Ruduo teatralams - nerimo metas. Reikia vėl pradėti įnirtingai dirbti, ruošti premjeras, atgaivinti repertuarus, įgūdžius ir kūnus. Dažnai norisi, jog teatrai, kaip ir medžiai, nusimestų pernykščius lapus ir apsinuogintų prieš savo žiūrovą. Kažkokia lietuviška poezija... Kalbant paprastai, jei esi dažnas teatro lankytojas, tikiesi, jog vieni kūrėjai tęs sėkmingus darbus, o iš kitų vėl viliesi naujų, kitokių, įdomių bandymų.
Chapter I: Karalius mirė, tegyvuoja... Pažiūrėsim
Šį sezoną, pirmą kartą nuo... sunku besuskaičiuoti kada, Valstybinis jaunimo teatras pasitiko su nauju vadovu. Atrodęs nepajudinamu sosto valdovu, Algirdas Latėnas šią, kadaise tokią gyvą ir aktualią sceną buvo nugramzdinęs į gilų žiemos miegą ir sušaldęs į dvidešimties metų senumo ledinę skulptūrą. Tiesa, pajutęs permainų vėjus, Latėnas bandė atjaunėti, pasinaudodamas trykštančia Vido Bareikio jaunystės energija, - jiedu LMTA kartu surinko didžiulį kursą aktorių ir buvo panašu, jog Bareikis netrukus taps užtarnautu sosto įpėdiniu ir „jaunimkėj“. Na, bet kažkas mūsų kultūroje dar ne iki galo prarasta, ir naujuoju vadu čia tapo buvęs LNDT meno vadovas Audronis Liuga. Tiesa, vargu ar galima tikėtis, jog šį sezoną iš karto sulauksime didelių permainų - iki jų dar visus metus teks kuoptis ir tirpinti čia ilgokai stingusius ledus.
Tad čia pat, sezono pradžioje, iššokusi Olgos Lapinos „Bėgiko“ (dramaturgas - Mattias Andersson, vertėja - Alma Braškytė) premjera tapo šiltu netikėtumu. Tik pagalvokite, premjera... JAUNIMUI... Valstybiniame Jaunimo Teatre. Vau. Šiame teatre tiek jaunų žiūrovų nebuvo matyti nuo „Kovos klubo“, kuris, regis, iš tiesų buvo skirtas suaugusiems. Gal kiek ir perdedu, juk buvo ir toks spektaklis „Teritorija“...
Bet net jei cituotume „Bėgiko“ pranešimą spaudai: „Šia premjera ne tik tęsiamas Valstybinio jaunimo teatro pradėtas spektaklių, skirtų jaunimui, ciklas („Tamsos žaidimas“, rež. D. Rabašauskas, 2014 m.; „Teritorija“, rež. A. Pukelytė, 2015 m.), bet ir keliamas klausimas - koks menas reikalingas šiuolaikiniam jaunimui ir kaip teatras gali prisidėti prie jauno žmogaus asmenybės formavimosi“. Na, pirmiausia, argi jauno ir aktualaus teatro kūrimas neturėtų būti Jaunimo teatro tikslas, o ne pavienė, mažai vaisinga programa? Antra, apie tą keliamą klausimą... Ech, gal kitą kartą. Tikriausiai su tuo pirmiausia ir teks padirbėti naujajam vadovui.
Taigi, daug kam jau gerai žinoma Lapina ėmėsi sudėtingiausios kultūrinės auditorijos - paauglių. Jie - itin reiklūs žiūrovai, savo sąmoningumu artėjantys prie suaugusiojo, bet emocine branda dar esantys netoli vaikų. Bet tai yra labai nepatogus, ar, verslo terminais šnekant, nemokus žiūrovas: galėdamas pats spręsti ir rinktis produktą, jis dar neturi tiesioginės galimybės už jį mokėti. Tai paaiškina skurdžią jų amžiui (grubiai 12-14; 14-18 m.) skiriamą kokybišką kultūrinę programą. Ir, žinoma, grįžtant prie reiklumo, dažnai kūrėjams iš tiesų sunku atsakyti į klausimą, kokia raiška ir estetika yra tinkama paaugliui.
Mano galva, esminiai režisierės pasirinkimai buvo puikūs. Tiek dramaturginė medžiaga, tiek ir jos traktavimas gana paprasti ir aiškūs. Anderssono pjesė pasakoja apie patyčias patiriančius ir sukeliančius paauglius, juos supančius iškreiptus, sėkmės ir materialinio įprasminimo apsėstus suaugusiuosius ir artėjantį naują, kitą pasaulį, kuriame yra ir laisvė, ir meilė. Iš karto prasitarsiu, jog nežinau, ar verta paauglius nuteikinėti dar vienai iliuzijai apie viską išgelbėjančią meilę vietoje galimybės juos supažindinti su savo likimą kuriančio individo paveikslu, bet (vėlgi) tiek to.
