Menų spaustuvė jau trečius metus rengia festivalį „Kitoks teatras vaikams" ir pristato spektaklius, skirtus mažiesiems žiūrovams. Sąlytis su scenos menu - puikus ugdymo būdas, nes vaikystėje matyti kūriniai gali tapti svarbiu pasaulėžiūros sandu, sužadinant kūrybiškumą.
Kokybišku menu vaikams anaiptol nelaikytinas supaprastintas meno suaugusiesiems variantas, nes jo forma ir turinys gali būti visiškai bereikšmiai mažiesiems žiūrovams. Antra vertus, tikrai ne viskas, kas vaikams pažįstama ir patinka, turėtų tapti jiems skirtų kūrinių pagrindu.
Noras auklėti jaunuosius žiūrovus, o ne juos ugdyti, neretai verčia griebtis didaktikos. Tačiau ar tikrai reikia moralo, kad išmokytume vaikus siekti gėrio, pajusti grožį? Turbūt vertingiau kelti klausimus, skatinti atvirus pokalbius, bandant padėti jiems, kad iš informacijos gausos, kuri dabar prieinama kiekvienam išmaniuoju telefonu ginkluotam penkiamečiui, gebėtų atsirinkti svarbiausius dalykus. Ypač svarbu suteikti vaikams galimybę dalyvauti kūrybos procese. Tačiau šiandienos vaikai labai skiriasi nuo savo bendraamžių, kokie šie buvo, pavyzdžiui, prieš 20 metų, todėl jiems kuriamas teatras irgi nebegali remtis senaisiais principais.
Tačiau festivalio „Kitoks teatras vaikams" publika išvydo ir tradicinių scenos meno kūrinių, kai tamsioje salėje sėdintiems vaikams aktoriai, apsimetantys personažais, pasakoja istorijas su „privalomuoju" moralu. Geras to pavyzdys - cezario grupės spektaklis „Superagentas 000", režisuotas Antano Gluskino. Tokie pastatymai vertingi nebent tuo, kad primena: teatras, skirtas vaikams, privalo atsinaujinti. Kaip kadaise mokyklose buvo atsisakyta rykštės, taip teatre vaikams, regis, metas keisti tai, kas ne visai pelnytai tapo kanonu. Panašūs spektakliai, beje, iškreipė ir festivalio pavadinimo prasmę. Jeigu pristatomas ne tik kitoks teatras vaikams, bet ir toks, kokį esame įpratę matyti, gali susidaryti įspūdis, esą festivalio kitoniškumas grindžiamas vien tuo, kad spektaklių kūrėjai nedirba valstybiniuose teatruose.
Dažniausiai teisinamasi, esą teatro vaikams problemos nesprendžiamos dėl lėšų stygiaus. Šių metų festivalis „Kitoks teatras vaikams" ir prieš jį Menų spaustuvėje vykusi diskusija „Tobulo teatro vaikams gaudynės" problemų taip pat neišsprendė, tačiau paskatino bent jau nebūti pasyviais stebėtojais. Tėvai ir vaikai, teatrologai ir spektaklių kūrėjai turėjo progą aptarti daugybę klausimų, pradėdami nuo paties paprasčiausio „Kas čia?" (t. y. stengdamiesi suvokti scenoje rodomą kūrinį) ir pereidami prie komplikuotesnių, susijusių su spektaklio dramaturginės medžiagos atranka, vaikams kuriančių profesionalių scenos menininkų rengimu ir pan. Svarstyta, kaip bendrauti su vaikais per spektaklį, kad jie būtų aktyvesni, įsitrauktų į tai, kas vyksta scenoje, pridėdami savo ranką ar balsą.
Įtraukti vaikus į spektaklio veiksmą pasirodė vienas sėkmingiausių sprendimų šio festivalio kontekste. Priešingai negu suaugusieji, vaikai dalyvauja natūraliai, jie nekuria personažų, greičiau žaidžia negu vaidina. Paversti vaikus spektaklio dalyviais galima įvairiai: skiriant vaidmenis, užduodant klausimus, kai veiksmo tęsinys priklauso nuo atsakymų. Kartais visi žiūrovai pakviečiami į sceną ir aktoriai vaidina tarp jų, taigi kiekvienas tampa ne tik stebėtoju, bet iš dalies ir spektaklio veikėju... Sumaniai pasinaudojus vaikų polinkiu įsitraukti į „kolektyvinės" kūrybos procesą, įmanoma sukurti spektaklį, kuris išplės tradicines teatro suvokimo ribas, taps ne tik meno kūriniu, bet ir sužadins vaikų norą pažinti scenos pasaulį.
