Šis tekstas atsiranda „Menų faktūroje“ lapkričio 4-ąją, nes prieš dešimt metų šią dieną scenografė Jūratė Paulėkaitė pasirinko nutraukti savo gyvenimą. Buvo likusi savaitė iki Jono Vaitkaus režisuojamo „Visuomenės priešo“ su Jūratės scenografija: numatyta, kad žiūrovai sėdės abipus scenos, o vidury vaidinimo aikštelės, vykstant veiksmui nusileis orkestrinė - atsivers duobė. Scenovaizdis lyg pranašystė.
Tačiau šiandien norisi priminti ne tą duobę ir net ne simboliškai Jūratės išgriautą senojo teatro sieną.
Persikelkime į 2007-ųjų lapkritį Paryžiuje, kai Jūratė Paulėkaitė, gyvendama išnuomotame bute Monmartre, kūrė scenografiją spektakliui „Užsispyrėlės sutramdymas“, kurį teatre Comédie-Française repetavo Oskaras Koršunovas. Premjera pagrindinėje istorinio teatro vaidinimų erdvėje - Salle Richelieu - įvyko 2007 m. gruodžio 8 d., šeštadienį.
Su Paulėkaite Koršunovas dirbo nuo 1998 metų, nuo Bernardo-Marie Koltèso „Roberto Zucco“. Keliolika spektaklių drauge - beveik visa pirmojo OKT dešimtmečio kūryba ir tarptautinis pripažinimas: „Shopping and Fucking“, „Ugnies veidas“, „Meistras ir Margarita“, „Oidipas karalius“, „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“, „Vaidinant auką“. Drauge sukurti ir spektakliai užsienio scenose: „Tarelkino mirtis“ Maskvoje, „Užburtoji fleita“ Turine, „Kelias į Damaską“ Osle, „Užsispyrėlės sutramdymas“ Paryžiuje ir Sankt Peterburge.
Paryžiuje jiems vertėjavo Akvilė Melkūnaitė, drauge dirbusi nuo „Roberto Zucco“ laikų, tapusi OKT trupės dalimi, artima, sava. Jūratės Paulėkaitės laikas Paryžiuje - Akvilės Melkūnaitės akimis.
***
Buvo kelios darbinės kelionės į Comédie-Française su Oskaru ir Jūrate - prieš renkantis aktorius reikėjo pamatyti daug spektaklių, kur jie vaidino. Jūratė genialiai užmigdavo per tuos Comédie-Française spektaklius, tikrai, nes jie klasikiniai, daug kalbantys ir dauguma nuobodūs, mažai kas kinta scenoje. Jūratė tyliai, nepastebimai nuleidžia galvą ir nepastebimai miega, visai nebejuda. Budistinis atsijungimo būdas. Pavydėjau jai tos savybės, nes labai sunku klausytis kokį „Sirano de Beržeraką“ prancūziškai net ir suprantant kas antrą eilutę. Arba Claudelis („Vidudienio padalijimas“), labai sunkus mums buvo išbandymas. Net ir Koltèso „Sugrįžimą į dykumą“ rodė, šiuolaikinė dramaturgija tada buvo naujiena tame teatre. Per „Sirano“ bent žiūrėjome į pagrindinį aktorių Michelį Vuillermozą ir stebėjomės, kad jo paties nosis įspūdingai didelė, ir dar spektakliui išdidinta. Gal netoli scenos sėdėjome, kad pastebėjome, kaip stipriai tam aktoriui kalbant tykšta seilės. Tokie įspūdžiai iš Comédie-Française vaidinimų. Įspūdinga buvo sėdėti ir muziejinėje Salle Richelieu, kur žiūrovai atsineša paltus ir sukiša juos po muziejiniais krėslais.