Praktiškai visi kūriniai paaugliams gvildena tokias pačias temas, tad kuo išskirtinis šis atvejis? Pjesėje, o dar ryškiau spektaklyje vengiama atviro, perdėto emocionalumo, personažai savo istorijas dėlioja gana atsiribojusiu nuo jausmų pasakojimu ir žvilgsniu iš šalies (tikrai aplink sklando Bertolto Brechto šmėkla, bet dar baisoka būtų jį čia įvelti labiau, nei įkvėpėją). Šaltumas, atsainumas, komentatoriaus pozicija padeda išlaikyti atstumą, nereikalauja, kad aktoriai, jau pergyvenę paauglystę, dėtųsi jaunuoliais, ir tai juos net priartina prie tikresnio penkiolikmečio portreto: užsidariusio, apsimetančio nepažeidžiamu, lyg jo niekas negalėtų nustebinti ar išgąsdinti ir pan. Todėl šį kartą Marijaus Jacovskio tvora apjuostoje ankštoje erdvėje įkaltinti aktoriai atlaiko reiklaus žiūrovo spaudimą ir patys netampa patyčių objektais.
Lyg kalėjime uždaryti, pilka sportine apranga vilkintys aktoriai pasakoja ir kuria istorijas, situacijas ir personažus, neleisdami jiems tapti nuvalkiotais štampais. Kaip būdinga Lapinai, spektaklyje gausu muzikos (kompozitorius Antanas Jasenka), šį kartą - elektroninės. Sveikintinas ir sprendimas aktorių kalbėjimą pastiprinti mikrofonais, taip jiems leidžiant išlaikyti daugiau natūralios intonacijos, nebijant „nepasiekti“ žiūrovo, ar neperrėkti muzikos. Kol kas ne visiems artistams mikrofonai tapo pagalba - kai kuriems iš jų dar reikia laiko raiškesnei, vadinamajai, mikrofoninei, kalbai tobulinti. Kol kas suprantamiausiai skamba Dalios Morozovaitės Mama bei Sergėjaus Ivanovo Pradis.
Nors kartkartėmis Sigitos Mikalauskaitės kurti judesio sprendimai stokojo organikos, o gal tiksliau man kartu su šalia sėdėjusiais paaugliais kėlė kikenimą, sunku būtų paneigti jos indėlį. Sukurtas puikus aktorių sinchrono ir ritmikos darbas atrodo itin reikalingas išlaikyti tiek spektaklio tempui, tiek ir atliepti muzikinio takelio skambesį bei sukurti dar ryškesnę įkalinimo ir priverstinės bendrystės atmosferą.
Tiems, kam įdomu, kas vyko, kokia gi istorija rutuliojosi spektaklyje, siūlau tiesiog nueiti ir jį pasižiūrėti. Kaip jau minėjau, istorija - jau daug kur matyta ir girdėta, todėl tikrai nesiimsiu čia jos pasakoti. Dar paminėsiu tik tai, jog sėkmingai surinktai kūrybinei komandai pavyko nemoralizuoti. Jie pateikė situacijas kaip įmanoma objektyviau ir tiesmukiau, šitaip pasakojimo paraštėse įrėždami, jog visi esame laisvi rinktis ir būtent toje laisvėje slypi mūsų visų atsakomybė, bet vėlgi, kokia ji? Labai apsidžiaugiau nugirsta merginos fraze po spektaklio: „Iš pradžių galvojau what the f**k, o po to, žinok, man tikrai patiko.“ Ech, ir man taip su gerais spektakliais būna. Matyt, kažkur buvo pataikyta.
Chapter II: kai negėda suvaikėti
Tikrai, tikrai neplanavau recenzuoti Pauliaus Tamolės režisuotos „Raudonkepurės“ (pagal Joël Pommerat), todėl tik labai trumpai apie tai, kodėl ji čia „limpa“ ir dar šiek tiek džiaugsmo.
Aktorius ir šokėjas Tamolė - gerai žinomas veidas Lietuvos scenoje, bet ne režisūroje. Vieni artistai ima režisuoti, nes nori suvaidinti pačių pasirinktas medžiagas, kiti neranda bendraminčių, na, o šiuo atveju tikriausiai jau nebebuvo padorių spektaklių, į kuriuos aktorius būtų galėjęs nusivesti savo vaikus. Žinoma, šiek tiek juokauju, bet tai nekeičia fakto, jog iš šio eksperimento atsirado vienas įdomesnių dramos spektaklių vaikams.
