Jūratės Paulėkaitės išėjimas - kaip dūris peiliu į nugarą. Esi bejėgis suvokti įvykusį faktą ir atsakyti į atsakymą - kodėl?
Baigiantis spektaklio „Visuomenės priešas" repeticijoms, paskutinėmis gyvenimo dienomis, Jūratė degė idėja įgyvendinti viešą akciją, įkvėptą vienos Andrejaus Tarkovskio filmo „Nostalgija" scenos. Joje pamišęs aktoriaus Erlando Josephsono herojus Romos aikštėje išrėkia pranašingus žodžius apie visuomenę ir žmogų: „Turime įsiklausyti į balsus, kurie tik atrodo nereikšmingi... Turime sugrįžti ten, kur pasukom klaidingu keliu... grįžti prie gyvenimo ištakų ir stengtis neužteršti vandens... Kad gyvenimas nenutrūktų, turime susiimti už rankų...". Tada tylinčios minios akivaizdoje jis paskęsta liepsnose. Akcijos idėja buvo nufilmuoti Stokmano vaidmens atlikėją Dainių Gavenonį, kaip jis savo personažo kulminacinio monologo žodžius išrėkia Katedros aikštėje, ir sujungti tai su paskutiniais Tarkovskio filmo scenos kadrais. Jūratei ši akcija reiškė anaiptol ne spektaklio reklamą, bet būdą perteikti žinią, kad tik peržengdamas meno ribas, teatras gali kai ką svarbaus pasakyti apie gyvenimą, priversti įsiklausyti į „nereikšmingą" meno balsą ir pakviesti susiimti už rankų, kad gyvenimas nenutrūktų. Tokia utopinė idėja buvo ir jos „Visuomenės priešo" sumanymo kertinis akmuo.
Neįgyvendintos akcijos sumanymas šiandien atrodo kaip svarbiausias paskutiniųjų metų Jūratės darbų ženklas. Jis išreiškė vis radikalesnį menininkės požiūrį į teatro ir apskritai kūrybos misiją šiandieniame pasaulyje. Jūratė neskirstė meno į „šiuolaikinį" ir „tradicinį", jai nerūpėjo estetinės formos. Ir už meninį rezultatą jai svarbesnis buvo siekis grįžti prie kūrybos ištakų, iš naujo atrasti jos prasmę ir misiją. Tai įkvėpė paskutiniuosius Jūratės darbus „Vyšnių sodas" ir „Visuomenės priešas", į kuriuos ji įdėjo daug širdies, jėgų, ir sau bei kolegoms kėlė pačius aukščiausius, kartais tiesiog neįvykdomus reikalavimus.
Jūratės aistringas tikėjimas, kad teatras neturi tik misti gyvenimu, bet privalo jį perkurti, suartina ją su tokių teatro mąstytojų, kaip Artaud ir Grotowskis, idėjomis bei veikla. Kalba ne apie nuveiktų darbų mastą, bet apie mąstymo bendrumą ir nuoseklumą. Naujų idėjų stokojančiame šiandieniame Lietuvos teatre Jūratė jautė proveržio būtinybę ir veikė kaip pirmosios kartos modernistai, tikėję, kad menas turi keisti pasaulį. Kas tai - apgaulingas naivumas ar ateities meninės kūrybos įžvalga?
Jūratė nebuvo teoretikė, nors gebėjo geriau už daugelį šios srities profesionalų analizuoti teatro reiškinius ir procesus. Ji turėjo unikalią intuicijos ir vaizduotės dovaną, kuri padėdavo jai peržengti savo profesijos ribas ir tapti viso kūrybinio proceso siela. Todėl jos idėjos dažnai virsdavo režisūrinių sprendimų ašimi.
Banalu sakyti, kad Jūratė Paulėkaitė buvo viena talentingiausių šiandienos Lietuvos teatro kūrėjų. Ji buvo vienas iš keleto žmonių, kuriuos nedvejodamas pavadinčiau mūsų teatro sąžine. Ar tai reiškia, kad su Jūratės išėjimu ji dar labiau susitraukė?
Ji žarstė ugnį rankomis ir pati virto ugnimi. Mintyse skamba Artaud žodžiai: „Reikia būti kankiniams, kurie deginami siunčia ženklus nuo savo laužų". Kodėl tokia kaina, Jūrate?
