Rašytojų sąjungos leidykla išleido knygą „Laimono laimė / Atsiminimai apie aktorių Laimoną Noreiką". Knygą sudarė Janina Rutkauskienė. Gausiai iliustruotoje knygoje su aktoriaus kūrybos sąvadu prisiminimais dalijasi artimieji, jaunystės draugai - teatrologas Dovydas Judelevičius, aktorė Undinė Nasvytytė, aktorius ir rašytojas Pranas Treinys, kolegos Eglė Gabrėnaitė, Birutė Raubaitė, Danutė Juronytė, Rūta Staliliūnaitė, Juozas Budraitis, Dalia Michelevičiūtė, režisierius Eimuntas Nekrošius, poetai Marcelijus Martinaitis, Aidas Marčėnas, Algimantas Baltakis, vertėjas Georgijus Jefremovas, literatūros kritikas Valentinas Sventickas, kino operatorius ir režisierius Aloyzas Jančoras, dailininkai Aloyzas Stasiulevičius, Konstantinas Bogdanas, herojaus gyvenimo paskutiniųjų dešimtmečių bičiuliai - kunigas Saulius Filipavičius, filosofai Andrius Konickis, Arvydas Juozaitis, mokytojos, kviesdavusios herojų skaityti poeziją į įvairius Lietuvos miestelius.
Leidėjams maloniai leidus spausdiname ištraukas iš knygos - Laimono Noreikos duktės Rūtos pokalbį su Eimuntu Nekrošiumi ir sūnaus Jono Noreikos atsiminimus.
Jo nėra su kuo palyginti
Rūta Oginskaitė: Per „Trijų seserų" repeticijų ir vaidinimų laiką tėčiui būdavo trišakio nervo skausmo priepuoliai. Iki sąmonės netekimo, iki išvežimo į reanimaciją. O kai neskaudėdavo, jis toliau rašė dienoraštį - ir apie spektaklio gastroles po pasaulį.
Eimuntas Nekrošius: Aš jį visada laikiau sveiku. Net neatsimenu priepuolių. Žinau, kad galvą paskaudėdavo, kad nemiga dėl to. Kartą per gastroles yra į kambarį pasibeldęs, gal tris puodukus kavos išgėrėm, jam geriau pasidarė. Gal Kolumbijoj jam kažkas buvo, kiekvienam ten daugiau ar mažiau oro trūko, bet jo skundų neatsimenu. Jauni daugiau mėgdavo skųstis.
R. O.: Jis kartodavo, kad juos GITIS´e mokė: „Artistu bolet´ nepro-fesional´no" (artistui sirgti neprofesionalu).
E. N.: Galbūt. Jaunimas kartais mano, kad sirgimas „nuima" atsakomybę. Už vaidmenį ar už šį vakarą. Vos vos leidžiama neturėti atsakomybės: blogai jaučiausi, pavargęs... Čia jau kita karta, kitas pasaulis. Ir mūsų karta jau slampinėjam, mūsų jau nėra.
Kai aš galvoju apie Noreiką - jo nėra su kuo palyginti. Noreika nepasiduoda. Jis reiškinys. Pradedant nuo anatomijos, nors gal negražu taip šnekėt. Aš tiek stebėdavau jo anatomiją, jo kūno sudėjimą: rankas, riešus, ausis, smakrą, kaukolę... Išskirtinis išraiškingumas! Teatrinėj bendruomenėje nėra tokių. Gal čia gymio reikalas. Kilmė. Išeina į sceną ir viskas veikia: siluetas, plaštakos. Teatrinis fonas jam per mažas, seklus, merkantilus. Noreika - su horizontu.
Pas mus repeticijose galima rūkyti. Ir nėra tokios kaip ir pradžios - kada tiksliai pradedam. Sueinam visi, būnam, šnekam, sunešam, ką turim, ir dirbam. Kas ką sugeba. Ir Noreika kartu su visais. Atrodytų, jis toks žodžio vertintojas, kalbos puoselėtojas, iš kito teatro... Mes gi Jaunimo teatre, atseit, anksčiau kažką veikdavom, o Akademinis savo spektakliuose nieko neveikdavo, tik deklamuodavo. Tokia buvo lyg konfrontacija. Ir pas mus, „Trijų seserų" repeticijose, buvo daug veiksmo, judesio: malkas sudėti, pernešti... Noreika - kartu su visais. Jokių neiškildavo...
