Naujausios Vilniaus Nacionalinio dramos teatro premjeros pamoka: kaip netapti konformistu
Įpusėjus teatriniam sezonui turime ir svarbiausią sezono įvykį. Jau nuo rugpjūčio prie Nacionalinio dramos teatro Vilniuje durų kabančios afišos skelbė, kad baigiantis metams čia išvysime Justino Marcinkevičiaus poetinę dramą „Katedra", pastatytą režisieriaus Oskaro Koršunovo. Tuomet iš nuostabos užgniaužė kvapą, bet tuo vienkartiniu užgniaužimu žinios poveikis teatro meno gerbėjo organizmui tąsyk ir apsiribojo. Pats spektaklis, kurio premjera suvaidinta lapkritį, žadino visai kitokias mintis.
Pirmiausia dauguma recenzentų, pamatę spektaklį, lengviau atsiduso (čia tenka su jais beveik sutikti). Jokio išsityčiojimo iš klasikinio teksto, jokio „palaikų niekinimo" ar kitų šventvagystės apraiškų (kurių atseit buvo galima tikėtis iš O.Koršunovo) čia nėra. Visi su palengvėjimu konstatavo, kad šįsyk garsusis mūsų scenos „maištininkas, šokiruotojas, keikūnas, chuliganas ir skandalistas" (kiekvienu šių epitetų bent sykį jį yra apdovanoję mūsų teatro kritikos autoritetai) O.Koršunovas išsižadėjo savo „ydingų manierų" ir pastatė „Katedrą" „taip, kaip ji parašyta".
Atrodo, visi darniai apsidžiaugė, jog pagaliau mūsų teatro enfant terrible subrendo, apsiramino, surimtėjo ir (to niekas garsiai nesako, bet galima įskaityti tarp eilučių) pagaliau tapo tuo, kuo anksčiau ar vėliau atseit privalėjo tapti, - režisieriumi konformistu! Kaip teatralas, nuo pat pradžių įdėmiai stebintis O.Koršunovo kūrybą, autoritetingai reiškiu savo didžią nuostabą, kaip įmanoma sugebėti taip visiškai nepažinoti ir nesuprasti O. Koršunovo ir nesuvokti jo kūrybos, kad rastųsi tokie teiginiai?
Kad įsitikintum tokios nuostabos prasmingumu, pakanka prisiminti 20 metų senumo įvykius, kai tos pačios, tuomet Akademinės, rampos šviesoje pasirodė O.Koršunovo spektaklis Sigito Parulskio „P. S. byla OK". Šių žodžių autorius buvo liudytojas, kaip po to Teatro sąjungoje susirinkusi kritikos autoritetų „konklava" varė į kampą Akademinio dramos teatro vadą Rimą Tuminą už tai, kad šis leido jo vadovaujamame teatre pasirodyti tokiam pasibaisėtinam, šokiruojančiam ir šventvagiškam spektakliui. (R. Tumino garbei liudiju, kad tuomet jis gynė jauną režisierių). Iš viso to darnaus vyresnės kartos teatrologų inkvizicijos choro išsiskyrė vienintelis balsas, ir jis priklausė Danai Rutkutei. Jos tuomet ištarti žodžiai apie spektaklį „P. S. byla OK" kaip apie vieną gražiausių to laikotarpio mūsų teatro reiškinių jau tapo chrestomatiniais.
Ir štai po 20 metų vėl matome stipriai dešimtmečių nugairintą, bet tokią pat fantastišką D. Rutkutę per J. Marcinkevičiaus „Katedros", kurią pastatė O. Koršunovas, premjerą (ir šįsyk, kiek teko skaityti, vėl sulaukta jos pritarimo). Ar tuomet, prieš du dešimtmečius, kas nors galėjo įtarti, kad taip susiklostys įvykiai? Tikrai ne. Bet kas užgins padaryti prielaidą, kad būtent tų kelių geranoriškų tąsyk kritikės ištartų žodžių pakako, kad įvyktų būtent tai -O. Koršunovo triumfas pagrindinėje visos Lietuvos dramos teatro scenoje?
Čia pabrėžtinai sąmoningai vartojamas žodis „triumfas", o ne „revanšas". Revanšistinė retorika nepriimtina, kai kalbama apie dviejų dešimčių metų ir kelių dešimčių spektaklių įvairiose scenose, platumose, įvairiuose teatruose ir žanruose, patirtį. Apie ištisą nugyventą kūrybinį likimą. Jeigu ne ta, prieš 20 metų spektaklį „P. S. bylą OK" pasmerkusi „fariziejų konklava", kaip tuomet būtų susiklostęs režisieriaus O. Koršunovo likimas?
Šito mes niekada nesužinosime. Galima netgi teigti, kad jis būtų apskritai nesusiklostęs, ir toji trauma, kurią tuomet patyrė pradedantysis režisierius O. Koršunovas, buvo jam tik į naudą. Bet nepaisydamas gyvuojančios kitokios nuomonės, manyčiau, kad teatrinė „diedovščina" (žr. sovietinės kariuomenės žargono žodynėlį) mūsų teatre jaunam talentui subręsti ir sustiprėti nėra nei privaloma, nei pakankama sąlyga. Turime ir visai priešingų pavyzdžių - antai Eimuntas Nekrošius, kurį savajame Jaunimo teatre jo šeimininkė Dalia Tamulevičiūtė, užuot ujusi ir terorizavusi, visaip puoselėjo ir rėmė. Ir ką dabar turime? Gal genijų?
