Gražina Baikštytė. „Rimo Tumino sodas".Vilnius: „Tyto Alba", 2012 m., 327 p.
Dažnai pasitaiko, kad apvalią, jubiliejinę menininko sukaktį palydi bukletas, katalogas, brošiūra ar bent jau kūrybos vakaras su briaunota stikline arba taure vyno, rečiau - monografija, atsiminimų-pokalbių knyga.
Bet, sutikite, trys knygos per metus - tai jau nebe juokai. Šiuo atžvilgiu pernai 60-metį atšventęs režisierius Rimas Tuminas bent jau tarp lietuvių teatralų - absoliutus rekordininkas.
Prisiminkime: praėjusį pavasarį pasirodė Ramunės Balevičiūtės studija „Valstybinis Vilniaus mažasis teatras 1990-2011. Pasakojimai, liudijimai, prisipažinimai". Be abejo, ši knyga ne vien apie R. Tuminą, bet kadangi jis buvo Mažojo alfa ir omega, tai, iš esmės, vis dėlto daugiausia apie jį.
Rudeniop ta pati R. Balevičiūtė pristatė mokslinę monografiją „Rimas Tuminas: Teatras, tikresnis už gyvenimą. Žaidimas Rimo Tumino teatre", o metams baigiantis teatro, kino ir televizijos aktorė Gražina Baikštytė pristatė knygą „Rimo Tumino sodas", kurioje šnekučiuojasi su pačiu režisieriumi, jo kolegomis, aktoriais, draugais Lietuvoje ir Maskvoje, pateikia glaustus užsienio teatro kritikų atsiliepimus apie svetur statytus R. Tumino spektaklius.
Iš karto reikia pasakyti, kad G. Baikštytės knyga įtikinamiausiai reflektuoja R. Tumino gyvenimiškąjį ir kūrybinį kelią. Tarkime, jei R.Balevičiūtės studiją „Valstybinis Vilniaus mažasis teatras 1990-2011" galima interpretuoti kaip B kategorijos paminkliuką žlugusiam (žlungančiam?) teatrui su visomis pakasynų nuotaikomis, tai mokslinė monografija „Teatras, tikresnis už gyvenimą", nors ir bandyta adaptuoti platesniam skaitytojų ratui, vis dėlto skirta išimtinai specialistams (nors ir jiems ten susigaudyti kartais sunkoka), o ir baigiama jinai, beje, sulig simboliškomis „Trimis seserimis" - t. y. R. Tumino išvykimu į Maskvą 2005-aisiais.
G. Baikštytės knyga skyla į dvi apyliges dalis - lietuviškąją ir rusiškąją. Jei pirmoje dalyje turime reikalą dar su visiems puikiai pažįstamu, savu ir mylimu Rimu Tuminu, tai antrojoje, kaip bebūtų gaila, jau su šiek tiek nutolusiu ir mažumėlę susvetimėjusiu, sucarėjusiu Rimu Vladimirovičiumi.
Lietuviškąjį meilės, vilčių, padėkų divertismentą R. Tuminui griežia dešimt figūrantų - teatro kritikė Daiva Šabasevičienė, aktoriai Eglė Gabrėnaitė, Regimantas Adomaitis, Inga Burneikaitė-Tuminienė, Andrius Žebrauskas, Arvydas Dapšys, Jokūbas Bareikis, kompozitorius Faustas Latėnas, scenografas Adomas Jacovskis, Mažojo teatro pastatymų dalies vedėjas Valentinas Tudorakė.
Be abejo, tam tikri pasikartojimai neišvengiami, yra daugel kartų girdėtų dalykų, tačiau knygos autorė beužgimstančią monotoniją vykusiai režisūriškai „permuša" paties R. Tumino lyrinėmis-filosofinėmis-patetinėmis-poetinėmis interliudijomis, kurių lietuviškoje knygos dalyje yra bent septynios.
