Ne, nešvęsim ilgai laukto Jutos šimtmečio šių metų gegužės 19 dieną, nebegersim šampano ar kitų tauriųjų gėrimų ir neragausim jau daug metų iš eilės per Jutos gimtadienį patiekiamo „Napoleono“ torto. Nebesijuoksim prisiminę kokį nors absurdišką įvykį iš sovietmečio realybės filmuojant, kuriant spektaklį ar rengiantis parodai. Viso to nebebus, nes Juta pavargo to jubiliejaus laukti ir pačiai sau netikėtai, tyliai ir oriai iškeliavo Anapilin. Ne į Kalnelį, kur visi spraudžiasi, o į Rokantiškes prie artimųjų. Laidotuvių ritualas, atrodo, jos pačios buvo iš anksto numatytas. Nuvyks ten gražiai pasipuošusi - juoda suknia, juodu siuvinėtu čepčiku ir jo mezgininiais priedais, pratęsdama savo pomėgį vilkėti kuklias suknias, ryšėti baltą skarelę su mezginiais, avėti patogius žemakulnius batelius. Atėjusius atsisveikinti dar fojė pasitiko įspūdingas jos portretas tarp paveikslų ir knygų, o greta ir mirtį apmąstantis eilėraštis. Salėje - stalelis su keliomis Jutos knygomis dovanai lankytojams, o prie karsto - molbertas su vienu iš kosminio ciklo paveikslų. Taigi - lyg paskutinė ekspozicija, neįprasta ir nepamirštama.
Apie Jutą - taip ją vadino artimieji ir draugai - įvairiomis progomis esu rašiusi daug kartų. Prieš daugel metų, turbūt pačioje septintojo dešimtmečio pradžioje, mus supažindino Kazimiera Kymantaitė, atsikvietusi Jutą iš Klaipėdos, kur ji dirbo anuomet pilkame, irstančiame uostamiesčio dramos teatre, ir įkinkiusi į darbą prie savo rengiamo spektaklio „Kraujas ir pelenai“ Akademiniame dramos teatre. Vien pavarčiusi scenovaizdžio eskizus, anuomet supratau, kad Jutos sumanymas yra originalus, modernus ir artimas Justino Marcinkevičiaus dvasiai; siekta monumentalumo, metaforiško apibendrinimo (Lietuva - kaip didelis kelias su atšaka), naudota visiems suvokiama simbolika: kalavijai, virstantys kapinių kryžiais, ilgutėlis nuometas kaip jaunosios ateitis, tekanti saulė ir kita. Spektaklis pavyko, buvo pamėgtas žiūrovų Lietuvoje ir net pakviestas į Maskvą, į Kremliaus teatrą, kur jį ir man teko matyti. Rusų publika, nors ir nelengvai priėmė jai neįprastus sąlygiškumus, pabaigoje plojo ir dėkojo.
Kymantaitės kvietimas bendradarbiauti nulėmė esminius pasikeitimus Jutos gyvenime: ji liko gyventi Vilniuje, tapo žinoma teatralų ratui, jau įrašyta į Akademinio dramos teatro afišas, suartėjo su dailininkais, o netrukus buvo pakviesta į Lietuvos kino studiją, kur daugybę metų bendradarbiavo su Algirdu Araminu, Raimondu Vabalu, Arūnu Žebriūnu, Gyčiu Lukšu ir kitais talentingais režisieriais.
Neturėdama namų, Juta kurį laiką glaudėsi pas draugus, gyveno pas Oną Knapkytę ir Romualdą Juknevičių, kurį pažinojo iš Klaipėdos laikų, kol pagaliau gavo dirbtuvę - didžiulį kambarį greta kitos dailininkės dirbtuvės „amerikonų“ namo priešais Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčią palėpėje šeštame aukšte su bendrais nepatogiais patogumais. Čia, beje, būdama tremtinių šeimos palikuonė, savaip valdžios pažymėta, ir gyveno, padalinusi kambarį į kelias sąlygines „zonas“ (miegamasis, virtuvė su mažute elektrine virykle, dirbtuvė su stelažais ir dideliu molbertu bei rašomuoju stalu, palaikė sofutė svečiams), ir sulaukė vyriausybinio apdovanojimo, ir savo 60-mečio, ir pirmosios personalinės parodos. Tik tada atsirado nugyventas butelis M. Oginskio gatvėje 7-1.