Mes, lietuviai, labai šykštime žodžio „genijus" saviems talentingiausiems amžininkams (ko jiems nešykšti užsieniečiai). Užtat mes kažkodėl garbiname tuos, kurie palieka mūsų pasaulį. O. Koršunovas ir šioje plotmėje savąja „Katedra" sukūrė ypatingą gairę mūsų kultūros istorijoje. Mat ligi šiol turėjome „gyvą klasiką" Justiną Marcinkevičių ir jo draminę trilogiją: „Mindaugas", „Katedra", „Mažvydas". Kad jis klasikas, visiems buvo aišku jau labai seniai, bet to tautiško savęs ir viso, kas sava, menkinimo instinkto vedami visuomet jo vardą rašėme trumpindami - „Just." - taip pabrėždami, kad mūsų kelių kuklių (pasaulinės kultūros kontekste) teatriukų apyvartoje retkarčiais šmėsčioja dar vienas dramaturgas Marcinkevičius su ta pačia vardo santrumpa - „J." Ir kad atseit nebūtų maišaties, ir kad visi matytų, jog pas mus visi lygūs - ir talentingi gyvi klasikai, ir tie, kam Dangus talento tik šykščiai pabarstė - va, tokią proletarinę lygiavą talentų plotmėje deklaravo tas ritualinis trumpinys „Just." (o kodėl buvo vartojamas trumpinys „Just.", o ne „Juoz.", irgi aišku: proletarinė lygiava visuomet pirmiausia menkina tuos, kurie turi daugiau).
Bet dabar sulaukėme laikų, kai turime nebe „gyvą klasiką Just. Marcinkevičių", o tiesiog lietuvių literatūros ir dramaturgijos klasiką J. Marcinkevičių. Peržengta labai svarbi riba mūsų kultūros istorinėje sąmonėje - tokia pati, kokią kadaise peržengė britų tauta, suvokusi, kad turi klasiką Williamą Shakespeare´ą, prancūzų -Moliere´ą, rusų - Antoną Čechovą, ir t.t. Ir to mūsų kultūrinės sąmonės lūžio įgyvendintojas yra O. Koršunovas su savuoju J. Marcinkevičiaus „Katedros" pastatymu - garbė jiems abiem ir šlovė!
Paradoksas tas, kad šis faktas, suvoktas plačiosios publikos ar ne, egzistuoja savaime ir viską lemia. O ar daugiau, ar menkiau pavyko pats spektaklis - šiuo atveju lyg ne tiek ir svarbu. Savaime suprantama, labai nesinorėjo, kad iš klasikinio kūrinio būtų pasityčiota, kad iš jo būtų padaryta parodija, bet to ir negalėjo įvykti. Per tuos du dešimtmečius O. Koršunovas tapo visame pasaulyje pripažintu aukščiausio lygio teatro profesionalu, virtuoziškai valdančiu visas šio meno materijas ir subtilybes. Tad jo rezultatas negalėjo būti anachroniškas, jis neišvengiamai turėjo būti organiškas. Kaip ir triumfas.
Kita vertus, ir tos savo „misijos" suvokimo ribose režisierius turėjo pakankamai platų pasirinkimą, kurio visiškai pakako, kad nebūtų priverstas atsižadėti kertinių savo kūrybos principų ir metodo. Todėl niekaip neįmanoma sutikti, kad O. Koršunovas šiame spektaklyje lyg ir atsižadėjo pats savęs. „Katedrą", skirtingai nuo senosios pastatymų patirties, O. Koršunovas pastatė ne kaip minties bei poetinio žodžio dramą, o kaip aistrų ir ritmų melodinę istoriją. Senųjų laikų pakylėtą retorišką romantizmą pakeitė naujasis atakuojantis, provokuojantis, anti-sentimentalus romantizmas. Socialinio teatro skambesys, pasirodo, buvo užkoduotas J. Marcinkevičiaus pjesėje, o O. Koršunovas dėl savojo metodo šį potencialą pavertė realybe.
Vytauto Narbuto dekoracijoje slypi daugybė galimybių, jų pakaktų ir keliems vaidinimams. Galingiausias įvaizdis - žvangančių grandinių „lietus" - spektaklio „P. S. byla OK" dailininko Žilvino Kempino scenografijos „sugeležėjusi" variacija. Kompozitoriaus Antano Jasenkos itin konkreti romantiška spektaklio muzika dominuoja tiek, kad lemia viso reginio žanrą, darydama jį artimą oratorijai. Čia pasireiškia ir O. Koršunovo mokytojo Jono Vaitkaus meistrystės įtaka, kas visam reginiui suteikia papildomo įtaigumo ir svarumo.
Vilniaus Nacionalinio dramos teatro naujausias spektaklis J. Marcinkevičiaus „Katedra" jau tapo svarbiu ir šio teatro, ir visos mūsų kultūros reiškiniu. O ar taps šis spektaklis esminiu etapu O. Koršunovo kūrybinėje biografijoje? Drįsčiau teigti, kad tai jau nėra perdėm svarbu.
IQ