Reikėjo atsirinkti aktorius, pasirašyti sutartis, išsinuomoti butus, nes apie du mėnesius gyvensime repetuodami. Mes su Jūrate išsinuomojome vieno iš aktorių butą. Didelis butas Monmartre visai šalia Place Pigalle. Tai gerai, nes kai atvykome dirbti, dvi savaites vyko transporto streikas, nebuvo kaip parvažiuoti į tą butą, mes eidavome. O vėlyvas ruduo, ir lyja, ir taip toliau. Rytą nusileisti nuo Monmartro kalno visai nieko nereiškė, o vakarais po repeticijų kilti pėsčiomis... Bet būdavo įdomu su Jūrate pereiti per visą tą kalną. Iš ryto, jeigu turėdavome laiko, dar ir užsukdavome į kokias keistesnes parduotuvėles ar sustodavome prie marškinių, iškabintų gatvėje, apsižiūrinėdavome.
Su mumis dirbo prancūzė kostiumų dailininkė Virginie Merlin, jauna, debiutuojanti, teatro paskirta prie to spektaklio ir labai norinti dirbti. Regis, tai buvo pirmas jos darbas tame teatre. Su ja buvo gana sudėtinga susikalbėti ir Oskarui, ir Jūratei, nes ji nešė eskizus, o tie eskizai neatitiko jų sumanymo. Ilgokai užtruko, kol jie visi rado bendrą kalbą. Nes dailininkė labiausiai gilinosi į pačią pjesę, o Jūratė su Oskaru daug kalbėjosi ne tik apie pjesę, bet ir aplink ją. Apie alchemiją buvo daug kalbų, apie vyro ir moters santykį iš esmės, jie nagrinėjo istorinius požiūrius. Prancūzė nešė savo piešinius ir niekaip nepagavo, ko jie nori. Jų metodas nutolti nuo pjesės jai buvo nesuprantamas.
Jūratei ir Oskarui didelį įspūdį padarė apsilankymas senovinėse Comédie-Française dirbtuvėse, sandėliuose, siuvyklose, pažintis su siuvėjais, kurių ten dirba ištisos dinastijos. Ten sutinki išdidų, įsimenančios išvaizdos siuvėją, jis lyg kokio filmo personažas - garbanotų žilstančių plaukų kupeta, apvalūs akinukai, juoda prijuostė ant baltų marškinių. Tu ateini pas jį kaip į dvarą ir jis labai maloniai rodo lekalus, manekenus, viską, ką jie ten susikabinę, su kuo dirba. Jūratė fotografavo jų žirkles, manekenus, išlikusius nuo XVIII-XIX amžiaus ir tebenaudojamus. Jai tas teatro ūkis buvo labai gražus ir ji sakė, kad spektakliui reikia imti viską iš čia.
Comédie-Française teatre tarp aktorių galioja hierarchinė tvarka. Tikrieji trupės nariai vadinami société - kaip ir taryba. Yra laisvai samdomi, yra kandidatai į société, taryba aptaria, ką jau galima būtų priimti. Garsieji visų laikų Comédie-Française aktoriai įamžinti biustais, jų daugybė, jie saugomi teatre, bet sandėliuose, ne fojė (ten tik Molière ´ as, Diderot, XVII-XVIII a. rašytojai, filosofai ir pan.), gal kažkuri dalis ir teatro koridoriuose. Išsaugotos ir tų aktorių kaukės (gipsiniai veidų atspaudai, gal spektaklių kaukėms gaminti), kiti vaidinimų dalykai. Jūratė ėjo per tuos sandėlius, kilnojo biustus, kaukes, žiūrinėjo viską, kas tose lentynose sudėta ir nutarė, kad reikia daryti spektaklio dangų iš visų šitų angelų. Kai ji išmoko pati orientuotis teatro dirbtuvėse ir sandėliuose, ji kurį laiką keldavosi anksti ir eidavo savarankiškai ten klajoti, tyrinėti, fotografuoti. Ir labai kruopščiai kūrė „Užsispyrėlės sutramdymo“ dangų: fotografavo biustus ir kaukes, piešė, pagal jos piešinius buvo daromos atliejos iš lengvos medžiagos, ne gipso, po to jos klijuojamos, kad sudarytų vientisą reljefinį vaizdą, kuris ir buvo scenovaizdžio dalis - dangus iš žymiųjų, jau iškeliavusių Comédie-Française aktorių veidų. Tarsi pagarbos ženklas - hommage - jiems.
