 |
| Garsus rusų teatro režisierius Anatolijus Efrosas (centre) su savo mokiniais režisieriais ir aktoriais apie 1983 m. Maskvoje. Tarp jų - režisierius Julius Dautartas (antras nuo kairės). MF archyvo nuotrauka |
Pristatome „Naująją darbotvarkę Lietuvai“ - bendrą DPI ir Tėvynės sąjungos projektą. Šįkart – tai pokalbis su „Naujosios darbotvarkės“ kultūros grupės vadovu Juliumi Dautartu apie kultūros politikos vizijas, naujus iššūkius mūsų visuomenėje ir sulopytus stogus, bet klampius mokyklinius vadovėlius.
Ar kultūra netampa politikų įkaite, nuolatos besikeičiant valdžioms, kai nėra iš anksto apgalvotų ilgalaikių strategijų, kultūros politikos vizijų. Ar per septyniolika nepriklausomybės metų čia buvo pasistūmėta bent kiek į priekį? Turbūt dažnai nutinka taip, kad atėjus naujam kultūros ministrui pasikeičia ir pačios ministerijos prioritetai?
Mano manymu, kultūra tampa įkaite ne tik politikų, bet ir pačios kultūrinės bendruomenės rankose. Ar Lietuva turi strateginį kultūros suvokimą, – sunku pasakyti, tačiau tam tikru ženklu galėtų būti kultūros ministro portfelis, kuris pagal eiliškumą ir svarbą yra penktas. Tai, žinoma, formali reikšmė pagal įtaką ir dotacijas, bet ji parodo tam tikrą dėsningumą ir požiūrį. Kita vertus, nepriklausomybės laikotarpiu ilgalaikių strateginių sprendimų nebuvo ne tik kultūros, bet ir švietimo ar sveikatos apsaugos sektoriuose. Tačiau kultūros bendruomenė, kuri labai nevienalytė, taip pat nesugebėjo suformuluoti savo tikslų. Gal tai dėl to, kad trūksta bendruomenių ir ministerijos bendradarbiavimo? Šiuo atveju galima pasidžiaugti bent tuo, kad buvo atkreiptas dėmesys į Lietuvos bibliotekas. Tiesa, paliekant nuošaly kultūros centrus.
Vienas ilgalaikių ir, matyt, didžiausių šiuo metu kultūros projektų - „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“. Be tam tikrų įsipareigojimų niekas nebūtų patvirtinęs tuščių ambicijų. Šiandien mums reikia stengtis ir dar nemažai padaryti, kad iš viso to neišeitų vien tuščias oro burbulas.
Gaila, bet neretai Lietuvoje nutinka taip, kad daug regioninių iniciatyvų, kurias galima būtų pavadinti nacionalinėmis, yra ne tik nematomos, bet ir nepastebimos tų pačių politikų bei kultūrinės bendruomenės. Man yra tekę dirbti Panevėžyje, Šiauliuose, todėl esu susipažinęs su regionų padėtimi. Šių miestų kultūrinės iniciatyvos yra ypač sveikintinos ir džiugina, tačiau kiek žmonių Lietuvoje žino apie unikalią Panevėžio savivaldybės teatrų sistemą arba Šiaulių muziejų bei miesto centro sutvarkymą.
Džiaugiuosi, kad mums pavyko priimti Dainų švenčių įstatymą, kuris reglamentuoja kuklų, bet ilgalaikį edukacinį procesą – tai galimybė vesti jaunąją kartą dainos bei tradicijos keliu. Nemaža dalis jaunosios kartos nejaučia jokio ryšio su šia tradicija. Tačiau ne tai blogiausia. Baisiausia, kai niekinama iš nežinojimo. Mano galva, strateginis Dainų švenčių įstatymas padės mums pažinti tai, kas esame būtent per dainą ir šokį.
Kol valstybėje nebus atkreiptas deramas dėmesys į kultūrą ne tik lopant tai, kas jau baigia sugriūti, bet kuriant naujas bazes, stiprinant tai, kas yra, tol teks pripažinti, jog kultūros sistema tėra tik podukra, kuriai pinigai skiriami tam, kad ji bent kažkaip būtų.
„Tėvynės sąjungoje“ esame parašę išplėstinę programą, kuri padėtų padaryti tam tikrą proveržį šioje srityje. Jei į kultūrą investuotume 100 milijonų, tai kultūros darbuotojų atlyginimai gerokai pakiltų.
Kas trukdė taip pasielgti gerokai anksčiau?