Režisierius jose tarytum kalėdojantis klebonas iš sakyklos įtaigiai, sakytum, kosmiškai porina apie vaikystę, jaunystę, mamą ir tėtę, pirmąsias erotines patirtis, studijų metus, darbą teatre ir televizijoje, aukštojo mokslo reformą, nemokšiškumą ir paviršutiniškumą teatre, šeimyninį ir virtuvinį lietuvių humorą, šiltus kraštus ir galimus audringus romanus juose, kūrybinės sąmonės veiksnius, varpų skambesį ir Dievą, praplėstas pjesės ribas ir personažų istorijas kinematografiniu montažo principu projektuojamas į aštuonias mus supančias sferas (ratus), komercinį ir nekomercinį meną, žvaigždes, stebuklus, grožį ir visatą, obuolius, morkas ir eurobananus, skirtingas rusų ir lietuvių teatrinių mokyklų metodikas, sekretoriatus ir smegenų bazes.
Ką jau ką, o kalbėti R. Tuminas moka. Kartais dingteli, jog jeigu nebūtų tapęs režisieriumi, gyvenimas iš jo būtų pagaminęs visai neblogą Homerą.
Pokalbiuose su lietuviais G. Baikštytė nevengia ir skaudžių, aštresnių kampų, pavyzdžiui, R. Tumino atsižegnojimo nuo Mažojo ir išvykimo į Maskvą temos. Ir kai kurie pašnekovai kalba apie tai gana atvirai.
Pavyzdžiui, E. Gabrėnaitė: „Einu kartą gatve, sutinku Rimą prieš jam išvažiuojant į Maskvą ir sakau: „Išdavikas tu Lietuvos!" Kad sutriko Rimas, žiūri tokiomis nusikaltusio akimis... Ir aš supratau, kad tas mano humoras nepraėjo".
I. Burneikaitė-Tuminienė: „Ar nebijau, kad jis vieną dieną pasakys, jog lieka Maskvoje? O ko jau dabar man bebijoti? Gal ir pasakys... Aš tam psichologiškai ruošiuosi. Iš esmės aš taip ir gyvenu! Priėmiau tas žaidimo taisykles. Nenorėjau jų priimti, bet gyvenimas privertė. Nepakovojau. Matyt, kažko nepadariau pradžioje, ką reikėjo padaryti... (...) Turbūt protingiausia, ką aš darau, - tai atsiriboju ir negalvoju".
Valentinas Tudorakė: „Mano manymu, Rimas tą savo kūrinį - Mažąjį teatrą - paliko likimo valiai. Aplinkybės tokios, kad manau, jog jis jau tiesiog nesuspės grįžti (...). Jis dabar kažkoks „buržuazinis", „pasikėlęs"... Anksčiau to nebūdavo. Buvo daug paprastesnis, demokratiškesnis. Sakyčiau, surimtėjo. Pasidarė labai teigiamas. Rimas kartais nesusigaudo, kur jis yra. Atvažiavęs reikalauja tų rusiškų, na, ne tiek tvarkos elementų, kiek mentaliteto, o to čia tikrai nėra".
A. Dapšys: „O dabar situacija yra tokia, kad galima sakyti - paliko. Išėjo ir paliko. Tėvas pastatė namą ir išėjo. O ką šeima? Kaip ji?.. Atvažiuoja, pabara, kokie jie neteisingi, ir vėl išvažiuoja. Ir ką čia daugiau bepasakysi... (...) Nelabai tikiu, kad jis greitai grįš... Nebent labai pavargtų".
Sakysite, tendencinga, ištraukta iš konteksto. Taip, galbūt jūs būsite teisūs, pašnekovai pajutę, kad gal pernelyg paatviravo, nukrypo nuo generalinės linijos, vėliau pasitaiso tikindami, jog vos ne nuo mažų dienų teturėjo vieną vienintelę raudonąją svajonę - kad tik R. Tuminas kuo greičiau išvyktų į Maskvą, iš tų smulkmeniškų, pakampiškų tautinių bruzdėjimų-šnabždėjimų išplauktų į tuos, taip vadinamus, „platesnius vandenis", tas „audras", tuos „štormus", bet ta išsprūdusi mėlyna lietuviška aimana, kartėlis, jeigu norite, nuoskauda, ta paskenduoliška suvedžiotos tėvynės tema vis dėlto skamba, rusena širdyse.
Kaip sako A. Dapšys apie Vilniaus-Maskvos odisėją: „Viskas gerai, viską suprantu, bet galima pakeliauti ir čia. Didelė kelionė aplink stalą. Vėl iš naujo pabandyti. Mariaus Ivaškevičiaus „Madagaskare" tas stalas atsirado - tai aplink jį ir keliaujame".