Kai jis - Ferapontas - spektaklio gale sėdėdavo ir su koja supdavo Andriušos galvą, visi aktoriai sueidavo žiūrėti. Kažkokia hipnotizuojanti vieta. Patirtis ir jaunystė.
R. O.: Ar jis prisimindavo, kaip jis pats Andriušą vaidino Henriko Vancevičiaus spektaklyje Kaune?
E. N.: Sakė.
Dar vienas jo bruožas... Net nežinau, kaip jį pavadint. Kažko jis netoleruodavo labai. Pavyzdžiui, kartais apie religiją šneka užeidavo. Tais laikais visi apsimesdavo šimtaprocentiniais katalikais! O Noreika pareikšdavo, kad jis niekada netikėjo ir netiki, pasakodavo apie savo netikinčią giminę. Netikėti buvo nemadinga, bet Noreika turi poziciją, gana drąsią, ir ją pareiškia. Kategoriškai. Kiti aktoriai žegnodavosi prieš įeidami į sceną, o jis juokdavosi. Teisingai. Kas čia - teatras ir šitas judesys, ir dar visiems matant.
Jis nelabai pasakodavo apie šeimą, bet vis apie Joną užsimindavo. Jonas jam rūpėjo, ir aš kaip tėvas tą rūpestį suprantu. Sakydavo: dar padirbsiu ir uždirbsiu Jonui... Jau čia neapsimeta žmogus, kad rūpinasi. Tiek tikras tas tėvo jausmas. Aš turėjau tėvą, jis turėjo tėvą, jis pats yra tėvas, ir jis rūpinasi ne dėl to, kad reikia - čia tikras žmogiškas reikalas. Ne kaip apie vargą jis šnekėdavo, bet kaip apie normalų dalyką. Praeina kažkiek laiko, ir vėl girdžiu: Jonas. Vėl praeina kažkiek laiko, vėl - Jonas. Taip man ir liko: Jonas. Gal jis panašus kažkuo, net nežinau. Gal čia tokia tėvo našta slegianti. Kaip kiekvienam tėvui. Man tai labai suprantamas, labai gražus ir tikras dalykas.
Bet kad Noreika skųstųsi... Niekada. Čia irgi nesmulkios asmenybės bruožas.
R. O.: Judelevičius įdomiai pastebi: jaunystėje, gyvenime jis buvo žaismingas, dūkstantis - scenoje santūrus, nepaleidžiantis emocijos.
E. N.: Man atrodo, scenoje Noreika buvo drovus. Ir apskritai drovumo jausmą turėjo. Durų pabeldimas būdavo labai delikatus. Viešbuty, repeticijų salėj. Noreika praveria duris, o ne atplėšia. Irgi pasako apie žmogų daug ką. Ar paskui save uždarai duris, ar paleidi, kad jos paskui klapatuotų.
Visi apie jį būriuodavosi kaip didžiulis skruzdėlynas. Ar grimo kambary, ar ant suoliuko. Jeigu jam patikdavo žmogus - tai patikdavo. O jei nepatikdavo... Labai kategoriškas kai kuriems artistams. Noreika nebuvo kompromiso žmogus niekad. Girtų artistų nepakęsdavo, o būdavo pas mus... Ir ką, reikėdavo susitaikyti.
Apie Henriką Vancevičių gražiai kalbėdavo - kad be reikalo nurašytas žmogus, užmirštas, nustumtas.
Nadią (Nadežda Gultiajeva, scenografė, Eimunto Nekrošiaus žmona - leid.past.) jis globodavo, gražiai į ją žiūrėdavo. Šiltai žiūrėdavo. O Nadia jį glostydavo
Daug kavos gerdavo. Daug rūkydavo. Viešbučiuose aš iš jo skolindavausi kavos - jis tirpios turėdavo. Ir cigarečių „Kaunas". Kiek jis to „Kauno" rūkė, kad Kauno miestas jam galėtų... Kitam kenkia rūkymas, o Noreikai nekenkė. Net neįsivaizduočiau jo be dūmų kamuolio.
Pasakodavo, daug. Jo tokia puiki atmintis - ir datoms, ir smulkmenoms. Bet neišeitų dabar ištraukti jo pasakojimų iš visumos, iš atmosferos. Citatas ištraukdavo - ne tas, kurios kasdienybėj vartojamos, o visai nežinomas, iš studijų laikų, dar rusiškai. Neišmoksi tokių dalykų, „neišzubrinsi". Įstringa žmogui ir lieka.