Vaidinimui buvo pastatyta pakyla su besidarinėjančiomis durimis, virš vaidinimo pakylos - lentynos ir medinės galvos, ant kurių teatre perukus ar kepures matuoja, tai irgi iš teatro sandėlių, apačioje - „pragaras“... O personažų kostiumai - pritvirtinti ant lentų. Persirenginėjimų tame spektaklyje daug, aktoriai vaidino juodais drabužiais, laikydami priešais save lentas su kostiumais, kai reikėdavo persirengti - imdavo kitas lentas. Dailininkei Virginie Merlin buvo patikėta padaryti kostiumus, suklijuotus ant lentų, juoduosius drabužius irgi ji modeliavo.
Jūratė, kaip visada, dalyvaudavo visose repeticijose, susidraugavo su aktoriais, jie jai labai simpatizavo. Gal pora pirmųjų repeticijų vyko prie stalo, aktoriai skaitė pjesę, po to jie atėjo su savo pasiūlymais. Ne visi jų turėjo, bet į vieną iš pirmų repeticijų raudonplaukis aktorius Jérôme ´ as Pouly atsinešė mažą lagaminėlį, pilną visokių žaislų. Jis užsidėjo raudoną klouno nosį, traukė žaislinius arkliukus, dar kažką ir turėjo tiek pasiūlymų, tiek improvizavo, nuoširdžiai ir maksimaliai, kad Jūratė ir Oskaras verkė iš juoko. Jis gavo vaidinti Petručijo tarną Grumijų. Spektaklyje iš jo pasiūlymų nieko neliko, bet tokia džiaugsminga buvo pradžia ir liko pati atmosfera. Jérôme ´ as vaidino tarną, kuris užpildo visas jungtis. Per repeticijas jis palaikė ryšį tarp visos trupės ir Oskaro su Jūrate, padėjo pačiam kūrybos procesui. Matėsi, kad Jérôme ´ as su Jūrate vienas kitam jautė didžiulę simpatiją. Esi šalia ir jauti, kad tuos žmones jungia kažkas. Darna, suokalbis.
...
Paryžiuje, kaip ir gastrolėse su OKT spektakliais, Jūratė labai mėgdavo užeiti į parduotuves ir apžiūrinėti. Man ir pabosdavo tiek ilgai ir išsamiai žiūrinėti, o Jūratė labai mokėdavo pastebėti daiktus. Ji puikiausiai matė, kas jai ar tau gali tikti, kas atitinka tavo esmę ir kas tau tinka. Apsipirkimas su Jūrate būdavo įdomus, bet kartais iki nuobodumo - man jau įkyru, o jai kokiame blusturgyje gali būti įdomu visą likusią dieną.
Įsidėmėjau, ką ji kažkada pasakė apie daiktus. Kai su OKT buvom gastrolėse gal Sarajeve, Jūratė įkalbėjo mane nusipirkti rankomis austą kilimą, tokį pablukusį, iš tiesų labai dailų. Galvojau, kad tai nesąmonė, kam man to kilimo, pusės kambario ploto, nei aš tiesiu kilimus, nei noriu jų... O Jūratė: tas daiktas tau bus kaip draugas, tu jį matysi kiekvieną dieną, jis tau palaikys kompaniją. Ir apie rūbus panašiai: pirk šitą kašmyro megztinį, tu jį tampysi daug metų ir jis tau bus kaip draugas. Žodžiu, daiktas yra svarbus kaip tavo aplinkos dalis, tavo kompanija. Tokių sąvokų niekada nebuvau girdėjusi ir taip apie daiktus nesu galvojusi. Buvo vargo parsitempti tą kilimą, reikėjo pakrauti jį su dekoracijomis ir parvežti, ir dar skolon pirkau, nors nekainavo jis labai brangiai... Galvojau, kokia nesąmonė, niekada jokių didelių daiktų nepirkau, bet įkalbėjo. Iki šiol tas kilimas patiestas mano kambaryje, primena Jūratę ir yra mano daiktas-draugas, šviečia blausia šviesa. Muzikos grotuvas greta, tai toks kampas prisėdimui.
