Klaipėdos jaunimo teatras (KJT) jau trečią kartą organizuoja jauno teatro festivalį. 2013 m. vyko trijų teatrinių mokyklų susidūrimas, 2014 m. - kūrėjų ir kritikų diskusijos, o šiais metais rengiant „Jauno teatro dienas" atsisakyta konflikto ir nuspręsta pasikalbėti apie - pasižiūrėti į - jauną režisierių.
Festivalio programa formuota iš spektaklių, kuriuos daugiau ar mažiau sėkmingai sukūrė jauni teatralai: režisieriai, idėjų autoriai ar kolektyvai. Čia buvo beveik po lygiai Klaipėdoje ir Vilniuje sukurtų darbų, kurių nemaža dalis jau matyta ir aprašyta Vilniuje, bei vienas tarptautinės kompanijos spektaklis (beje, pirmas užsienio kūrėjų darbas festivalio istorijoje, jei neskaičiuosime antrajame festivalyje ne itin sėkmingai pasirodžiusio KJT svečio iš Prancūzijos Bobo Dantonelio).
Festivalio programa aiškiai buvo netolygi: nuo mėgėjiško festivalio atidarymo performanso iki naujoviškų ieškojimų Karolinos Žernytės kuriamame pojūčių teatre. Nuo skirtingos kokybės, tematikos, stilistikos spektaklių iki trumpametražio kino bei paskaitų. Be to, greta viso šio veiksmo, po festivalio namais tapusio „Kultūros fabriko" laiptais buvo įsikūrusios jaunosios Klaipėdos lėlininkės su savo minispektakliuku vienam žiūrovui.
Renkantis dalyvius, žinoma, svarbios buvo tiek finansinės galimybės, tiek pažintys, per praėjusius festivalius užmegzti ryšiai. Tad nenuostabu, kad parodyti visos jauno teatro panoramos nepavyko: šiemet čia nebedalyvavo „No Theatre", nebuvo ir vis dar jauno, perspektyvaus ir chuliganiško Artūro Areimos, nebuvo Pauliaus Ignatavičiaus nei klaipėdietiško, vilnietiško anei kaunietiško avangardo. Festivalio programoje nebebuvo ir praėjusiais metais suintrigavusio „Apeirono" teatro. Bet atsirado „Padi Dapi Fish", kurie užkamšė ne tik teatro vaikams, bet ir šokio spragas.
Festivalio programa buvo netolygi ne vien formos, atlikimo, bet ir turinio, temų požiūriu. Liaudies kultūra ir mitologija, meilė, baimė, mokytojo ir mokinio santykis, tolerancija... Nors parodyti tik devyni spektakliai ir vienas performansas. Norėtųsi, kad festivalio programa būtų formuojama konceptualiau. Galbūt vieną dieną reikėjo skirti jauniems režisieriams, kitą - choreografams, trečią - kolektyvams be režisieriaus. Norėtųsi, kad spektakliai, rodomi tą pačią dieną, būtų susiję, papildytų ar neigtų vienas kitą. Tačiau pradėjus kelti tokius maksimalistinius reikalavimus tenka save stabdyti. Net ir patyrę festivalių organizatoriai ne visada sugeba tai padaryti. KJT bent jau sugebėjo įgyvendinti savo susigalvotą temą ir sukviesti jaunus režisierius ar grupes, sindikatus, dirbančius kolektyviai. O apsiimdami daryti ne tik teatro renginius, šiek tiek rizikavo, bet ir susikūrė galimybę būti pamatyti ir išgirsti didesnės auditorijos. Tiesa, taip pasirinkę, KJT pakibo tarp meno ir vadybos, tarp noro padaryti kokybiškai, parodyti (ir pamatyti) įdomius spektaklius ir būtinybės išsitekti su turimu biudžetu.
Be to, KJT teko užduotis kviesti žiūrovus į dar gana šviežias ir tuščias „Kultūros fabriko" erdves. Nors patalpos teatrui, spektaklių rodymui nėra pačios patogiausios, tačiau ši erdvė gali tapti įdomių meninių projektų sklaidos vieta. Galbūt prižadinsianti snūduriuojančią Klaipėdą, bet gali būti, kad po kelerių metų „Kultūros fabrikas" bus tik dar viena vieta, kur galima išsinuomoti salę. Nenuostabu, kad potenciali erdvė, kuri bent kol kas planuoja tapti svarbiu Klaipėdos kultūrinio gyvenimo centru, priglaudė potencialaus jauno teatro renginį, galintį tapti ryškiu kultūrinio gyvenimo gaivintoju.
Nenuostabu ir tai, kad galvojant apie 2015 m. festivalį šiame teatre išryškėjo jauno režisieriaus tema. Valentinui Masalskiui repetuojant „Didvyrių aikštę", be savo „senojo" režisieriaus likusiam teatrui (ir bandžiusiam išsisukti su kviestinėmis režisierėmis), jauno režisieriaus klausimas, keltas jau praėjusių metų festivalyje, tapo itin opus. Iš dalies juntamas noras, kad atsirastų stiprus lyderis tarp KJT aktorių. Tai, regis, mėgina daryti Evelina Lozdovskaja, dirbusi su „Pamoka".
Tačiau tai nėra vienintelis kelias. Jauni aktoriai, susibūrę į teatrą, gali ir toliau ieškoti jiems įdomių režisierių, menininkų. Taip, žinoma, sunkiau, nes reikia nuolat mokytis, prisitaikyti, bendradarbiauti. Vis dėlto tai gali padėti ne tik trupei tobulėti, bet ir ryškėti tiems taip laukiamiems stipriems lyderiams: režisieriams, vadybininkams, dramaturgams arba universaliems menininkams.
