne tekstu bei teorijomis, o simboliais ir judesiu. Šiuo atveju autorės pasitelkiamas simbolis yra sunkiai įskaitomas. Folija, įprastai naudojama ekstremaliais atvejais (apsisaugoti nuo hipotermijos ar ugnies), kuri turėtų simbolizuoti viltį, šiame kontekste veikiau atrodo kaip menininkės kuriamos kosminės stoties artefaktas. Robitaille įvairiais būdais lanksto, glamžo ir kedena folijos gabalus. Kai jai jų nebereikia, ji įteikia folijos gumulus žiūrovams arba asistentei.
Žiūrovų ratas, priešingai nei Vantournhouto pasirodyme, čia veikia ne kaip priemonė kurti ryšį su stebėtoju, o kaip būdas išvengti scenos diktuojamos dėmesio krypties / atlikėjo sureikšminimo. Kyla įspūdis, kad atlikėja veikia sau, o žiūrovai yra tarsi nutolę palydovai, supantys ją erdvėje. Būtent dėl žvilgsniu kuriamo artumo, Vantournhouto pasirodyme žiūrovas nesijaučia nereikalingas, o objektai ne tik padeda atlikėjui nagrinėti jam rūpimas temas, bet ir tampa įrankiu formuojant ir modifikuojant santykį su žiūrovu. Neužmezgus šio santykio tampa itin svarbu, kad dėmesį prikaustytų ar mintis provokuotų kitas elementas – galbūt veiksmas ar objektas.
Tačiau auksinė folija, net ir susukta it lėlė, Robitaille rankose neatgyja ir lieka tik marionetė, o neišspręstos techninės pauzės blaško dėmesį bei apsunkina stebėtojo patirtį. Žiūrovams, kurių nesujaudina kedenamos folijos žibėjimas, kyla pavojus pasiklysti prasmės paieškose arba nuobodulio pliūpsniuose, kol atlikėja šokdina antrą, trečią ir ketvirtą folijos gabalą ar užtrunka bandydama prikabinti svarelius, pati pasislėpusi po folija.
Dažnas žiūrovas, patyręs nuobodulį pasirodymo metu, nebeskiria jam dėmesio (kai kuriose Europos šalyse žmonės išeina iš salės, o lietuviai yra linkę išlaukti išsvajotos pabaigos). Būtent susidūrimas su nuoboduliu mane paskatino įsigilinti į autorės doktorantūros tezę ir kūrinio vertės ieškoti ne tik asmenine interpretacija besiremiančio žiūrovo akimis.
Kodėl cirko pedagogė, akrobatė, pripažinta menininkė nusprendžia palikti įprastus cirko objektus bei įgūdžius už pasirodymo ribų ir vietoje to leidžiasi į nebūtinai publikai patiksiančius eksperimentus su blizgia folija? Marie-Andrée Robitaille doktorantūros tezėje mini problemą, kad cirko menui tenka nuolat susidurti su pasenusiais įsitikinimais svarstant, kas yra cirkas (net ir iš šiuolaikinio cirko pasirodymų yra tikimasi įspūdingų triukų, pavojingų situacijų ar specialių gebėjimų). Tačiau kaip išsivaduoti iš šių lūkesčių?
Kovojant su pasenusiais principais ir ieškant naujų prieigų menininkams tenka žengti į pavojingą nežinomybę. Scenos menų atstovams ši nežinomybė rizikinga dėl to, nes tam, kad eksperimentuotų ir tobulėtų, jiems yra būtina rodyti savo kūrinius, o kiekvienas kūrinys yra vyksmas ir kartu žiūrovo patirtis. Naujojo materializmo bei posthumanizmo idėjos cirke turėtų būti gana revoliucingos ir žadančios įdomų pasirodymą, nes manipuliavimas objektais yra vienas iš esminių cirko principų. Tačiau nors Robitaille savo tezėje objektus vadina kūnais, bet pasirodyme kūniškumo jiems nesuteikia. Viskas, ką matome scenoje, yra tai, kaip ji žaidžia su folija, o ši pratęsia jos kūną. Atlikėjai priklauso net šviesos – žibintuvėliai yra pritvirtinti prie kūno ir lydi jos žvilgsnį bei judesius.
Vien pastanga žengti šiuolaikinių teorijų integracijos cirke link yra sveikintina ir reikalinga. Tačiau spektaklyje „Multiverse“ cirkas, kuriame ne žmogus veikia daiktus, bet daiktai veikia žmogų ir tampa individualiais kūnais, o ne tik žmogaus valdomomis marionetėmis, lieka tik kaip neišpildyta svajonė. Gana ironiška, kad tai kur kas geriau pavyksta įgyvendinti kūrėjui, kuriam naujojo materializmo idėjų pritaikymas nėra pirminis siekis. Alexanderis Vantournhoutas, kūrinyje „VanThorhout“ palieka užuominą, kaip galėtų atrodyti mažiau antropocentrinis santykis su objektu, nors ir jo pasitelkiami objektai netampa individualūs. Vantournhoutui pavyksta išlaikyti balansą tarp konceptualumo bei intriguojančio techninio atlikimo, kol Robitaille dėl asmeninės pažangos rizikuoja būti nesuprasta. Tuo metu, prisimenant žiūrovą, jis nėra įpareigotas suprasti menininkų intencijų. Žiūrovo atsakomybė yra pačiam formuoti savo interpretaciją, surasti prieigą ar išeitį iš nuobodulio. Akivaizdu, kad tokios pastangos gali atverti naujus horizontus ar bent jau išsaugoti galbūt iššvaistytą laiką.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