Taigi, seniai, seniai, praeitą sekmadienį, visi susėdome LNDT Mažosios salės scenoje, uždengtoje baltu užuolaidų kubu ir išklotoje baltu popieriumi, ant kurio - bespalviai namų, eglių, debesų ir bala žino ko kontūrai (dailininkė - Lauryna Liepaitė). Atėjus, atsisėdus ir apsižvalgius staiga prišoko Justas Tertelis ir davė flomasterį, - ir, žinokit, žmogus tikrai nudžiugai, galėdamas prisijungti prie įnirtingai spalvinančių vaikų ir suaugusių muzikologių, šnairavusių į mano klasikinį žalios eglės pasirinkimą. Po kiek laiko tas pats Justas visų gražiai paprašė laikytis kelių bendrų tvarkos taisyklių. Geeerai.
Paspalvinom, paspalvinom, kai kam ir spalvos baigėsi... Bet tuomet prasidėjo pasakojimas. Ir čia mane vėl maloniai nustebino režisieriaus užduotis aktoriams: pasakoti, kurti, o ne vaidinti istoriją. Kaip ir Lapinos atveju, čia šis pasirinkimas sudarė sąlygas kitokiam, šį kartą žymiai laisvesniam bendravimui. Niekam nereikėjo apsimesti, jog niekada nėra girdėjęs Raudonkepuraitės istorijos, ar kad staiga mes ėmėm ir patikėjom sukurta teatro iliuzija. Ne, mes tiesiog nebyliai susitarėme, kad dabar, pasinaudodami teatro siūlomomis priemonėmis, kartu pasiklausysime istorijos.
Joje bus ir Kamilė Petruškevičiūtė/maža-didelė Raudonkepurė, ir Gediminas Rimeika/Vilkas, Vitalija Mockevičiūtė/Mama/Močiutė, Laurynas Žakevičius/Šešėlis ir Eimantas Pakalka. Jie mums neduos jokių keistų ženklų, nebandys apsimesti tuo, kuo nėra. Pamažu aktoriai ims regzti pasaką, kurios metu mes stebėsime vaizdo projekcijas (Aivaras Ligeika), girdėsime naujai užgimstančio teatro kompozitoriaus Vytauto Leistrumo muziką ir kai jau būsime pasiruošę... Hm. Ne, čia neišduosiu. Bet esmė tokia, kad nė vienas vilko nebijos, nes ir tas bus atėjęs pabendrauti apie tai, kokį gi negerą mums jį rodo pasakoriai.
Atskirai apie Lauryno šokį. Be galo džiaugiuosi, jog daugelio projektų, įvairių bendradarbiavimų ir pačių „LowAir“ užsispyrimo dėka šiandien vaikiškame spektaklyje galime matyti tokio aukšto lygio gatvės šokį ir jį atliekantį šokėją, kuris moka labai atvirai ir nuoširdžiai būti kartu su savo žiūrovu. Dar daugiau - vienu pasisveikinimu kiek pakelti tikriausiai dėl kompanijos su jaunesniu broliu atvesto jaunuolio nuotaiką. Žinoma, ne be nuopelnų čia ir pats Tamolė. Tiesa, tiesa, kalbamas tekstas šokėjui dar nėra pati jaukiausia dalis. Ne iki galo su juo susitvarkyti pavyksta ir jauniesiems aktoriams. Tad pasitobulinti galima visiems drauge.
Tobulinti spektaklyje dar yra ką. Ir manau, jog kūrėjai tą žino. Pradedančiojo režisieriaus paliktos spragos vis leidžia aktoriams nuklysti į tą patogų vaidybos pasaulį. Lietuviškoje-rusiškoje teatro mokykloje auklėtiems artistams iki šiol sudėtinga suprasti ne-vaidybos principą, o režisieriams sudėtinga formuluoti užduotis bei scenines aplinkybes, norint įgyvendinti šią pasirinktą formą. Čia tikriausiai vėl sužaidė šokio išsilavinimo dalis Tamolės biografijoje, leidžianti kiek plačiau žvelgti į vaidybą, tačiau instrumentų tam kiek pritrūkta.
