Atvykusi į 13-ąjį festivalį „Jauno teatro dienos“ Klaipėdoje, pajutau kažkur giliai atmintyje įstrigusius jausmus, emocijas, kurias kadaise kėlė pačios dalyvavimas šiame kūrybos vyksme. Kasmet atviro kvietimo būdu suburiantys netikėtas menininkų kombinacijas, festivalio organizatoriai – Klaipėdos jaunimo teatras – skatina aktyvią kūrybą, atveria naujus teatrinės komunikacijos kelius, kuria sąlygas lukštentis netikėtiems sprinto greičiu vykstančio kūrybos proceso rezultatams.
Šiemet pagrindinis akcentas krito režisieriaus idėjoms ir mintims, mat pakviesti kūrėjai galėjo atvykti jau pasiruošę juos dominantį kūrinį. Tokiu būdu dviejų dienų meniniai procesai vyko vedami ne tik burtų keliu išrinktų komandų užgimusio susikalbėjimo, bet galėjo tvirčiau remtis jau apmąstytais pamatais. Be to, festivalis apsistojo teatrinėse erdvėse – pasirodymai vyko Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakulteto Mokomajame teatre, Klaipėdos lėlių bei dramos teatruose ir pačių organizatorių „gimtojoje“ „Kultūros fabriko“ salėje. Vienintelis mano (iš šalies) įžvelgtas šiųmečio sumanymo trūkumas buvo perdėtas dėmesys režisieriams: svarba prieš pasirodymus pristatyti visą kūrėjų komandą sunkiai rado vietą socialiniuose tinkluose ar bent informaciniuose (galėjo būti ir tik tekstiniai) plakatuose. Juk būtent susikalbėjimas tarp visų kolegų užtikrina per tokį trumpą laiką gimstančių kūrinių kokybę.
O susikalbėjimo būta, nes visi keturi pristatyti eskizai buvo visiškai išbaigti savo formomis, pasiruošę susitikti su žiūrovais, kurių šiemet susirinko ypač gausiai. Režisierius Augustas Gornatkevičius pasirinko aktualią šiuolaikinės britų autorės Lauros Wade pjesę „Posh“ (liet. „Prabanga“). Čia pasakojama fiktyvi slaptos prestižinio universiteto vaikinų draugijos susirinkimo istorija, žinoma, įkvėpta ir paremta mitais apipintais, tačiau realiais pasakojimais. Per trumpą repeticijų laiką režisieriui pavyko parengti sklandų ištraukos pristatymą, kuriame savo vaidybos amplitudes išbandė aktoriai Aurimas Bareikis, Pijus Ganusauskas, Elzbieta Girkantaitė, Karolis Maiskis, Vilija Matačiūnaitė, Mindaugas Minkevičius, Kamilė Pilibaitytė, Gediminas Povilavičius, Evelina Šimelionė bei į sceną kartu lipęs kompozitorius Tadas Sugintas. Scenos erdvę užtikrintai ir net išradingai valdė scenografė Vaiva Barzdenytė.
Su didžiuliu pasimėgavimu kūrėjai bandė įsivaizduoti eiliniam žmogui nematomos kilmingosios ultraturtingųjų bendruomenės atžalas. Klimpdami gilyn į jų pasakojimą ir išbandydami etikos, padorumo ir iš esmės žmogiškumo ribas, jie atvėrė, pirmiausia, šios pjesės potencialą Lietuvos kontekste. Sąmoningai save atkirsdami nuo plačiosios visuomenės, milijardieriai yra tapę svetimi tiek savo, tiek ir bet kurios šalies žmonėms, todėl jų kuriami alternatyvūs pasauliai ir jų taisyklės tampa visur vienodai nepažinti. Tuo pačiu metu, be senos turčių-vargšų temos, šiandien milijardierių ir valdžios tema įgavo naują aktualumą. Pasaulio turtingiausiųjų polinkis į šiuo metu valdžioje dominuojančius nacistinius naratyvus stebina ne vieną. Dar daugiau spalvų šiam naratyvui prideda šiuolaikinių jaunuolių noras atrodyti „specifiškai“ turtingais: tai iliustruoja socialiniuose tinkluose kuriami „old money vs. new money“ (liet. „seni pinigai vs. nauji pinigai“) tendencijas atliepiantys įrašai.