R. O.: Jis Lietuvos istoriją pasakodavo - apie kunigaikščius su visom šeimom - lyg tai jo giminės būtų. Ir Vilniaus istoriją, apie gatves, namus.
E. N.: Siela jo tokia. Kaip fizinė sandara jo su niekuo nesulyginama, taip ir siela. Bet jis lavinosi. Rašydavo, atsimindavo, kažką žymėdavosi. Retas žmogus iki pat gyvenimo galo neleidžia sau šiaip būti ar klausytis savo pojūčių: kas suskaudo, kur blogiau. Gal žingeidumas dar jam pridėjo metų? Kiek jis apie dailininkus kalbėdavo, kiek jų pažinojo. Organiškai jam norėjosi žinoti, suprasti. Prigimtinė savybė tokia. Ir, aišku, darbštumas.
Mažoje valstybėj tokie dideli žmonės lieka tinkamai nepanaudoti, nepastebėti, nepagerbti. Didesnės valstybės sugeba savo dideles asmenybes labiau mylėt. Vaidinome Maskvos mažajame teatre. Istorija! Šimtas metų, daugiau. Viskas jame sena ir išsaugota. Artistų nuotraukos. Grimo kambariuose pritvirtintos lentelės: koks artistas kur grimavosi. Ir iškart tokia šiluma. Tiek mažai reikia. Pas mus - neryžtingumas.
R. O.: Jis daug metų dirbo savivaldybės komisijoje, kuri suteikdavo gatvėms vardus. Ir kiek Vilniaus gatvių vadinasi menininkų vardais - nuo Dobužinskio, Beatričės (Grincevičiūtės) iki Staškevičiūtės, Dvariono, Bukšos, Mironaitės, - tiek jo pasiūlyta.
E. N.: Nežinojau. Čia gerai. Reikia tikėti, kad geras darbas, padarytas kitiems, visada atgarsį ras.
R. O.: Paskutiniais metais, jau gegužės pabaigoj, kai būna „Poezijos pavasaris", jis prisėdo prie stalo ir sako man: nebenoriu dalyvauti, nebeturiu jėgų ir nebenoriu atsibusti. Nieko neatsakiau, iš viso nukreipiau žvilgsnį, lyg jis nieko nesakė ir nėra tokios temos. Net ir nežinojau, ką atsakyti. Ištisą pusmetį jis kartojo, kad nenori atsibusti.
E. N.: O gal žmogus paprasčiausiai norėjo išgirsti šiltą žodį, kaip ir kiekvienam norisi. Kad jis atsibus ir viskas bus gerai.
 |
| Eimunto Nekrošiaus „Trys seserys”. Laimonas Noreika - Ferapontas. Greta - Andrius Bialobžeskis, Dalia Michelevičiūtė ir Aldona Bendoriūtė. |
Jonas Noreika:
„Tėčiui teatras buvo visų pirma, šeima - paskui"
Laimono Noreikos sūnus, dabar gyvena Austrijoje. Mėgsta keliauti, groti gatvėse, maudytis šiltoje jūroje, gerais laikais netgi statė sceną „Metallicai" ir „Nurenberg Ring Rock" festivaliui. Turi sūnų Kristupą (g. 1988) ir dukrą Dainą Luizą (g. 2001).
(...) Su mama vaikščiodavom į tėčio poezijos vakarus. Bet kai pamačiau tėtį - Don Kichotą „Žmoguje iš La Mančos", pradėjau vaikščioti į kiekvieną spektaklį. Iš pradžių tėtis atnešdavo pakvietimų, paskui pasakė: „Man jau nebepatogu prašyti administratoriaus, nustok." Mano draugo Arvydo tėvas dirbo teatre gaisrininku, susitarėm, kad jis mane pasitiks prie durų ir praves. Atėjau prie administratoriaus langelio, o jis man ir sako: „Tai tėvelio atėjai pažiūrėti, užeik." Tėčiui nieko nesakiau, kol vieną kartą administratoriaus vietoj sėdėjo jaunikaitis, kuris paklausė, pas ką aš. „Pas Laimoną Noreiką." Ir jis nuvedė mane į tėčio grimo kambarį... Tėtis - šaukti: „Lauk iš čia, turiu susikaupti spektakliui!" Ir dar namie paskaitą atskaitė.
