Ernestas Parulskis
Tereikia kelis mėnesius kur nors nenueiti, ir ten, kur nenuėjai, kas nors pasikeičia. Dingsta arba, kaip tai įvyko Vilniaus scenos menų centre „Menų spaustuvė", atsiranda. Po lankymosi šioje vietoje pauzės, vėl atėjęs vasario pradžioje, aš džiugiai atradau naujai įrengtas kavinę ir savitarnos drabužinę. Šauniai susitvarkęs pastarojoje (suklydau tik kartą, neteisingai į palto rankovę įvėręs apsauginį kabelį), prisėdau kavinėje - iki spektaklio pradžios liko 10 minučių. Apsidairiau ir netikėtai supratau, kad patekau į asmeninę „Už tokią Lietuvą kovojau" iliustraciją.
Tokių iliustracijų aš matau daugybę, ir kasdien, ne vien Vilniuje, ir ne tik miestuose. Bet šis vaizdas man priminė prieš 15 metų - metai šen ar ten - išgyventą ir miglotai teatsimenamą būseną, kurią patyriau per vieną iš retų tuomet kelionių užsienin, kai ką tik atidarytame Helsinkio šiuolaikinio meno muziejaus „Kiasma" kavinėje gėriau kavą ir suomiams pavydėjau visko: architektūros, apšvietimo, dizaino, bibliotekos, lankytojų.
Gana greitai vis tai atsirado ir pas mus, bet „Menų spaustuvėje" patirtas emocinis déjà vu buvo tiksliausia retrospektyva: lietuviškai skandinaviškame interjere rūstūs moksleiviai kaukši kompiuterių klavišais, iš infotekos išeina lyg ir žurnalais nešini studentai, jie susimaišo su būsimo spektaklio žiūrovų minia. Jie visi be viršutinių drabužių, vadinasi, kaip ir aš, susidorojo su savitarnos drabužine. Ir didžiausia iš keturių „Menų spaustuvės" erdvių, Juodoji salė, kaip visuomet, sausakimša.
Mus į renginį atviliojo rekomendacija, kad tai bus „visiškai kitoks" šokio spektaklis, bet prasidėjo jis įprastai. Juodoje scenos erdvėje, apšviesti taškiniais prožektoriais, gulėjo du pusnuogiai šokėjai ir vienas šokantis aktorius: kauniečiai Agnė Ramanauskaitė, Mantas Stabačinskas ir Paulius Tamolė. Suskambus muzikai, kūnai pradėjo judėti, sunkiai tiestis į prožektorių šviesą, kol, netekę jėgų, vėl griūdavo ant grindų. Po 15 identiško veiksmo minučių, šiek tiek nustebęs dėl apgaulingos rekomendacijos, pradėjau ieškoti patogesnės pozicijos nusnūsti. Štai tuomet ir prasidėjo. Spektaklio „Contemporary?" autoriai (jie yra ir jo dalyviai) atrado lūžio tašką, kai žiūrovai ypač dėkingai supranta, kad likusios vaidinimo minutės bus ne sunkiasvoris ir nuspėjamas šiuolaikinis šokis, o tokių šokių nepikta parodija.
Juokavimo meno hierarchijoje parodija, ypač nepikta, užima vieną aukščiausių pakopų. Gal net aukščiausią. Sunkiai pasiekiamų. Aš kadaise tai pabandžiau padaryti dailėje ir man nepavyko. 10-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Lietuvos dailininkai įnirtingai steigė grupes. Jaunesnieji - vienas, mažiau žinomi - kitas, o žymiausi tuomečiai penkiasdešimtmečiai įsteigė grupę „24". Užgriuvusi grupių banga buvo savaime juokinga, todėl aš su bičiuliais nusprendėme situaciją švelniai parodijuoti. Aš pasiūliau savo draugams menininkams pasirinkti iš grupės „24" jiems tinkamus alter ego ir savo stiliumi sukurti kūrinį-variaciją. Kai reikiamas darbų kiekis buvo nutapytas, 1993 m. „Lietuvos aido" galerijoje atidarėme parodą „Grupė 48". Parodoje buvo, mano nuomone, labai kokybiškų ir linksmų darbų. Štai tapytojas Kostas Dereškevičius (iš grupės „24", be abejo) buvo nutapęs seriją paveikslų su troleibusų durimis. Fotografas Gintautas Trimakas, sąžiningai likdamas savo konceptualios fotografijos lauke, padarė puikią improvizaciją K.Dereškevičiaus kūrybos tema - nufotografavo ir milžinišku formatu atspaudė troleibuso duris. Man buvo gražu ir juokinga. Gintautas irgi buvo patenkintas. Mačiau, kad šypsojosi ir K.Dereškevičius. Bet ir viskas. Pajuokavimas neperžengė profesionalų barjero.
Vykusi parodija privalo turėti keturis bruožus: juokinti nežinančius konteksto, versti iš koto žinovus, rezultatas turi būti ne mažiau kokybiškas nei parodijuojamojo originalo (ar net kokybiškesnis) ir parodija negali virsti pamfletu, pašaipa, feljetonu ar demaskuojančia publicistika. Parodijuotojai turi mylėti savo taikinius.
„Contemporary?" atitinka visus šiuos kriterijus. Man, šiuolaikinio šokio diletantui, buvo juokinga savaime. Keliomis eilėmis aukščiau sėdėjo net ir man žinomas choreografas - vienu momentu jis iš juoko paspringo. Kai spektaklio dalyviai pradėdavo šokti, šypsenos nedingdavo, bet atsirasdavo pagarba nediskutuotinai meistrystei. Ir nepamačiau jokio piktumo.
Tik vienoje vietoje kūrėjai neišlaikė žanro grynumo - kai pradėjo skųstis šiuolaikinio šokių spektaklių trumpaamžiškumu. Ši kelias minutes tetrukusi intermedija savo dokumentiniu aktualumu disonavo su bendru pasakojimu. Jo, šio pasakojimo, nereferuosiu - aš žiūrėjau nebe premjerinį spektaklį ir keliolika pozityvių recenzijų galima nesunkiai rasti kultūros tinklalapiuose. Verta tai padaryti - šauni šokio parodija dar bus rodoma „Menų spaustuvėje". O jei bus publikos, parodys dar dažniau.