Ką dar sužinome apie R. Tuminą be to, ką jau žinome?.. Pavyzdžiui, tai, jog sulaukusiam septyniolikos būsimajam režisieriui tarytum gaspadoriškam realistui reikėjo žmonos. Ne meilės nuotykiams ar romanams, o ūkiui. Meilė meilei, o jam reikėjo ūkiui! Protingos ir vyresnės. Štai iš tokių realizmo aukštakrosnių išsirita būsimieji romantikai.
Pratęsdamas moterų temą R. Tuminas prisipažįsta, jog jeigu gyvenime ir turėjo kokių santykių su moterimis, tai tik per gailestį: „Jos norėdavo, rūpintis, padėti, užjausti. (...) Pats neįsimylėdavau nei iš pirmo žvilgsnio, nei kaip... Daugiausia moterys mane...".
Kalbėdamas apie pirmąją žmoną Jūratę Aniulytę, įvedusią jį ir į Vilnių, ir į teatro teritorijas, R. Tuminas cituoja Otelą: „Ji už kančias mane pamilo, o aš ją - iš užuojautos kančioms...". Ir sumurma pridurdamas: „Ar iš gailesčio, vienas kito gailėdamiesi, ar kaip...".
Apie antrąją žmoną taipogi nedaugiažodžiauja: „Tiesiog pastebėjau vieną tokią mergaitę kurse - Ingą Burneikaitę. Stebėjau ją... Ir taip įvyko, kad ir vėl su kažkokiu gailesčiu man... (...) Buvau pastebėtas, ir aš pastebėjau".
Spalvingi, vyriškai santūrūs epizodai. Jie puošia knygą ir signalizuoja, kad G. Baikštytė moka ne tik klausytis, bet ir išgirsti, ne tik klausti, bet ir išklausti. O išklaususi ir išgirdusi nepabūgsta užrašyti, nepalieka ribinių atsivėrimų aižėjančių atminties archyvų tamsai.
G. Baikštytės naudai reikia pasakyti, jog knygos pašnekovai atsipalaidavę (atpalaiduoti), imlūs klausimams, nešykštūs prisiminimams, dvasiniam (turbūt ir fiziniam) jos mikrofonui. Visa tai - knygos autorės nuopelnas. Beje, daugelis kalbinamųjų su ja - maždaug bendraamžiai, o tai šiuo atveju - svarbu. Tai didina abipusio pasitikėjimo ir supratimo balansą.
Reikia pasakyti ir tai, jog antroji, slaviškoji knygos dalis, bent jau man, įdomesnė už pirmąją. Galbūt dėl to, jog tuos žmones - aktorius Mariną Nejolovą, Sergejų Garmašą, Galiną Konovalovą, Sergejų Makoveckį, Maksimą Suchanovą, Vladimirą Simonovą, Vladimirą Vdovičenkovą, Jevgenijų Kniazevą, Juliją Borisovą, Jurijų Šlykovą, Jevgeniją Kregždę, Anatolijų Dzivajevą, teatro kritikę Liudmilą Ostropolskają, gruzinų kompozitorių Enri Lolašvilį, muzikos ir kino prodiuserį Sergejų Seniną, J. Vachtangovo teatro meno vadovo referentę Aliną Frolenko - kalbančius apie R. Tuminą girdžiu ir skaitau pirmą kartą.
Daugeliui rusiškojo desanto dalyvių pateikiami maždaug tokie anketinio pobūdžio klausimai: 1) kaip pasikeitė situacija J. Vachtangovo teatre jam pradėjus vadovauti R. Tuminui?; 2) ar priimtinas režisieriaus darbo metodas?; 3) ar R. Tuminas nesujaukė, nesugriovė J. Vachtangovo teatro tradicijų ir kokios jos (jeigu tokių esama ar būta)?; 4) ar menas turi tautybę?; 5) kaip vertina R. Tumino laikyseną konflikto teatre metu?; 6) kokios R. Tumino žmogiškosios savybės?; 7) ar R. Tuminas turi neigiamų charakterio bruožų (jei taip - kokie jie)? Tai bazinis klausimyno komplekto modelis, tačiau priklausomai nuo situacijos įmanomos tam tikros jo variacijos.