Tėčiui teatras buvo visų pirma, šeima - paskui. Mama mintinai žinojo visas subtilybes, todėl jai su tėčiu niekada nekilo jokių ekscesų, o aš - visada ne vietoj ir ne laiku. Tėtis buvo senosios kartos aktorius, kuriuos mokė, kad teatras - šventovė, o ne gamyklos cechas. Tėtis pasakojo, kad vienas teatro trupės vadovas Maskvoj reikalaudavo nusiauti batus, kai eini per sceną. Ta proga prisiminiau savo draugo pasakojimą. Jo tėvas buvo ne tik seno sukirpimo aktorius, bet ir žmogus, nevengiantis aštresnio žodžio. Mano draugas ėjo su juo per sceną, o ten sėdėjo apšvietėjai ir rūkė. Tas aktorius, mano draugo tėvas, sustojo, pasižiūrėjo į rūkalius ir tarė: „Tai ką, (necenzūrinis žodis), gal nežinot, kad teatras - šventovė, o scena - altorius (2 rusiški keiksmažodžiai)." Jaunimas movė lauk...
Po „Žmogaus iš La Mančos" išėjau iš proto dėl Justino Marcinkevičiaus „Mažvydo", ypač finalo (dabar tai man sukelia nelinksmus jausmus - o taip buvo tikėta kažkuo...). Pirmąjį spektaklį aš žiūrėjau daugiausia dėl tėčio - jis taip nuostabiai dainavo, ir dėl Irenos Garasimavičiūtės - buvau ją vaikiškai įsimylėjęs, o „Mažvydas" man buvo kažkoks šventas, mistinis spektaklis. Tiesa, be tėčio „Mažvydo" nesu matęs.
Ką galiu pasakyti apie tėtį - šeimos žmogų? Jis labai knarkė, net kieme girdėdavosi. O kai atostogaudavom Nidoj ar Palangoj... Visi choru šaukdavom: „Tėti, apsiversk ant šono!!!" Tėtis parpdavo, paskui subaubdavo: „Nesimaivykit!" ir atsiguldavo ant šono. Kartą, kai aš, nuvarytas į vonią praustis, skaičiau knygą, paleidęs vandenį, ir mama 4 kartus beldėsi klausdama, ar jau nusiprausiau, tėtis šoko iš kambario ir išlaužė vonios duris. Po sekundės aš jau buvau su pižama ir klykdamas bėgau į lovą.
Buvom su Siga pora kartų nuvažiavę pas tėtį, kai jis filmavosi Chersone ir Feodosijoj. Taip šaunu būdavo, ypač kai oras netinkamas filmuoti. Atsimenu, buvo susitikimas su gerbėjais, kartu ir Ingušijos šokėjo Machmudo Esambajevo pasirodymas, paskui - autografų dalijimas. Ingušas pasirašinėjo visur - į knygeles, ant popieriaus lapų, o tėtis turėjo pluoštą savo nuotraukų. Paklausiau: „Ką, tu jas visur vežiesi?" - „Taip, - atsakė tėtis, - visur gi prašo autografų, kai pažįsta, o rašytis ant popieriaus skiaučių ar autobuso bilietų - neetiška." Tėtis į savo populiarumą žiūrėjo ramiai. Kartais tai sukeldavo problemų - rusams svarbiau ne autografas, o išgerti su daktaru Abstu, Kraftu ar filmo generolu, o tėtis gi negėrė. Kažkur dirbau su vienu buvusiu Dramos teatro apšvietėju, jis man pasakė: „O, tavo tėvukas kietas, gerai su juo liuobtelėjom!" Jis gi negeria, atsakiau. „Ką tu, važiavom iš gastrolių, tai tavo tėvukas sako - gerai būtų kokį degtinės butelį padaryti!" Viską supratau: tėtis rasdavo bendrą kalbą su visais, nepradėsi gi su apšvietėjais kalbėti apie Strindbergą, tai tėtis ūkiškai - gerai būtų įkalti! Užtai dabar apšvietėjai gali visam pasauliui pasakoti, kaip su Noreika gėrė, o koks lakesnės fantazijos pilietis gal net pas mergas kartu ėjo...