Toks pavyzdys šiame festivalyje - spektaklis „VVV+v" (Virvė-Virvelė-Virvytė-virvagalis), parodytas menininkų grupės „Žuvies akis". Idėjos ir choreografijos autorius Petras Lisauskas leido vaikams ne tik stebėti, kaip su virvėmis žaidžia aktorių vaidinami personažai, bet ir patiems dalyvauti spektaklyje, - jie laikė scenos ribas žyminčią virvę, valdė spektaklio šviesas ir garsą, iš virvių kūrė piešinius. Suaugusiesiems skirtame teatre tokia daugybė būdų, skatinančių žiūrovus tiesiogiai dalyvauti spektaklyje, galbūt atrodytų kaip kūrėjų nesugebėjimas tinkamai pasirinkti priemones ir neapsisprendimas, ką apskritai jie nori daryti. Tačiau teatre vaikams tokios žaidimo taisyklės ir „sutartinis" jų kaitaliojimas veikia puikiai. Tiesa, „VVV+v" turbūt labiau tiktų vadinti performansu arba žaidimu negu spektakliu, kad teatro kritikai nepradėtų jame ieškoti to, ko ten ir neturi būti. Smagus žaidimas, paprasto buities daikto estetika spektaklyje suteikė daug nuoširdaus kolektyvinės kūrybos džiaugsmo.
Tačiau tai nereiškia, kad spektakliai vaikams būtinai bus kokybiški, jeigu kūrėjai sugebės į veiksmo kūrimą įtraukti publiką. Festivalyje „Kitoks teatras vaikams" parodyta ir spektaklių, atskleidžiančių veikiau tokio bendravimo trūkumus negu privalumus. Pavyzdžiui, Stalo teatro „Pasaka apie karalius" (režisierė ir dailininkė Saulė Degutytė) parodė: jei jau ketinama žaisti su vaikais, tai labai svarbu tiksliai įvardyti žaidimo taisykles, jas galima kaitalioti, bet, kol jos aiškios, žaisti įdomu. Deja, šio spektaklio režisierė, siūlydama vaikams prisidėti prie pasakos kūrimo, nepasakė, kaip jie galėtų tą padaryti, todėl vietoj žaidimo džiaugsmo kilo sutrikimo šurmulys. Kiek kitokia bėda ištiko Šarūną Datenį. Per spektaklį „Gaidelis pinigautojas" jis pakvietė vaikus į sceną, tačiau nebuvo apgalvojęs, kaip jų dalyvavimą padaryti prasmingą. Vienoje spektaklio scenoje skambantis vaiko balso įrašas yra smagus atributas, tačiau visą vaidinimą sunku būtų pavadinti bendra kūryba, nes vaikai čia reikalingi tik tiek, kiek aktorius apsimeta nesugebantis ko nors padaryti pats.
Šiemet festivalyje be Lietuvos kūrėjų dalyvavo ir trys skandinavų trupės. Išskirtinai sėkmingu laikyčiau kompanijos Aaben Dans spektaklį „Vėl ir vėl" - danams pavyko sukurti uždarą pasaulėlį, daugiau kaip pusę valandos tiesiog prikausčiusį pačių mažiausiųjų dėmesį. O ir ne tik jų: žaismingas, švelnus šokėjų duetas įtraukė ir vaikų tėvus. Šokėjai bandė ir kalbėti (pusiau angliškai, pusiau lietuviškai), tačiau visiškai užteko vien šokio, kartojimų ir žaidimų. Publika tapo spektaklio dalimi - mažutis scenos kvadratas iš visų pusių buvo apsėstas žiūrovų, todėl per visą spektaklį jie galėjo matyti ne tik šokėjus, bet ir vieni kitus. Šokiui pasibaigus, prasidėjo žaidimas, į scenos erdvę sukvietęs ir mažus, ir didelius. Visi mėtėsi kamuoliukais, kurie per spektaklį jau buvo įgavę nuorodų į konkretų žmogų, todėl žaidimas tapo tarsi dalijimusi, stengiantis geriau pažinti vieniems kitus. Mažyliai tokių abstrakcijų greičiausiai nesuvokė, tačiau žaisdami jie gavo netiesioginę pamokėlę, kaip smagu dalytis džiaugsmu vieniems su kitais.
Apibendrinant galima būtų pasakyti, kad festivalis „Kitoks teatras vaikams" vis dėlto neparodė jokių stebuklų: spektakliai, skirti jaunajai publikai, gali būti sėkmingi tik tada, kai stiprią idėją, įdomią formą palaiko rimtas pasirengimas dirbti vaikams ir su vaikais. Kuriant mažiesiems, nebepakanka „labai norėti, pasistengti ir tikėti". Nuolatinis mokymasis, darbas ir atsakomybės suvokimas tokio teatro kūrėjams, panašu, yra daugiau negu būtinas.
