„Rusijoje masiškai keičiami stambių teatrų vadovai, tačiau tuo nėra griaunama kultūra“, komentare portalui „The Moscow Times“ teigia Viktoras Vilisovas, performansų Rusijoje kuratorius, knygos apie šiuolaikinį teatrą autorius, intermedialaus projekto „Queer The Stage“ rengėjas. Vilisovo požiūris griežtas: „nėra esminio skirtumo tarp Putino režimo ir Gogolio centro, „Šiuolaikinės pjesės mokyklos“ ir Rusijos teatro sistemos, kokia ji buvo iki karo“.
Komentaro autorius skaitytojams primena, kad 2002 metų gruodį, „likus keliems mėnesiams iki JAV kariuomenės įsiveržimo į Iraką, daugiau nei 150 teatrų atstovai susirinko Niujorke ir įkūrė judėjimą THAW - Theaters Against War, kuriame dalyvavo keletas tūkstančių teatro veikėjų, kovo mėnesį surengusių milžinišką protesto akciją: jie sustabdė visas kūrybines veiklas, o kai kurias teatro erdves ėmė naudoti iniciatyvinių grupių susirinkimams ir viešiems įvykių aptarimams.
2022 metų vasarį (kaip ir per kitus keturis mėnesius) nė vienas iš stambiųjų Rusijos teatrų nesustabdė savo veiklos, kad šitaip išreikštų protestą prieš karą. Vienintelė, kuri adekvačiai sureagavo beveik iš karto, buvo „Mejerholdo centro“ direktorė Jelena Kovalskaja, praėjus 8 valandoms nuo karo pradžios paskelbusi, jog atsistatydina, kadangi „negalima gauti atlyginimo iš žudiko“ (šitai pasitarnavo faktiškam „Mejerholdo centro“ sunaikinimui, jo pastatas perduotas „Dramos meno mokyklai“ - Школa драматического искусства).
Kitą dieną fraze „Aš irgi išeinu!“ atsistatydino Majakovskio teatro vadovas Mindaugas Karbauskis, dar po dviejų dienų - MAMT (Maskvos akademinis muzikinis teatras) baleto trupės vadovas prancūzas Laurent´as Hilaire, vadovavęs šiai trupei nuo 2017 metų.
Toliau „atsistatydinti protesto ženklan“ kaip ir nebetiko, ir kultūros institucijų vadovai bei darbuotojai arba nusprendė sėdėti, kol sėdisi, arba išėjo / išvažiavo be jokio atgarsio, „kad nepakenktų organizacijai ir jos žmonėms“. Arba kabino ant teatrų fasadų raidę Z.
Trys meno vadovai, manę „prasėdėti“ karą, buvo atleisti, ir tai davė naują emocingą posūkį diskusijai apie „rusų teatro sunaikinimą“. Nepratęsta sutartis su Aleksejumi Agranovičiumi, kuris nuo praėjusių metų vasario tęsė Kirillo Serebrennikovo kursą „Gogolio centre“, su Josifu Reichelgauzu, įkūrusiu teatrą „Šiuolaikinės pjesės mokykla“ (Школa современной пьесы), ir su Viktoru Ryžakovu, vadovavusiu teatrui „Sovremennik“ nuo 2020 metų.
Maskvos valdžia tuose teatruose pakeitė ir direktorius, be to, visiškai beprasmiškai sujungė kelis teatrus: baleto „Moskva“ trupę pavertė teatro „Naujoji opera“ dalimi, o „Naujojo baleto“ trupę įterpė į MAMT sudėtį. Ir, kaip rašo Ksenija Sobčak, iš „Nacijų teatro“ direktorės posto atleis Mariją Reviakiną, organizacijos „Vieninga Rusija“ narę ir prezidento, sukėlusio karą, patikėtinę. Vasarį ji pasirašė kultūros veikėjų laišką „už taiką“. O „Nacijų teatro“ meno vadovas Jevgenijus Mironovas greičiausiai liks savo poste, kadangi neseniai aplankė Mariupolį ir pareiškė, jog „daug ką permąstė“.
Man neatrodo, kad yra prasmės kaltinti konkrečius žmones dėl to, kad vasario 24-ąją nė vienas teatras neužsidarė protestuodamas; tą nulėmė visiškas Rusijos gyventojų susiskaidymas, kur teatrai negali turėti įtakos steigėjams, teatrų darbuotojai - vadovybei, o žiūrovai ir piliečiai - jiems visiems. Kai viešoji sfera sunaikinta, o rūpestis išgyvenimu - privatus reikalas, kiekvienas neišvengiamai pradeda galvoti tik apie save. Tokiomis aplinkybėmis ir įmanomas agresyvus postfašizmas, apie kurį rašo istorikas Enzo Traverso - kai masinio palaikymo iš apačios net nereikia, jis tiesiog falsifikuojamas.