Tėtis buvo kaip parako statinė - kol viskas tvarkoj, jis ramus, bet užtenka kibirkšties - ir sprogimas. Kartą Palangoj vakare vaikščiojom su mama ir tėčiu. Priešais svirduliavo baisiai girtas uniformuotas tipas, šaligatvis jam buvo per siauras. Tėtis paleido mamos parankę, kad uniformuotasis - tai buvo praporščikas - praeitų tarp jų, bet tas „vojaka" buvo tokios būklės, kad atsimušė į mamą, abu vos neišvirto: mama nuo smūgio, o praporas - nuo atatrankos. Tėtis piktai pasakė: „Jūs bent atsiprašytumėt, jei esate toks girtas, kad moteris stumdote!" Praporas atsisuko, kaip bulius pažiūrėjo į tėtį ir sukomandavo: „Ko mne!" Tėtis visai pasiuto. Iš pradžių maniau, kad reiks tėtį ginti nuo girto rusų kareivio, bet tėtis pradėjo rusiškai šaukti ant praporo. Na, tokiu balsu ir tonu, kaip generolas, rodantis kokiam seržantui, kur jo vieta. Vargšas praporas, nors vis kartojo „ko mne", jau stovėjo „po stojke smirno" - ramiai - ir tikriausiai mintyse jau atsisveikino su antpečiais, nes tokią žodžių krušą ir tokiu tonu galėjo pažerti tik ilgai armijoje ištarnavęs žmogus, ir ne seržantu, o pulkininku ar generolu. Na, o toks griausmingas baritonas išugdomas tik vadovaujant (apie Stanislavskį vargšas žalio supratimo neturėjo). Tėtis žadėjo paskambinti dalinio vadovybei, pranešti, kad vienas kareivis girtas kabinėjasi prie moterų... Mes su mama tempėm tėtį tolyn...
Dar geriau buvo 1991 metais Maskvoje, kai aš važiavau sutikti tėčio, grįžtančio iš Australijos, kur keliavo pas tautiečius ir koncertavo su Veronika Povilioniene. Tada grįžtančius iš užsienio reikėdavo pasitikti Maskvoje, nes turbūt jiems nebuvo galima vežiotis bilietų grįžimui namo. Turėjau mums visiems bilietus lėktuvui iš Maskvos į Vilnių, bet tą dieną, kai važiavau jų pasitikti į Maskvą, prasidėjo geležinkeliečių blokada, mano traukinys į Maskvą išvažiavo valanda vėliau, kiti traukiniai iš viso nepajudėjo.
Pasitikau tėtį su Povilioniene Šeremetjevo oro uoste, pasakiau, kad Vilniaus oro uostas nepriima lėktuvų - revoliucija, blokada, - teks sėdėti Lietuvos pasiuntinybės viešbuty. Tėtis nieko nesuprato. Aišku, Australija, ir staiga stačia galva į šitą mėšlą. Kol aš nuėjęs grąžinau lėktuvo bilietus, tėtis parodė iniciatyvą - čia pat oro uoste pamatė geležinkelio kasas ir nupirko mums bilietus į Vilniaus traukinį. „Jėzau, - sakau, - visa Lietuva uždaryta! Reikia laukti, kiek - nežinia." „Maniau, tik lėktuvai", - atsakė tėtis, jo mintys dar buvo Australijoj. Traukinio bilietus grąžinti galima tik geležinkelio stoty - Belorusskij vokzal. Šeremetjeve puikiai žino, kad traukiniai nevažiuoja, bet bilietus parduoda, tik atgal neima. Sakau tėčiui: „Eikit miegoti, pats grąžinsiu." Ne, tėtis su Veronika kartu važiuoja į Belorusskij vokzal.
Stoty pilna žmonių, niekas nieko nežino, atmosfera kažkokia slegianti. Kas turi bilietus į Vilnių, Kauną ar Kaliningrado sritį, tyliai stovi eilėj ir išsigandę, susirūpinę šnabždasi. Mes irgi stovim, tėtis su Veronika pasakoja apie Australiją. O viena rusė boba - taip, ne moteris, o boba, - vaikščioja palei visą eilę ir įkyriu balsu garsiai piktinasi lietuviais: matote, kokie jie fašistai, mes iš mėšlo juos prikėlėm, nuo Hitlerio išvadavom, o jie dabar pasiskelbė nepriklausomais, uždarė stotis, daro ką nori, neleidžia mums net savo giminių aplankyti, gal išpjovė visus, nei prisiskambinsi, nei nuvažiuosi, bėda mums ant galvos, blebleble...
