Užaugusiems nepriklausomoje Lietuvoje teatro diena asocijuojasi visų pirma (neretai vien tik) su Auksinių scenos kryžių teikimo ceremonija, kitų apdovanojimų dalybomis, su užkulisinėmis aistromis, kad „ir vėl" paskelbti „ne tie" nominantai, o ir iš jų apdovanojo „visai ne tuos"... Tarsi pamirštama, kad pasaulinės teatro dienos steigėjas - Tarptautinis teatro institutas (International Theatre Institute - ITI) - siūlo tądien visų pirma populiarinti teatrą, priminti jo vertę, mėgautis ir skleisti džiaugsmą.1 Taigi siūlo švęsti teatrą. ITI įsteigė ir kasmetinį ritualą - skaityti tarptautinį pranešimą apie teatrą ir taikos kultūrą. Kasmet jis patikimas kokiam nors iškiliam teatro profesionalui arba kitos srities menininkui, susijusiam su teatru. Vieni pranešėjai kalba apie asmeninį santykį su scenos menu, kiti aptaria jo perspektyvas ar tiesiog bando iš naujo apibrėžti, kas yra teatras ir koks jis turėtų būti šiuo metu.
Tarptautinį pranešimą teatro dienos sumanytojai, pradininkai ir steigėjai laiko pagrindiniu akcentu, galinčiu įkvėpti, suvienyti teatro kūrėjus ir žiūrovus visame pasaulyje. ITI parengtos teatro dienos minėjimo gairės siūlo tą pranešimą platinti įvairiais būdais, neaplenkiant televizijos, radijo, tačiau svarbiausia erdvė, kur galima dalytis idėjomis apie teatrą, yra pats teatras. Šventės dieną prieš spektaklius siūloma perskaityti pranešimą, išverstą į vietos kalbą, dalyti bukletus su pranešimo tekstu, klijuoti plakatus.2 Dalijimasis mintimis apie teatrą turėtų tapti savotišku „globaliu" (neatsitiktinai ITI kovo 27-ąją vadina ne tarptautine, o pasauline teatro diena) ritualu, vienijančiu teatro kūrėjus ir žiūrovus.
Šį ritualą siūloma įterpti į kiekvienoje šalyje teatro bendruomenės rengiamą šventę, per kurią vyksta apdovanojimų ceremonijos, konferencijos, simpoziumai, festivaliai, o spektakliai rodomi nemokamai, į teatrą kviečiamos labiausiai pažeidžiamos socialinės grupės.3 Žinoma, kuriamos ir savos tradicijos. Pavyzdžiui, Filipinuose švenčiamas ištisas teatro mėnuo, Maskvoje naktį iš kovo 26 į 27 rengiama teatro naktis - žiūrovai kviečiami į teatrų užkulisius, grimo kambarius, pjesių skaitymus...
Lietuvoje šiuo metu teatro diena minima visų pirma apdovanojimų (Auksiniai scenos kryžiai, Fortūna, Padėkos kaukė...) teikimo ceremonijomis. Nors švenčių būta, o ir dabar dar pasitaiko, visai kitokių: teatralizuoti koncertai, spektaklių įrašų peržiūros tradicinėse ir netradicinėse erdvėse, teatralų ir krepšininkų varžybos (šiemet vėl surengtos Kaune), ekskursijos po teatrus, teatralų eitynės... Tik spektaklių rodoma mažai. O ir apskritai dauguma renginių skirti visų pirma patiems teatro kūrėjams.
Antai pagrindinių Lietuvos teatro apdovanojimų - Auksinių scenos kryžių teikimo ceremonija visiškai uždara, be pašalinių, t. y. žiūrovų (Kauno, Klaipėdos teatrų šventės dar uždaresnės). Įvertinti ir apdovanoti išrinktuosius, žinoma, reikia. Tai svarbu kūrėjams, nes sureikšmina jų darbą. Tokios ceremonijos (kaip ir bet kuris kitas ritualas) suburia teatro kūrėjų bendruomenę, be to, skatina kūrybiškumą.
Kad apdovanojimų ceremonijos yra uždaros, nereikėtų stebėtis - kiekvienam ritualui itin svarbus bendruomeniškumo jausmas, tad pašaliniai čia nepageidaujami, žinoma, išskyrus žiniasklaidą, dokumentuojančią šlovės akimirkas, savaip įrodančią, kad „mūsų bendruomenė" svarbi ne tik mums vieniems. Net jei ritualas nenusiseka (o taip pasitaiko ir per apdovanojimų ceremonijas), jis vis tiek gali sutelkti bendruomenę. Pavyzdžiui, 2013 m. teikiant Auksinius scenos kryžius, apmaudą dėl atsisakytų nominacijų išdavė net ceremonijos režisūra, tad šventė neteko šventiškumo, tačiau kūrėjų bendruomenė, pasipiktinusi vertinimo komisijos sprendimais, akivaizdžiai susivienijo. Tą vienybę buvo galima jausti dar ilgai po teatro dienos...
Ceremonijos atskleidžia ir bendresnes tiek scenos, tiek kultūros politikos tendencijas. Pavyzdžiui, tai, kad šiemet Auksiniai scenos kryžiai buvo teikiami Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre, ne tik suteikė daugiau svorio Lietuvos kultūros sostinei, bet ir tarsi patvirtino, kad šis teatras, Kultūros ministerijos nuomone, eina tinkama linkme.
Polėkio stokojanti ceremonijų režisūra primena itin skausmingą problemą - trūksta naujų kūrybingų režisierių. O scenarijų autoriai privelia aibę faktinių klaidų, kartais apskritai pamiršta, į ką kreipiasi, be saiko kartoja nuvalkiotus aforizmus, tarsi naujieną dėsto visiems žinomus dalykus, kalbas sakyti kviečia politikus (tai turbūt duoklė tiems, kurie malonėjo skirti pinigų premijoms), bet dažniausiai pamiršta tuos, kurie tikrai turėtų ką pasakyti apie teatrą. Pasaulinei teatro dienai skirto pranešimo čia irgi niekas neskaito. Tai, beje, rodo lietuvių teatrinės kultūros uždarumą - jei jau dalijamės mintimis apie teatrą, tai cituojame klasikus ir, žinoma, daugiausia savus.
Žiūrintieji iš šono pamato ne teatro šventę, o nykoką apdovanojimų šou.
Teatro diena, bent man, yra tada, kai pamatau gerą spektaklį, apie kurį verta ir yra su kuo padiskutuoti, kai išgirstu įdomų pranešimą, plečiantį mano turimų teatrinių žinių ribas. Taip kuriama bendra patirtis, iš kurios ir atsiranda teatras. 1966 m. skaitydamas Pasaulinio teatro dienai skirtą pranešimą, René Maheu pabrėžė: „Teatras nėra tik spektaklis, kurį žiūrime - tai arba bendra patirtis, arba niekas."4
Tarptautinė teatro diena Lietuvoje šiuo atžvilgiu laikytina profesine uždaros bendruomenės švente, ir tiek.
1 How to Celebrate World Theatre day & International Dance Day. Guidelines, p. 2. Prieiga internete: http://www.world-theatre-day.org/en/picts/how_to_celebrate_DAY.pdf.
2 Ten pat, p. 5-9.
3 Ten pat, p. 9.
4 René Maheu. World theatre day message 1966. Prieiga internete: http://www.world-theatre-day.org/en/picts/WTD_Maheu_1966.pdf.