Bet esu stipriai sutrikęs dėl kultūros institucijų vadovų pozicijos - tų vadovų, kurie sumanė paprasčiausiai sėdėti savo postuose karo metu, tarytum nieko baisaus nevyksta. Kai kuriuos pažįstu ir mane pasiekia tam tikri pokalbiai: iš esmės argumentas yra toks - „būtina išsaugoti teatrą“. Jelena Kovalskaja ir Viktoras Ryžakovas prieš porą metų kalbėjo, kad jie ilgai nepalieka savo postų „Mejerholdo centre“, kadangi jų buvimas garantuoja, jog tai, ką jie sukūrė, nebus kažkieno kito sunaikinta. Ir štai - „Mejerholdo centras“ sutryptas per porą dienų. Reiškia, tai buvo tik laiko klausimas.
Teatrų vadovų atleidimai, vykę birželio pabaigoje, rodo, kad išvalius nepatenkintuosius, neišvengiamai ateina eilė tiems, kurie tikisi tiesiog išsėdėti ir net nepasisakyti prieš karą. Esant ekstremalioms aplinkybėms valdžiai reikalinga, kad „kultūros žmonės“ juos remtų garsiai, tegu bent per žiniasklaidą bus palaikomas jausmas, neva viskas normalu. Kokių vilčių turėjo tie, kurie nusprendė nesijudinti ir toliau prisidėti prie tokios iliuzijos palaikymo? Teatrai ir kultūros erdvės yra socialinės matricos dalis; situacija, kai gatvėje mentai daužo paauglius, o teatre vaidinamas saikingai politizuotas spektaklis pagal Hašeką, negali trukti amžinai. Nejaugi jie galvojo, kad karas baigsis ir jie galės toliau gyventi ir dirbti kaip anksčiau? Kad jaunų aktyvisčių grupės ir radikaliai nusiteikę menininkai pamirš jų tylėjimą? Aš spėju, kad jie tikėjosi, jog jiems pavyks išsilaikyti padėtyje, kai valstybė jiems abejinga, o paprastų žmonių bendruomenės pernelyg bejėgės, kad reikalautų atsakomybės. Atrodo, jie klydo.
Išlikusioje demokratiškoje žiniasklaidoje bus pakankamai atsiliepimų, kad gaila atleistųjų kolegų ir kad tai eilinė finalinė ataka prieš geriausius rusų kultūros atstovus ir vietas, kur mes visi mėgome rinktis. Todėl aš noriu atkreipti dėmesį į tai, kad Rusijoje egzistuoja paskiri žmonės ir bendruomenės, dažnai net nesusiję tarpusavy, tačiau, jų nuomone, nėra esminio skirtumo tarp Putino režimo ir „Gogolio centro“, „Šiuolaikinės pjesės mokyklos“ ir Rusijos teatro sistemos, kokia ji buvo iki karo. Rusijos Federacijos teatro ir politinę sistemas vienija struktūrinis hierarchinis smurtas, priešiškumas kitiems ir kitokiems, liguista neapykanta moterims, specifiniai melo ir nutylėjimo režimai, kraštutinė nelygybė, polinkis plėsti savo galios valdas, žlugdanti atmosfera, kai vienų gyvenimai ir laikas vertinami labiau, nei kitų.
Kirillo Serebrennikovo darbą Rusijoje priimta laikyti „tikro europietiško teatro“ pavyzdžiu, bet komentaruose Ksenijos Sobčak instagrame jis juokauja su smile apie „translyčius romus scenoje“. Josifą Raichelgauzą [„Šiuolaikinės pjesės mokyklos“ meno vadovą] neseniai kelios merginos apkaltino seksualine prievarta - ir jokios išvados nepadarytos; meno vadovas, saugojęs trupėje aktorių, apie kurį žinoma, kad jis mušė savo žmoną, yra atleistas tik dabar ir greičiausiai už tai, kad kilęs iš Odesos. Jis išbuvo „Šiuolaikinės pjesės mokyklos“ vadovo poste 33 metus - nuo pat teatro įkūrimo. Serebrennikovas, viename iš interviu „Gogolio centro“ aušroje teigęs, kad meno vadovui negalima sėdėti „daugiau nei vieną kadenciją“, plušėjo ten beveik dešimt metų ir turbūt vadovautų toliau, jeigu ne „išorinės jėgos“. Agranovičius tęsė vadovavimą „Gogolio centrui“, nepaisydamas prasidėjusio karo,- vadinasi, ramiai liktų toje kėdėje. Ar tai nieko neprimena?
Dabar visi juokiasi iš Antono Jakovlevo, kuris paskyrimą vadovauti „Gogolio centrui“ pakomentavo fraze „Jeigu atvirai, aš kol kas nieko nežinau“, bet lygiai taip pat netikėtai sau „Mejerholdo centro“ vadovu buvo paskirtas progresyvus režisierius Dmitrijus Volkostrelovas, pakeitęs tame poste Viktorą Ryžakovą, kurį tuo pat metu „netikėtai pačiam sau“ paskyrė vadovauti „Sovremennikui“, iš kurio dabar atleidžia. Abu džiugiai užėmė tuos postus, ir niekas iš tų, kurie dabar apverkia „teatrų naikinimą“, tada neprotestavo prieš tokią ponišką tvarką, kai vadovas nuleidžiamas teatrui, nė nepasitarus su to teatro žmonėmis. Jeigu jūs linkę paprasčiausiai džiaugtis, kai paskiriami geri, ir liūdėti, kai paskiriami blogi, tada žinokite ir tai, kad tie, kurie skirsto, kaitalioja nuomonę apie tai, kas yra gėris.