Blusturgyje su Jūrate bevaikštant nutikdavo įdomių dalykų. Ji pastebėdavo ir ištraukdavo keisčiausius daiktus - ne kad pirktume, o kad apžiūrėtume. Su ja tuose blusturgiuose lyg po žmonių gyvenimų muziejų naršai. Paryžiuje daug išnaršėme. Vieną sykį kėdę iš gatvės parsinešėme, tokią pintą, masyvią, kampuotą, gal septinto dešimtmečio stiliaus. Sofa dar ten voliojosi, bet jau sofos nesinešėme.
Netoli tos vietos, kur gyvenome, yra Monmartro kapinės. Iš ankstesnių gastrolių žinojome, kad ten palaidotas Koltèsas. Lapkričio 1 dieną, nors prancūzai nemini Vėlinių, bent jau ne taip, kaip lietuviai, mes kažkokių žvakučių buvome susigraibiusios ir norėjome uždegti ant Koltèso kapo. Atbildėjome ten gal pusę aštuonių vakaro - o prancūzai septintą užrakina kapines. Toks liūdesys. Pavaikščiojome aplink vartus, turbūt tą patį vakarą ir radome tą kėdę, parsitempėme iš skausmo.
Nueidavome kartais pasivaikščiodamos į Sacré-Cœur bažnyčią tiesiog pasėdėti, tokia ji visa didžiulė ir jauki, ir nuo to kalno smagu į Paryžių pasižiūrėti. Jūratė atkreipė dėmesį, kaip juokingai toje bažnyčioje Dievas Tėvas nupaišytas - didelis ir su karūna, toks pasakiškas. Mėgdavome ten pasėdėti, nusiraminti, nes būdavo ir sunkių, įtemptų dienų teatre. Jūratė kartodavo vieną rusišką citatą, Paryžiuje dažnai iš jos girdėjau: „Mužaisia, Ovidij, ved´ samoje dlinnoje nakazanije eto žyzn´“. Laikykis, Ovidijau, juk pati ilgiausia bausmė - gyvenimas. Pusiau juokais.
Ir Paryžiuje, ir gastrolėse labai smagu būdavo su Jūrate pusryčiauti, vakarieniauti. Ilgai sėdėdavome, aptardavome viską, ypač grįžusios iš repeticijos, parkopusios į Monmartro kalną. Jei pakakdavo jėgų, užeidavome nusipirkti vyno, sūrio keistesnio paragauti. Visą tą laiką, kol gyvenome Paryžiuje, pas mus bute grodavo „The Tiger Lillies“, Jūratė buvo atsivežusi jų kompaktą. Tame bute, kur gyvenome, buvo bibliotekėlė: mažas kambariukas, lyg niša, jis nuo didelio kambario, nuo svetainės atskirtas raudonomis pliušinėmis užuolaidomis, ten stovėjo muzikos aparatas. Kuri pirma atsikelia iš ryto, įjungia „taigerlilius“, o vakare ta kambario vieta atrodydavo kaip scena - pliušinės užuolaidos, prieblanda, skamba „taigerliliai“, vynas, sūriai ir mes sėdime, visą savo dienos bagažą aptarinėdamos.