Chapter III: dar ne-vaidybos ir jaunystės
Ir jau paskutinis spektaklis, taip pat netikėtai įsiveržęs į šį tekstą. Klaipėdos jaunimo teatro premjera (o gal ir vienintelis pasirodymas) „Žvaigždės vardas - Metėlė“. Tai - pirmasis pilnametražis šį pavasarį Jauno teatro dienose vykusių kūrybinių dirbtuvių vaisius, režisuotas prancūzo Jean-Cyril Vadi. Kadangi pačiai teko dalyvauti dirbtuvėse bei bendrauti su Vadi, buvau nusiteikusi, jog nuobodžiai sėdėti teatro salėje nereikės. Šiam režisieriui artimos hepeningo, performanso, abstraktaus meninio vyksmo trumpametražės formos, kuriomis jis lengvai žongliravo pavasarį.
Dabar gi mes dalyvavome bene tris valandas trukusiame Sarkofago atvėrime. Tikėdamasi, jog šis darbas dar bus tobulinamas ir kartojamas, vėlgi nepasakosiu siužeto, o gal greičiau veiksmo eigos, nes site-specific kūriniai reikalauja išlaikyti netikėtumo momentą. Trumpai tariant, kiek patampyti už ūsų ar ausų, atsidūrėme didžiulėje pramoninėje erdvėje, kurioje buvo įrengta 12 skirtingų, instaliacijų principu konstruotų patalpų.
Kiekviena iš jų siūlė užeiti, stebėti video, klausytis garso įrašų, bendrauti su (ne)aktoriais, pasiimti Tau asmeniškai adresuotą laišką iš 1988-ųjų, stebėti apverktiną „zoologijos sodą“ ir t.t. Čia kiekvienas galėjo užtrukti kiek tik norėjo, atrodytų, nebuvo jokių laiko limitų. Tik kažkaip natūraliai supratai, jog finale visi turės atsidurti didžiausioje patalpoje - aktų salėje, kurioje skambėjo su Černobylio padariniais susijusi informacija.
Černobylis - ne nauja tema šiam režisieriui, su ja jis jau yra susidūręs Prancūzijoje, ir girdėjusiems jo paties pasakojimą apie jau kurtą spektaklį nekils abejonių, jog dalis idėjų buvo atsivežta iš ten. Ir tai anaiptol nėra minusas. Sarkofago kaip muziejaus, hermetiškai užsklendusio 1986 m. katastrofos siaubą, idėja gali būti labai paveiki. Tik, deja, panašu, jog dirbdami Klaipėdoje, atlikėjai su režisieriumi pernelyg užsižaidė forma bei jos įgyvendinimo būdais ir per mažai dėmesio skyrė turinio aktualumui, kontekstui, o tuo pačiu ir vaidybos principams.
Komandai paprasčiausiai pritrūko dramaturgo, kuris pirmiausia būtų ištaisęs klaidas Sarkofago planuose, užrašuose ant sienų bei skaitomuose tekstuose. Antra, būtų iškėlęs kelis klausimus apie pasirinkto laikmečio atspindį: ar Sarkofage viskas yra kaip 1986, nes mes ten grįžom, ar mes visgi 2016-uosiuose, kuriuose Černobylis tėra dar vienas atrakcionų parkas? Žinoma, jog tai tikriausiai ir buvo pastarasis variantas, bet pritrūko vos kelių štrichų tam pabrėžti.
Daugiausiai klausimų kėlė ore kabėjęs aktualumo - šiandienio konteksto klausimas, garsiai išsakytas dar pavasarį Klaipėdoje dirbtuvių metu. Juk nuostabusis Astravas yra šiandien, dabar ir čia, visai šalia! Juk iš tiesų šiandien būtent jis, o ne kažkoks neapčiuopiamas 30-ies metų jubiliejus ar už tūkstančių kilometrų esanti Fukušima mums grąžina tą siaubo jausmą. Ir, vėlgi, čia būtų pakakę tiek nedaug, vos poros gero degaus skysčio lašelių ir viskas galėjo iš tiesų sprogti. Be to, galbūt konkretesnis šiandienos aktualumas būtų leidęs laisviau jaustis ir aktoriams, atrodo, taip ir nesupratusiems, vaidina jie čia ar ne...
Ir negalėjau vaikščiodama po tas erdves neprisiminti OKT „Eglės žalčių karalienės“. Nepakartojamos atmosferos ir daugiaprasmiškumo pilnuose gimdymo namuose kurtas instaliacijas žudė nenuilstantis noras pasakoti nuoseklią istoriją nustatytame laike, o Klaipėdoje pritrūko vos poros nuoseklesnių dramaturginio pasakojimo detalių. Nežinia, kuri klaida skaudesnė. Žinau tik tiek, jog KJT aktoriams prireikė daug drąsos, todėl dar kartą linkiu pelėsiais pelyno neužleisti, - Klaipėdai ypatingai reikia jauno ir aktyvaus teatro.