Aktoriai iš kitų respublikų žino, kad Rusijos teatruose beveik neįmanoma gauti normalių vaidmenų, jei tavo išvaizda „ne slaviška“. Visos šalies teatrų aktorės žino, kad vyrų režisierių, direktorių ir meno vadovų priekabiavimas ir šiurkštus ribų nesilaikymas - ne išimtis, o taisyklė. O kai jos mėgina apie tai pasakoti, jas sutrypia, sakydami, kad jos keršija už nepavykusią karjerą. Atlikėjų sąlygos ir atlyginimai pasibaisėtinai skiriasi nuo to, ką uždirba ir kaip gyvena vadovai / režisieriai. Visus, kas šiandien aprauda „Rusijos teatro naikinimą“, pastaruosius 5-10-20 metų tenkino jo vidinis pragaras. Demokratiškai nusiteikęs feisbukas gedi dėl to, kad griaunamas toks teatras: ksenofobiškas, queer´fobiškas, mizoginiškas, patriarchalinis, korumpuotas, ne tik neprotestavęs prieš karą, bet savo imperine dvasia padėjęs priartinti jį.
Su pagyvenusių čekistų režimu viskas aišku - tai grynas blogis ir jo nebereikia demaskuoti. Bet kad kultūros sfera Rusijoje buvo ir tebėra paremta ta pačia logika, - tai išslysta iš daugumos akiračio, ir kaip tik todėl „liberalusis“ teatras Rusijoje per dvidešimt metų taip ir nesugebėjo tapti iš tiesų politiniu. Todėl, kad politinis teatras nėra „politinių temų“ teatras ir ne scenelės su omonininkais bei geležinėmis užtvaromis - tai toks teatras, kuris perkuria savo egzistencijos sąlygas, pastebi savo vidinę nelygybę, ir kai prasideda karas, stengiasi ne išlikti bet kokia kaina, o persiorientuoja pilietinės visuomenės link.
Šiuo metu ardoma baili provalstybinės priklausomybės teatrų sistema. Teatrų, kurie kaip ir nenorėjo būti visiški žmogėdros, bet tikros socialinės permainos jų niekada nedomino, nes permainos jiems reiškia, jog jų laikas baigėsi. Konservatyvūs veikėjai, kurie lemia tuos atleidimus iš postų, dabar apsiseilėję nuo užganėdinto resentimento: jie tikri, kad grįžtama prie auksinio tvirtos rankos amžiaus; tačiau visos jų iniciatyvos neturi gyvybės, nes tai, kas vyksta, yra ardymas, o ne grįžimas. Labai gaila, bet kadangi ardoma per prievartą, visa tai tikriausiai nepaskatins kokybiškai kitokio Rusijos žmonių požiūrio į kultūrą.
Ir vis dėlto tai, kas vyksta, teikia vilčių tiems patiems paprastiems žmonėms ir aktyvistams, kurie suvokia, kad Rusijos Federacijos teritorijoje svarbu pertvarkyti kultūrą, remiantis naujais pagrindais: kad kultūra būtų nekolonijinė, įtrauki, feministinė, tolerantiška queer asmenims, decentralizuota. Kodėl rašau „Rusijos Federacijos teritorijoje“? - nes daugelis žmonių šiandien pagrįstai abejoja, kad po karo Rusija liks su ta teritorija, kurią valdydama pradėjo kariauti.
O kai demokratiški inteligentai, kurie per tuos keturis mėnesius nė karto nebuvo iš tiesų nesaugūs, feisbuke rašo apie „sugriautą Rusijos teatrą“, aš noriu priminti, kad sugriautas teatras atrodo šitaip“, baigia savo straipsnį Viktoras Vilisovas, pridėdamas nuorodą į subombarduotą Mariupolio teatrą.
Daugiau Viktoro Vilisovo surinktų faktų bei minčių apie teatro meną ir menininkus šiandieninėje Rusijoje galima rasti jo esė „Rusijoje buvo likę šiek tiek šiuolaikinio meno. Tada Putinas pradėjo karą“. (There Was Some Contemporary Culture Left in Russia. Then Putin Started a War) balandžio pradžioje rašytame portalui howlround.com. Esė finale Vilisovas teigia: „Be abejo, šio režimo Rusijoje auka, kaip mes matome, yra visa teatro ir performansų sfera, o jei plačiau - šiuolaikinio meno ir kultūros sfera. Tačiau per viso labo vieną ataką Ukrainos mieste Mariupolyje, kurio teatras gyventojams buvo tapęs slėptuve nuo bombų, pats teatras visiškai sugriautas, o po griuvėsiais žuvo trys šimtai žmonių. Ir aš negaliu nustoti galvojęs apie tai“.
Parengė R. N.