Galbūt būtent tokio pasakojimo scenoje kartais pritrūkstame norėdami sužinoti, kaip užgimsta iš pirmo žvilgsnio neadekvatus dominantinis požiūris (kad ir kiek atsakymų jau esame radę). Žinoma, toks kūrinys visų pirma yra dovana aktoriams, čia gaunantiems sudėtingą, bet ir nepaprastai įdomią užduotį kurti grynąjį blogį, vis tikrinti, ar po juo slypi vien bukumas.
Pjesės ištrauką taip pat pristatė Paulius Markevičius, į Klaipėdą atkeliavęs su savo parašytu kūriniu „Trumpiausia naktis“. Kultūros fabriko scenoje aktoriai Eliza Bondarenko, Sofija Gedgaudaitė, Viktorija Miliauskaitė, Saulė Emilija Rašimaitė, Jogaila Šimkus, Osvaldas Tokarevas ir Asta Zacharovaitė išbandė fiziniam, plastikos ar šokio teatrui labiau būdingą vaidybos formą, išreikšdami dramaturgo distopijoje pasiklydusių žmonių būsenas. Su scenografe Ieva Zubaityte, šviesų dailininku Edvinu Varkulevičiumi ir kompozitoriumi Laurynu Kamarausku režisierius pasistengė sukurti neapčiuopiamą, žmogiškumo apleistą dykumą, kurioje išgyvenusieji ieško savųjų įpročių ar papročių.
Sunkiai apibūdinama, savitai poetiška estetikos paieškų forma įvykęs pirmasis Markevičiaus pjesės susidūrimas su žiūrovu paliko nevienareikšmį įspūdį. Iš vienos pusės, labai aiškiai juntama jo ankstesniame spektaklyje „Café existans“ ryški egzistencialistinių paieškų nuotaika, besipinanti su simbolistiniais motyvais, ieškoma žmogaus gyvenimo apibrėžtumo. Iš kitos pusės, buvo aišku, kad pasirinkta ištrauka iš antrosios pjesės dalies stokojo konteksto, neleidusio pajusti, kam konkrečiai priešinamas veiksmas, su kuo stebėtojo pasąmonėje turėtų kontrastuoti scenoje matomi vaizdai. Tad nors forma atrodė estetiškai švari, eskizo turinys kiek pakibo neapibrėžtame poetiniame ritme.
Tuo metu tiek Greta Grinevičiūtė, tiek Agnė Ambrozaitytė su savo komandomis dirbo be parengtų tekstų ar dramos kūrinių, tačiau su joms artimomis ir nemažai analizuotomis temomis. Grinevičiūtės eskizas savaip atliepė šiame tekste jau minėtas žmogiškumo ir ribų temas. Su aktoriais Laima Akstinaite, Ieva Brike, Rugile Latvėnaite, Simonu Lunevičiumi, Laurynu Luote, Emi Vilčinskaite-Povilavičiene ir Jolita Seniūnaite režisierė ir choreografė leidosi į fizinį bei tekstinį asmeninių ribų išbandymą ir leido nejaukiai įsitikinti tuo, kad kuo dažiau mūsų ribos yra peržengiamos, tuo mažiau tai jaučiame ir daugiau abejojame savo pačių patirtimi.
Šios komandos darbe maloniai nustebino visų sceninio veiksmo dalių ir dalyvių susiklausymas: aktorių fizinė pajauta, jautrumas tekstui, scenovaizdžio ir kostiumų (autorė Kristina Voytsekhovskaya) bei muzikos (autorius Manuelis Velazquezas) vientisumas, aiškiai, bet ne per daug tiesmukai nuo pirmųjų minučių vedęs paraleles su paskutiniu metu visuomenėje dažnai aptariamais seksualiniais nusikaltimais, įvykdytais vakarėliuose ar muzikos festivaliuose. Tamsoje išryškėjančios neoninės spalvos, jų ženklai žymėjo kūrėjų norą garsiai kalbėti apie tai, kas dažnai nutylima, ko paprastai nepamatome, nebent patiriame vakaro linksmybių tamsoje, ir kokius ženklus tai palieka ant mūsų kūnų.