Rusai linksi, lietuviai nežiūri į tą bobą. Staiga tėtis atsisuka į ją ir sugriaudėja: „O ar jus kas kvietė į Lietuvą? Ar kas nors prašė jūsų, kad vaduotumėt mus? Kodėl jūsų giminės gyvena Lietuvoj, ar jums Rusija per maža? Gal manote, kad lietuviai labai laimingi, kai visa Lietuva pilna rusų, kurie tingi dirbti? O į Lietuvą žmonių neįleidžia jūsų rusai, kurie laiko užblokavę stotis ir oro uostus, taip kad kreipkitės į juos!"
Dabar jau lietuviai šypsosi. Boba kaip buvo prasižiojusi, taip ir liko. Mes su Veronika tik tempėm tėtį lauk, kol jo neareštavo. Pirmą kartą girdėjau tėtį taip pratrūkusį, mes niekada šeimoje nekalbėdavom apie politiką, santvarką ir panašius dalykus, aš net nežinojau, ką jis mano apie visa tai, o dabar išgirdau atviru tekstu Maskvoj, Belarusskam vokzale. Pajutau kažkokį tylų pasididžiavimą tėčiu. Paskui dar esu paklausęs jo, ar jis išstojo iš komunistų partijos. Jis sąžiningai atsakė: „Nežinau, niekur aš nėjau, nieko nedariau, bilietas kažkur guli, man tai nerūpi. Skambino Brazauskas, siūlė prisijungti prie LDDP, atsakiau, kad man neįdomu. Landsbergis siūlė į Seimą - sakiau, Seime ir taip visi aktoriai, aš geriau vaidinsiu Dramos teatre."
Išvažiavau gyventi į Berlyną. Kai skambindavau tėčiui, jis visada klausdavo: „Ar dirbi?" Po to: „Baik čia skambinėti ir leisti pinigus." Net kai per jo 70-metį paskambinau, klausia: „Ko čia skambinėji?" Sakau: „Atrodo, tavo gimimo diena, tai noriu pasveikinti." - „Pasveikinai - ačiū, o dabar dėk ragelį, gal per daug pinigų turi?"
Kartą sėdėjau Vilniuje, žiūrėjom su tėčiu televizorių. Tėtis klausia: „Ką ruošiesi daryti gyvenime?" Sakau: „Įsimylėjau vieną austrę, ji kvietė atvažiuoti, bet žiema, autostopu šaltoka." Tėtis: „Atidaryk stalčių, ten kampe vokas. Užteks trijų šimtų dolerių iki Austrijos?" Aš tik išsižiojau. „Pasiimk ir važiuok, jei myli." Ir išvažiavau.
Tėtis su OKT (Oskaro Koršunovo teatru) buvo atvažiavęs į Zalcburgą vaidinti „Oidipo karaliaus". Tai buvo paskutinis spektaklis, kurį su juo mačiau. Jis jau buvo labai pavargęs, nenorėjo net, kad mano uošvis užvežtų automobiliu mus ant Gaisbergo - 2 km aukščio kalno, nuo kurio matosi visas Zalcburgas ir Alpės iki pat horizonto. „Vežkit į viešbutį, noriu pamiegoti prieš spektaklį."
Spektaklis buvo šaunus. Tėčio Piemuo finale grumiasi su keliais jaunikaičiais. Kažkas pasakojo: Oskaras Koršunovas prašė jaunimo švelniau muštis su tėčiu, senas žmogus vis dėlto. „Na ne, - sako jaunikaičiai, - Noreika mums pats gerai įkrėtė savo lazda, šonai skauda."
Atvažiuodavau į Vilnių, tėtį kartais rasdavau ligoninėj. Jis vis kokių „šposų" pripasakodavo. Kartą, sako, jį nuvežė į reanimaciją, liepė prigulti ir nevaikščioti. O tėtis susiieškojo cigaretes, atsidarė langą ir rūko. Įeina daktaras, sako: „Ponas Noreika, čia žmonės miršta, o jūs langą atidarėt ir dar rūkot!" Tėtis atsako: „Jei neparūkysiu, tada mirsiu aš." Jis rūkė nuo 14 metų. Vieną kartą aprėkė mane, kad aš duodu savo Kristupui pinigų, o jis perka cigaretes, jam gi tik 16 metų! „Tėti, - sakau, - o tu nuo kelerių metų rūkai?" Tėtis kažką numykė ir daugiau apie tai nešnekėjom.