Vyriausybių prioritetai, kurie, be jokios abejonės, buvo toli gražu orientuoti ne į kultūrą. Kad ir Valdovų rūmų pavyzdys, kurį jau reikėtų užmiršti, nes darbai padaryti, nors kokia šio pastato funkcija – vis dar sunku pasakyti. Valdovų rūmais kurdami tūkstantmečio Lietuvos įvaizdį pamiršome pagrindinį dalyką – to tūkstantmečio žmogų, kuris tyliai ir ramiai dirba savo mažus, bet reikšmingus darbus kaimo bibliotekoje ar nedidelio miestelio kultūros centre. Būtent tokie žmonės ir nusipelno mūsų pagarbos bei vertinimo, nes jie savo „mažais darbais“ formuoja būsimą Lietuvos žmogų. Juk kultūra, ypač edukacinė kultūra, formuoja žmogaus darbinius įgūdžius, kurie vertinami ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.
Bet iki šiol įvairūs kultūriniai projektai, ta pati kultūros spauda gyvuoja tik iš valstybės malonės ir neretai susidaro toks įspūdis, jog pinigai skiriami vien tam, kad nebūtų keliamas vėjas. Tai apie kokias ilgalaikes perspektyvas mes kalbame, kai kultūros darbuotojai nėra tikri dėl artimiausios savo ateities ar bent jau kitų metų.
Jūs paminėjote išties svarbią problemą. Bet čia yra ir kultūros vadybos klausimas. Pinigų visada trūksta. Bet ar viską turi finansuoti valstybė? Tarkime, kultūros leidiniai yra be galo svarbus dalykas, bet jų naudojimas – minimalistinis. Ir mes patenkame į užburtą ratą – mokytojai pirktų leidinius, kad turėtų ką vaikams duoti paskaityti, bet jų atlyginimai ir taip maži, bibliotekininkai norėtų sukomplektuoti tokius leidinius, bet irgi neturi iš ko pirkti. Natūralu, kad žmonės pavargsta nuo nuolatinio savo orumo pažeidimo.
Kita vertus, Lietuvoje nuolatos remiami jau tradiciniais tampantys festivaliai, gero lygio kultūrinės programos. Tačiau neretai jos neatsinaujina, nebesugeba analizuoti savęs ir tik reikalauja finansavimo apeliuodamos į tai, kad žmonių susirenka tiek, kiek ir gali suvokti tokį meną. Tuo tarpu tokių festivalių rengėjai atsiskaityti neturi kam.
Septyniolika metų atkurtos nepriklausomybės ir galime konstatuoti, kad kultūros srityje yra taip – kad ir kur dursi, ten problemos.
Tai ką iš esmės siūlytumėte keisti?
Labai svarbus yra Kultūros ir Švietimo ministerijų glaudus bendradarbiavimas – ne formalus susijungimas, bet įvairių projektų įgyvendinimas. Ilgą laiką mano trys pažįstami gerai žinomi aktoriai rengė mokykloms skirtas lietuvių literatūros skaitymo programas su muzika, dekoracijomis ir vaidinimais. Jie darė renginius savo iniciatyva, nes nei Švietimo, nei Kultūros ministerija nemanė, kad toks projektas vertas paramos. Galų gale šiemet, jei neklystu, šis projektas buvo pastebėtas, ir jie toliau važinėja po miestelius vaikams suteikdami emocinio kultūros džiaugsmo.
Pastaruoju metu gan stipriai populiarėja įvairūs meno kūriniai, skirti nedidelėms bendruomenėms – nesvarbu ar tai muzika, teatras, instaliacijos, kinas – kurių 80 procentų užima tiesiog viešieji ryšiai. Todėl galime teigti, kad viešieji ryšiai dažnai tiesiog pakeičia pačią kultūrą, o tikrasis menas yra nepastebimas.
Mes visiškai pamiršome emocinį kultūros suvokimą, būtinybė būti kultūroje. Ar matėte, kiek žmonių dalyvavo Knygų mugės renginiuose? Kaip tai vertinti?
Matyt, galima vertinti įvairiai. Vienas iš variantų – nepasotinama būtinybė pirkti.
Pirkti, o paskui nenaudoti. Labai gali būti. Iš šios perspektyvos žiūrint atsiveria ir skaitymo problema. Tačiau neatsitiktinai mokytojai prabyla apie vadovėlių klampumą. Programos dabar adaptuotos taip, jog vaikui nebūtina skaityti visų kūrinių – jam užtenka ištraukos, kad gebėtų interpretuoti. Bet ar ne čia ir prasideda skaitomumo mažėjimo problema? Mano galva, kur kas vertingiau, jei vaikas perskaito vieną kūrinį ir apie jį turi savo nuomonę, savo įžvalgų, nei kad visko po truputį, bet nieko konkretaus.
Švedijoje teko kalbėtis su kultūros žmonėmis ir stebėti, kaip jie visą savo dėmesį skiria vaikams, lydėdami juos ir supažindindami su įvairiais kultūros reiškiniais nuo pat ankstyvo amžiaus. Ir tai pastebėtina ne tik didžiuosiuose miestuose, o ir atokesniuose miesteliuose ar net kaimuose. Geteborge teko matyti Lotynų Amerikos kultūrų muziejų ir niekaip nesupratau, kam čia jiems reikia žinių apie Peru, Meksiką, Braziliją. O išėjęs iš muziejaus supratau – tai galimybės susipažinti su nykstančių civilizacijų ir genčių kultūra. O kartu mėginimas kalbėti emociškai. Išėjus iš tokio muziejaus vaikui kyla klausimų – kodėl naikinami Amazonės miškai? Kodėl tiesiami keliai? Būti atviram pasauliui ir kartu suvokti savo išskirtinumą. Tai turbūt didžiausia pamoka.
