Pasvarstymai apie teatro padėtį / Cituojant senuosius teatro kritikus
Prabėgo viltingai ir šviesiai prasidėję 2009-ieji. Užuot tapę kultūros metais ir užpildę žiojinčias kultūrinio gyvenimo skyles, šie veikiau tapo intrigų metais, pripildžiusiais tas kišenes, kuriose nė plyšelio nerastum. Taigi gyvenimas tęsiasi: teatrai ir toliau griūva, pagrindinės mūsų vaidybos aikštelės vadovas, anot jo paties žodžių, ištartų „jubiliejinėje" laidoje, ir toliau remia jaunus kūrėjus (dabar „jauną", perspektyvų ir ne mažiau skandalingą choreografą iš TV šokių projekto), pernai, kaip ir kasmet, Lietuvos muzikos ir teatro akademiją baigė visas būrys scenos meno profesionalų, tuoj pat įsiliejusių į sostinės ir periferijos teatrus, papildžiusių pastaruoju metu vis augančias nepriklausomų teatrų trupes, nėmaž netuštėjančius žydruosius televizijos ekranus ar stojančių į ištįsusias eiles prie darbo biržos langelio.
Jaunųjų atėjimo į teatrą problemos turbūt visada buvo aktualios. Štai beveik prieš tris dešimtmečius žurnale „Kultūros barai" (1980, Nr. 2) išspausdintame straipsnyje „Vyriausieji ir jų kolegos" teatrologas Egmontas Jansonas, analizuodamas pagrindines teatro kryptis ir tendencijas, kelia ir režisierių ugdymo klausimus. Tuometinio teatro etinius ir estetinius principus formavo tokios asmenybės kaip Aurelija Ragauskaitė, Dalia Tamulevičiūtė, Juozas Miltinis, Jonas Vaitkus ar Povilas Gaidys, o pirmuosius žingsnius teatre žengė Eimuntas Nekrošius ir Rimas Tuminas.
Aptardamas kelis ne itin vykusius režisūrinius debiutus, jaunųjų situaciją teatrologas vaizduoja aštriai ir žaismingai: „Galima būtų įsivaizduoti ant kranto stovinčius teatro vadovus, aktorius, teatro kritikus, su didžiuliu susidomėjimu stebinčius - išplauks ar neišplauks pradedantis plaukikas, plaukti mokęsis iš knygų ir treniruodamasis krante." Konstatuodamas, kad tol, „kol jaunų režisierių ugdymas paliekamas savieigai, mūsų teatrai neišspręs antrųjų režisierių problemos", E. Jansonas siūlė mokslus baigusius režisūros absolventus kuo skubiau įtraukti į teatro gyvenimą, suteikiant jiems galimybes dirbti ir tobulėti, mokantis iš vadinamų „pirmųjų" režisierių, t. y. teatrų meno vadovų. Tik ar galėjo kritikas tuomet numatyti, kad didiesiems mūsų režisieriams, taip kruopščiai ir kūrybingai stačiusiems naujojo lietuvių teatro rūmą, netrukus dėl vienų ar kitų priežasčių teks palikti valstybinius teatrus ir kūrybinės laisvės ieškoti užsienyje, blaškytis tarp įvairiausių projektų ar kurti naujus, vien savo menine individualybe paženklintus teatrinius darinius? Kas tuomet galėjo pamanyti, kad po trijų dešimtmečių mūsų valstybiniuose teatruose degraduos, o galiausiai ir visiškai išnyks meno vadovo - žmogaus, nubrėžiančio trupės kūrybinius, etinius ir estetinius tikslus - pareigybė? Netekę meninių lyderių, teatrai ne tik pametė kryptį, bet ir prarado tapatybę, specifinius, individualius bruožus ir tapo veikiau beskoniu televizinės pramogų industrijos priedėliu, o ne savarankišku, ieškančiu ir klausimus keliančiu meniniu dariniu. Tokiame teatre stiprus, dėmesio vertas pastatymas - veikiau atsitiktinumo, o ne kryptingo darbo ir kūrybinių ieškojimų vaisius.
Apie pamainos ugdymą dar bandyta kalbėti prieš ketverius metus pasirodžiusiame, bet konstruktyvesnės polemikos taip ir neišprovokavusiame lenkų teatrologo Lukaszo Drewniako straipsnyje „Septyneri liesi metai" („Kultūros barai", 2005 m. Nr. 11), kur autorius diagnozavo „antrosios lygos" režisierių Lietuvos teatre nebuvimą (nemanau, kad buvimas „antrojoje lygoje" turėtų ką nors žeisti; priešingai - čia visada galima kilti aukštyn, bet profesijos išmanymas ir gebėjimas valdyti teatro materiją yra būtina sąlyga). „Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje Varnas, Graužinis ir Koršunovas mokėsi iš Nekrošiaus spektaklių, - rašo L. Drewniakas. - Tada į meną žengiantiems berniukams tas teatras buvo reikšmingas išeities taškas polemikai, ginčui su meistru." O ar šiandien pas mus dar esama nedeklaratyvaus, nemonologinio, polemiką skatinančio teatro? Ar yra su kuo diskutuoti? Ar žiūrovas dar nori diskutuoti? Darosi baugu ieškoti atsakymų.
Grįžtant prie E. Jansono pavartoto teatro ir paplūdimio palyginimo, norisi pridurti keletą, mano galva, svarbių dalykų. Maža to, kad didiesiems mūsų teatro talentams vis dažniau gręžiantis į užsienį jaunieji „plaukikai" netenka progų stebėti meistrų darbus, mokytis ir bręsti, iš „ant kranto stebinčiųjų" būrio beveik išnyko teatrų vadovai - nemaža jų dalis, nenumaldomų meninių ambicijų paakinti, pasimėgaudami nėrė iš paskos ir daugeliu atvejų liko negrabiai teliuškuotis seklumoje.
Deja, ir vyresnės kartos teatro kritikai, regis, vis dažniau netenka kantrybės, susitelkia į mokslines studijas, darbą teatrų literatūrinėse dalyse ar žurnalistiką, o į teatrinę pakrantę grįžta tik retsykiais, parplaukiančių „ryklių" pasižiūrėti. O juk pradedančiajam svarbus kiekvienas atgarsis, tegu ir ne komplimentinė, bet profesiją išmanančio vertintojo nuomonė. Kiekvieną juk vilioja platesni vandenys.
