Nuo praeito antradienio iki sekmadienio Menų spaustuvėje viešpatavo vaikai - vyko „Kitokio teatro vaikams" spektakliai. Festivalis - puikiausia galimybė palyginimams. Ypač kai greta mažųjų nevalstybinių lietuvių trupių vaidina panašiai nedidukės grupės ar pavieniai artistai iš Švedijos, Norvegijos, Danijos.
„Kitoks teatras vaikams" parodė šokį, dramą, lėlių vaidinimą, žaidimą. Ir vertintojų nuotaikos kasdien keitėsi priklausomai nuo spektaklių lygio: vieną dieną - džiaugsmas nuo susitikimo su įdomiais kūrėjais, kitą dieną - neviltis dėl spektaklių vaikams totalaus varganumo. Buvo vaidinimų, po kurių niekam nesinorėjo skirstytis, kad neišsisklaidytų teatro kerai. Pasitaikė dienų, kai, atrodė, reikia tiesiog švęsti - talentą, jo teikiamą malonumą, drauge praleistą laiką.
Kaip kūryba užmezga ryšį
Koks šimtas vaikų Spaustuvės fojė įsitvėrė ilgiausios virvės, kurią jiems pasiūlė šokėjas Petras Lisauskas iš Klaipėdos grupės „Žuvies akis". Prisilietusieji tos virvės iškart tapo spektaklio „VVV + v" dalyviais: paklusnia vorele sutipeno į salę ir laikė virvę, nes ši tapo net tik scenos riba, bet ir juos visus vienijančiu ryšiu.
Vaikai saugojo erdvę, kurioje jiems šoko du artistai. Petras ir Darius. Artistai bendravo su vaikais, o šie tik ir laukė, kada kuris bus pakviestas ir reikalingas. Štai jie visi kartu kuria medį: ant scenos grindų taip išvingiuoja kelias baltas virves, kad atsiranda šaknys, kamienas, šakos ir net žiedai. Ir nuo ko, jūs manote, to medžio ne tik žiedai, bet ir šaknys tampa spalvotos? Ar tik todėl, kad ant virvių sutupia vaikai? Ar kad visus Petro Lisausko ir Dariaus Berulio spektaklio dalyvius sieja tarpusavio supratimas?
Kol nebuvau mačiusi švedų trupės „Memory Wax" šokio spektaklio „Šiukšlės", buvau rimtai besvarstanti apie „Žuvies akies" virvių performansą: ar tai žaidimas, ar šokio spektaklis? Ar jo atlikėjai - artistai Petras ir Darius, ar jų sukurti personažai? O gal jų vaidinimas - galimybių studija? Idėjų bankas?
Švedų trijulės atliekamos „Šiukšlės" panašių klausimų nekėlė. Viskas buvo išspręsta: tai šokio spektaklis, personažai - vieniši miesto paaugliai. Šiukšlės palengva tampa jų žaidimų objektu: suvienijančiu, pralinksminančiu, galbūt tam tikrą rūšiavimo kūrybingumą skatinančiu. Viskas teisinga ir profesionaliai atlikta, tik šalta ir nepagavu. Ir jaunoji, jautrioji, teisingiausiai reaguojanti publika atsiliepė mandagiais skystučiais plojimais. Tiesiog pagal klouno Viačeslavo Polunino formulę: kiek įdedu į spektaklį - tiek publika man ir atiduoda, o jeigu nors kiek pasitaupau...
Štai tada įvertinau klaipėdiečių „VVV+ v". Galbūt ten ne viskas meistriška, galbūt greta stebuklų esama ir kažkokių „šiukšlių", bet pačiame spektaklyje-žaidime tiek šilumos ir būtinybės, kad vaikai lipte limpa.
Mėgėjiška, paika, agresyvu
Jeigu kas užsimanytų pamatyti teatro vaikams bėdų komplektą - štai „Superagentas 000", vaidinamas „cezario grupės". Savadarbė dramaturgija paremta juokeliais ir deklaratyviomis tiesomis apie gėrį ir meilę. Maivymasis vietoje aktorystės. O kokia režisieriaus funkcija? Keista ir nemalonu tokius dalykus rašyti apie gabių aktorių grupę ir režsierių Antaną Gluskiną, kuris specializuojasi kaip spektaklių vaikams statytojas.