Stebėdama šį eskizą supratau, kiek daug patirties mobilizuoti pajėgas režisierė įgijo būtent šiuolaikinio šokio lauke, jo rezidencijose. Pagrįsta atrodė ir tai, kad buvo atsisakyta paruošto teksto, improvizuota repeticijose, ieškota gyvos kalbos, temų ir potemių, siekta nevienašališkai atliepti situacijas, aktyviai įtraukti visą grupę. Šios komandos eskizas tapo aiškiai išbaigtu „trumpo metro“ spektakliu – manau, kad atviru ir jaunesnio amžiaus auditorijai. Sėkmės kodas, paaiškėjo, kad slypėjo ir darbo principuose, ir pačioje temoje – po šio kūrybinio proceso vienas iš aktorių pripažino pajutęs, kad ne tik aktyvi pagalba, pilietiniai veiksmai, bet ir meno kalba vertinga keliant asmens privatumo ribų, seksualinio priekabiavimo ir nusikaltimų temas.
Didžiausia staigmena tapo Agnės Ambrozaitytės grupės darbas, nagrinėjęs gedulą, atsispirdamas nuo jau pamirštų lietuviškų raudų tradicijų. Kai dominuoja slogios emocijos ir beveik nebeapleidžia netekties (ne tik asmens, bet ir tikėjimo, vilties) jausmas, režisierė ėmėsi tyrinėti (ne)norą iš tiesų išjausti ir iš to gimstantį iškreiptą (iš)gyvenimo pasaulį. Su scenografe Guoste Marija Ringelyte ir kompozitoriumi Simonu Gyliu, kūrėjai pristatydami darbą užsitvėrė juodą sauną priminusioje nedidelėje Lėlių teatro salėje, lyg abstrakčiame vieno žmogaus tamsiame kambaryje, niekam nerodomoje išgyvenimų kertėje.
Čia judesiu, muzikiniu ansambliškumu, tikėtais ir netikėtais teksto pliūpsniais skirtingas emocijas atvėrė aktoriai Kristupas Biržietis, Justina Burakaitė, Kotryna Chruškova, Emilija Latėnaitė, Ieva Pakštytė, Aurelijus Pocius ir Viktorija Valskytė. Stipriai paveikė tai, kaip per tokį trumpą laiką kūrėjams pavyko susikalbėti tokia jautria ir asmeniška tema. Tuo pačiu metu muzikinė režisierės atspirtis, užkoduota tiek temoje, tiek ir atliepianti jos išsilavinimą, regis, atveria naują lauką tyrinėjimams. Skirtingai nei dažname meno kūrinyje, nagrinėjančiame gedulo keliamą skausmą, čia nemanipuliuojama žiūrovo emocijomis – jos kaip tik labai tiksliai atskiriamos viena nuo kitos. Stebint eskizą, lyg lukštenant kevalą, vienas nuo kito atsiskyrė liūdesys, skausmas, gedulas ir dar daug kitų jausmų, kuriuos savo kalba, žodžiais esame pernelyg paklaidinę, bandydami „neužstrigti“ asmeniniuose išgyvenimuose. Akivaizdu, kad režisierė sukaupusi nemažai medžiagos, nes kiekvienas eskizo etiudas turėjo daug galimybių plėtotei, todėl norisi palinkėti, kad vienu ar kitu būdu šis tyrimas tęstųsi, ir nemažai operos srityje dirbanti menininkė išbandytų čia užgimstantį muzikos ir dramos teatro junginį.
Po peržiūrų, stebint visų dalyvių šypsenas ir dar „garuojančias“ emocijas, buvo akivaizdu, kad šių metų festivalis pavyko. Ne tik dėl to, kad susirinko daug žiūrovų, kad buvo parodyti įdomūs ir profesionaliai įgyvendinti eskizai, bet ir dėl to, kad per nepilną savaitę įvyko kūrybinė bendrystė, retai pasiekiama net specialiai suburtose komandose. Nuo pirmojo karto, kai atkeliavau į šį festivalį, apsisuko ir mano pačios patirties ratas, leidęs pajusti savojo žvilgsnio vietą stebint šiuolaikinę kūrybą, įgalinantis pasidžiaugti ir įvertinti kūrėjus ne tik už jų eskizus, bet prisiminti kartu įveiktus darbus ir matyti jų asmeninę pažangą.
Projektą „Menų faktūra“, 2025 m. skyręs 34 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