Jutos dirbtuvėje tvyrojo kūrybiška, neįpareigojanti atmosfera ir laisvė, viliojusi žmones. Čia lankėsi rašytojai, režisieriai, aktoriai. Lankėsi klaipėdiškiai ir panevėžiečiai artistai - Vytautas Kancleris, Bronius Gražys, Eugenija Šulgaitė ir Gediminas Karka. Paslapčiomis, be palydovų, užkopdavo laiptais pas dailininkę ir valdžios žmonės įsigyti vieno ar kito „modernaus“ paveikslo dovanoms. Tankiai užsukdavo įvairių kartų dailininkai, draugai ir giminaičiai. Kai kurie dailininkai ateidavo pasidalinti savo problemomis, kiti ieškodavo čia atsipalaidavimo ir įkvėpimo. Dažnai atklysdavo tapytoja Kazė Zimblytė, keramikė Liucija Šulgaitė, jauna skulptorė iš Panevėžio; tardavosi, ginčydavosi, dalindavosi įspūdžiais, sumanymais. Pamenu, kaip stebėjosi dėmesingai apžiūrinėdamas Jutos darbus iš Amerikos atvykęs Vytautas Ignas, mano ten atvestas. Apsupta daugybės žmonių, Juta buvo vieniša. Tačiau dosnios sielos, mėgstanti dalintis, patarti. Būdavau pas ją su sūnumi, dar paaugliu, jau lankančiu J. Vienožinskio dailės mokyklą. Jam Juta aiškino, kaip nustatyti, ar gera paveikslo kompozicija, mokė, kaip rėmą aptraukti drobe, kaip kalti vinukus, kaip prižiūrėti teptukus. O kai jis bibliotekoj pakabino pirmą parodėlę, Juta prie lentos prismeigė raštelį: „Eidamas šiuo keliu gali nueiti į šventovę.“
Dirbdama Kino studijoje, kur nesijautė savarankiška, ji vis daugiau tapė. Darbas teatre ir, be abejo, kine ją daug ko išmokė: išlavino pastabumą, atskleidė erdvės komponavimo paslapčių, atvėrė kitokį aplinkos regėjimo kampą, reljefiškų faktūrų gretinimo galimybes, skatino matyti permainingų paviršių švytėjimą prožektorių šviesoje ir daugybę kitų dalykų. Įdomu, kad Juta pradėjo tapyti dar Klaipėdoje ir jau tada kūrė abstrakčius darbus įvairiomis technikomis, ten atsirado ir koliažai, noras savaip žaisti faktūromis; daug dėmesio teikdama formai, stengėsi išreikšti savo santykį su aplinka, su ją supančiu prieštaringu, žeidžiančiu, paslaptingu pasauliu. Ji niekada netapė iš natūros. Jos abstrakcijų cikluose galėjai atpažinti, pajusti Tėviškės ilgesį, grėsmės jausmą, laukimą ir viltį. Beje, tos temos vėliau persikėlė ir į eilėraščius - glaustus ir griežtus. Tapė daugiausia aliejumi, nemažas drobes, džiaugdamasi rytinės saulės šviesa, nesijautė niekam įsipareigojusi.
Ir „mokykla“ (o užbaigė pokariu nutrauktas studijas Dailės institute 1953 m., gavo scenografės diplomą) Jutos kūryboje neatsispindi. Nė į vieną iš savo mokytojų tarsi nepanaši, Juta visą gyvenimą intuityviai, su mėgėjo aistra ieškojo savo kelio. Šiandien tai neatrodo keista, bet, prisimenant anuos, mūsų nelaisvės, metus, Jutos drąsa ir laisvė ieškoti atrodė ypatinga. Dera pasakyti, kad Juta aplenkė daugelį savo kartos menininkų ir įstengė gyventi išvengdama žeminančių kompromisų, dažnai nepelnytai nepastebima ar net skriaudžiama. Bet parodoje „Tylusis modernizmas“ (knyga tuo pačiu pavadinimu buvo išleista 1997 m.) Jutos darbai buvo eksponuoti greta jaunesnės kartos menininkų - Vinco Kisarausko, Valentino Antanavičiaus, Eugenijaus Antano Cukermano, Vytauto Šerio, Lino Katino ir daugelio kitų mūsų modernistų. Tiesa, ir sovietmečiu vienas kitas Jutos darbas, abstrakcija, prisidengusi ironiška scenografijos skraiste ar pavadinimu, koks „Ričardas II“, „Lyras“, „Pilis“, išsikovodavo vietą prie „tikrųjų“ tapytojų darbų.
Dirbo Juta iki pat gilios senatvės. Kai nebegalėjo tapyti, pradėjo piešti. Labai silpnai matydama, intuityviai piešė flomasteriais popieriuje. Daugiausia tai buvo įvairios keliomis linijomis perteiktos figūros, panašios į skulptūras - einančias, gulinčias, kylančias. Audriaus Musteikio dėka išleistos kelios tokios knygelės. Maža to, rašė eilėraščius kaip savo filosofinių apmąstymų kvintesenciją.
Akmenis
Prie kelio sustačiau
Atminimui kelio
Į namus.
Ir tikrai po Jutos pirmo aukšto langu namo gale stūkso keli vienas ant kito sustatyti dideli akmenys lyg riteriai budėtojai, saugoję jos ramybę. Čia buvo pasodintas ir jazminas, ir šiek tiek gėlių, pavasarį džiugindavusių Jutos širdį. Eidavom kartais į sodelį jų palaistyti ir pakvėpinti.