Ir žmonės kalba - su šiluma ir meile, pagarba ir susižavėjimu. Skaityti lengva, malonu ir įdomu. Įdomu ir tai, jog pradėjęs dirbti J. Vachtangovo teatre R. Tuminas nepabūgo susigrumti su grobuoniška ir įžūlia teatro administracija ir direkcija, pakeitė ją ir 3-4 kartus pakėlė algas aktoriams. Ir kaip po to jie jo nemylės?.. Nors myli ir dievina jį ten, be abejo, ne tik už tai.
O menas tautybės, suprantama, neturi. Bet tautybę turi menininkas. Kai praėjusį rudenį vachtangoviečiams su „Dėde Vania" gastroliuojant Londone R. Tuminas ten buvo oficialiai pristatomas kaip rusų režisierius - baisiai jam tai nepatiko. Tiesiai į kamerą guodėsi jis „Lietuvos ryto" televizijos žurnalistei, kad neteisybė tai, kad trūksta jam Lietuvos, kad pasiilgo Mažojo, su kuriuo dar būtinai sugrįš šiton pasaulio sostinėn...
Kiek tai nuoširdu - sunku pasakyti. Išties nežinia, kiek tos lietuvybės ir patriotiškumo pas pagrindinį mūsų režisūros rekrūtą ant lauko pliko yra bepalikę.
Sprendžiant iš to, kokias emocijas jam sukelia bendravimas su aukščiausiąja Rusijos Federacijos vadovybe - premjeru, prezidentu - galimos tam tikros deformacijos.
Pavyzdžiui, štai kaip R. Tuminas prisimena susitikimą su Vladimiru Putinu po spektaklio „Vargas dėl proto" „Sovremeniko" teatre: „Atsisėdome taip, kaip jis mėgsta sėdėti - kokį nors ministrą, savo pavaldinį, pasisodina šalia. Pajutau, kad aplink niekas nebeegzistuoja. Jo gana skvarbios akys, sunku žvilgsnį ilgai atlaikyti".
Ką gi, kaip sako A. Dapšio Tėvas „Madagaskare" - „nieko nepaveiksi, jautis reiks pjauti" - pasiglemžė R. Tuminą motulė Rusija. Kaip meilės romanų prisiskaičiusią, pačią meilę įsimylėjusią gimnazistę. Sugebančią nuščiūti ir nustebti net bebaigiant šeštą dešimtį. Tarytum būtų visiškai nepatyrusi ir dar vis nekalta, iš tamsios ir neįdomios Europos provincijos patekusi į prašmatnų pokylį nelyginant paišina pelenė.
„Jeigu būčiau moteris, turbūt visą laiką vaikščiočiau nėščia", - juokais tikina režisierius, kurio kūrybos įsčias jau septintus metus skalauja Maskvos upė. Lietuviškas nėštumas baigėsi. Prasidėjo kardiopulmonarinė kirilica. „Rimo Tumino sodą" galima verst į rusų kalbą, o G. Baikštytei duot „Tautų Draugystės" ordiną. Gera knyga. Daug ką paaiškinanti ir galutinai sustatanti į vietas.
O pabaigai - skaudžiai ryškus E. Gabrėnaitės prisiminimas apie „Vyšnių sodo" repeticijas: „Vaidinam išvažiavimo sceną. Sėdi šviesaus atminimo Mykolas Smagurauskas, užsidegėm žvakes ir sėdime dvi valandas. Ir nieko nevyksta... Smagurauskas sausainį užsikišo už žando ir kramto. Tuminas sako: „O dabar kalbėk." Ir gimė visas paveikslas".
Kažkaip neapleidžia įspūdis, kad ta Maskva, ta svaiginanti karjera J. Vachtangovo teatre, kalbant palyginimais - kaip tas „sausainis už žando". Išbaigtas reikalas. Ir nebėr apie ką kalbėt.
Ir kas tas „Vyšnių sodas"?.. Tik juodi atgrasūs stagarai. Ir žydėjo jis tik sekundę. Vieną neįmanomą, seniai pralaimėtą dekretinės jaunystės pavasarį.
Kulturpolis.lt