Rytais, kai Jūratė anksčiau keldavosi, rasdavau jos užpiltą arbatinį pu-ehr ´ o, ji tą arbatą gerdavo. Išmokau iš jos pu-ehr ´ ą gerti rytais. Užpildavo mums du arbatinius ir gerdama dar ilgokai paskaitydavo. Ryto valandos - laikas sau, kai gali ramiai paskaityti, pagalvoti. Atrodo, ji skaitydavo dvasinę literatūrą, kažkada mačiau „Zen kompasą“ skaitančią. Paryžiaus bute pasirinko mažesnį kambarėlį, labai asketišką, miegojo ant čiužinio, - tas kambarys rytais būdavo labai saulėtas, o man paskyrė miegamąjį su didele lova. Atsibundu - ji jau išėjusi, tik tas arbatinis man paliktas.
Repeticijos vykdavo dviejose vietose. Iš ryto - pagrindiniame Comédie-Française pastate, Salle Richelieu, o vakare ten spektakliai, todėl repetuoti pereidavome kitur, reikėdavo gal penkiolika minučių paeiti per Tiuilri parką su karusele, tokia senovine. Ten ir pasisukome kartą - sakome, kasdien einame pro karuselę, o kodėl negalime pasisukti. Ji visada tuščia ir liūdna vakarais, kai tamsu. Nusipirkome bilietėlius ir pasisukome, viena kitą fotografuodamos. Tame pačiame parke tada buvo ir šiuolaikinio meno instaliacijų paroda, Jūratė jas išfotografavo.
Labai džiugus laikas buvo Paryžiuje. Darbas ėjosi sklandžiai, tik iš pradžių su dailininke buvo sunku. Į premjerą nemažai žmonių suvažiavo iš Lietuvos. Ar į siuvėjų premjerą? Prancūzijoje būna vadinamoji siuvėjų premjera - kai vaidina jau su kostiumais ir visi teatro žmonės gali pamatyti naują spektaklį. Maždaug atitinka mūsų generalinę repeticiją, bet nebūna vieša.
Vakarais dažnai skaipu susiskambindavo su šeima - su Martynu, su Mykolu[1]. Nuolatos.
Repeticijų laikotarpiu sekmadieniais irgi dar nueidavome pažiūrėti spektaklių, kad ir miegodamos - vis tiek gauni įspūdžių.
...
Ryškiai prisimenu, kaip su Oskaro „Romeo ir Džuljeta“ buvome Danijoje, Elsinore. Jūratė visada ateidavo į dekoracijų statymą, dėliodavo tuos visus dalykus, prižiūrėdavo, kaip viskas vyksta. Mes ten su ja fotosesiją darėme: užsidėjome Montekienės ir Kapuletienės perukus ir nemažai fotografavomės, smagiai leidome laiką. Jūratė sugalvodavo neįtikėtinus maisto derinius: nusipirkome dar šilto pašteto ir, sako, imkime saldų vyšnių vyną. Nesvietiškai buvo skanu. Lauke audra, mes pilyje, grimo kambaryje tarp Romeo ir Džuljetos kostiumų tokius prašmatnius pietus valgėme. Kai visi aktoriai atėjo į repeticiją, Jūratė sakė: o paskui šeima užgriuvo.
Vis atsimenu Jūratės klausimą be atsakymo, jos nuostabą: kodėl taip yra, kad su šitais žmonėmis keliaudama praleidžiu taip daug savo gyvenimo laiko, galima sakyti, tai tikrai šeima, gal net daugiau laiko leidžiu su jais, nei su savo tikrąja šeima, vadinasi, kažkas tame yra svarbaus. Ji svarstė džiaugdamasi, nes šitaip gyventi - dovana. Visi buvome gerai pažįstami, apsitrynę per tas keliones, o kelionių su „Romeo ir Džuljeta“ būta labai daug. Spektaklis prasideda šeimų nuotrauka. Vaidina šeimas ir yra kaip šeima, tas Jūratės pasvarstymas sukimba su realybe. Taip ir liko paslaptis, kodėl tiek daug laiko su šita šeima. Gal tai ir turi likti kaip klausimas.
Užrašė Rūta Oginskaitė
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
[1] Jūratės Paulėkaitės šeima - vyras Martynas Budraitis, tuomet OKT direktorius ir sūnus Myklolas Budraitis, tuomet moksleivis.