Bet pagalvojus apie mūsų švietimo sistemą, suvoki, kad pastaruosius bene penkiolika metų ji tik reformuojama. Blogiausia yra gyventi tokiu periodu, nes tampi eksperimentu. Lietuvoje šis eksperimentas dar net nesibaigė.
Reforma ta pati, tik metodikos keičiasi. Ką mes išties praradome – tai suvokimą, kad profesinis ugdymas yra lygiai taip pat gerbtinas, kaip ir aukštasis mokslas. Ar galima suderinti amatą ir kultūrą? Mano galva – taip. Kilnusis menas ir amatas yra geriausi draugai, tik pas mus jie siaubingai išsiskyrė. Mūsų švietimo sistema turėtų vaikams įdiegti suvokimą, kad geru mūrininku yra taip pat garbinga būti kaip ir profesoriumi, o geru pynėju – geriau nei prastu režisieriumi. Jei tai mums nepavyks – vyks labai sudėtingi socialiniai procesai. Jau ir dabar taip yra, nes galvojama: jei absolventas įstojo į aukštąją mokyklą – tai jis ir kultūringas žmogus, o jei į profesinę ugdymo įstaigą – čia jau žemas lygis. Štai čia ir yra didžiausia drama.
Mes ne visada sutariame su kūrybinėmis organizacijomis, kurios nori, kad būtų griežtai atskirta profesionali kultūra ir amatas. Atskirti jas paprasta, nes jos pačios atsiskiria, bet kas tuomet statys tiltą, kuris jas sujungs?
Savo sudarytoje programoje kultūrą mes priskyrėme prie nacionalinio saugumo klausimų, nes kultūros stoka griauna ne tik atskirą žmogų, bet ir pačią visuomenę iš vidaus. Kas gali būti baisiau. Juk kultūra yra valstybę ir jos žmones vienijanti jėga, kaip sakė Vydūnas - „ugdanti gėrį ir grožį“. Ir aš vėl grįžtu prie to, ką jau minėjau – jei švietimas vengia šių dalykų, nereikia stebėtis, kad gatvėse išdaužomi taksofonai ir troleibusų stotelių stiklai.
Tačiau ar Jums nesusidaro toks įspūdis, kad tiek kultūros, tiek švietimo sistemose mėginama išlaikyti tam tikrą status quo, remiant ir skatinat išimtinai tuos projektus, kurie jau vyksta bent keletą metų.
Kaip šią situaciją galima pakeisti? Gal kasmet remiant vis kitus projektus? Tarkime, vienus metus remiamos bibliotekos, o kitais metais – kultūros centrai? Bet tai absurdas. Valstybė privalo finansuoti biudžetines sritis skirdama ne grašius, o finansuodama iš esmės. Šie sprendimai nėra paprasti, bet mums reikia žengti žingsnius, kuriuos privalome. Visa kultūra, ne atskiri jos reiškiniai ar dariniai, turi būti mūsų prioritetas. Lietuvoje yra apie 12 tūkstančių biudžetinių kultūros įstaigų darbuotojų. 100 milijonų įliejant į biudžetininkų bei viešųjų įstaigų darbuotojų atlyginimų fondą, mano galva, padarytų proveržį Lietuvoje. Neretai mes daugiau dėmesio skiriam išoriniams dalykams, tačiau pamirštam žmogų. Pavyzdžiui, estai didžiąją dalį dėmesio skyrė mokyklų kompiuterizacijai, vidaus tvarkymui bei stipriai akcentavo žinių lygmenį. O mes lopėm stogus, keitėm langus. Tiek vieni, tiek kiti dalykai yra svarbūs, tačiau esminis skirtumas – skirtingi prioritetai.
Mano manymu, šiandien mūsų didžiausias uždavinys – atvesti į kultūrą žmogų ir padaryti jį kultūros draugu, vartotoju ar vertintoju. Finansinė to išraiška, žinoma, gerokai didesnė nei 100 milijonų. Tačiau tam reikalinga strategija – vaiką nuo pat mažumės vesti kultūros keliu, edukaciniais metodais supažindinti su įvairiausiomis meno formomis, puoselėti bendravimo kultūrą. Būtina sutvarkyti švietimo sistemą, pakelti mokytojo autoritetą, o mokytojas savo ruožtu kels ir kultūros žmonių svarbą mūsų visuomenėje.
Kalbino Gediminas Kajėnas
Tekstas parengtas, bendradarbiaujant su Demokratinės politikos institutu