Iš „Superagento 000" įžangos gali suprasti, kad herojus vaikas šiame gyvenime jaučiasi prastai, nes jo mamytė muša tėvelį, todėl vaikas svajoja: jei tėvelis būtų Superagentas, tai šeimos gyvenimas prisipildytų pergalingų nuotykių, kokie būna veiksmo filmuose ir komiksuose. Ką jie ten vaidina? Savo fantazijas komiksų ar veiksmo filmų temomis? Tų žanrų parodiją? Ir tik nesakykit, gerbiamieji, kad pilnaverčiam vaidinimui trūksta pinigų. O idėjų, skonio, gėdos - per akis?
„Superagentui 000" į kompaniją tinka ir labai gražiai atrodantis, iš vilnos suveltų lėlių vaidinimas „Raudonkepuraitė", kurį rodė Klaipėdos lėlių teatras. Pagal realijas - vilkų gaują, jų plepalus apie tai, kaip patikti vilkei Kanelupei, Senelę ir jos aukso puodą, vegetarystę bei kitas populiarias, be saiko beriamas žinias - kažin ar tai spektaklis vaikams „nuo 5 metų". Gal greičiau tėveliams, benuvirstantiems už butelio. Bet ar tokie užeina į vaidinimus?
Muzikiniame monospektaklyje iš Norvegijos „Klinčas" artistė klounė Katja Brita Lindeberg vaizdavo baisiai nesimpatišką paauglę boksininkę, kuriai nesiseka turėti nei draugių, nei kavalierių. Todėl ji lindo prie žiūrovų, rinkosi aukas ir tempėsi į ringą, reikalavo partnerystės, iš tiesų - kėlė nesmagumą ir darė išsirinktuosius pajuokos objektais. O žiūrovai - maždaug penkiolikmečiai. Ši amžiaus grupė ir taip nelinkusi domėtis teatru. Po susidūrimo su agresyvia kloune kažin ar bus lengva atitempti juos į kitą vaidinimą.
Laimingos švelnumo akimirkos
Mažiukams danų trupė „Aaben Dans" šoko spektaklį „Vėl ir vėl". Ant balto pūkuoto kilimo, apsupto vaikų, didelis dėdė (Ole Birger Hansen) ir mažutė teta (Jenny Ecke) darė tą patį, ką daro kūdikiai, pažindami aplinką ir save. Jie „atranda" savo judesius, vienas kitą, prisilietimo džiaugsmą, pasibučiavimą ir visko, kas malonu kartojimą. Vėl ir vėl. Spektaklis švelnus, kaip tas kilimas ant kurio danai šoko.
O po to visi vaikiukai galėjo sulipti ant kilimo ir žaisti spalvotais kamuoliukais. Tyliai skambėjo spektaklio muzika, ore tvyrojo palaimos jausmas ir atrodė, kad matai rojų. Artistai sėdėjo ir ilsėjosi, apsupti gausybės vos pradėjusių vaikščioti žiūrovų. Kaip guliveriai tarp nykštukų. Vienas - viena? - karštai bučiavo artistą Ole.
Panašų principą - parodyti spektaklį ir po jo leisti vaikams žaisti su aktoriais bei rekvizitu - pasirinko ir „Dansemos" teatro choreografė Birutė Banevičiūtė savo „Mozaikai", kuri skirta patiems mažiausiems. Šokėjų Giedrės Subotinaitės, Indrės Bacevičiūtės, Manto Stabačinsko kostiumai - kaip kokia dėlionė - „surenkami" iš įvairių spalvotų ir minkštų formų, kurias galima ridenti, mėtyti, sustatyti ir išbarstyti. Šokėjų judesiai ir mimika - iš kūdikių arsenalo. Nieko nuostabaus, kad vienas iš „Mozaikos" elementų - skatinti vaikiukus mėgdžioti tuos judesius: pašokinėjimą, ritinio pastūmimą. Ir tada visi vaikai tampa artistais. O kai jie įsiveržia į sceną, net tie, kurie kol kas tik ropoja ar yra dar nešiojami, ir pasileidžia dūkti su „Mozaikos" minkštuoju rekvizitu, atrodo, kad šitas džiaugsmo spektaklis nesibaigs niekada, vaikai nepaleis nei tų spalvotų žaislų, po kuriuos galima landžioti, nei artistų, kurie su jais šoko.
Interaktyvaus „Gaidelio pinigautojo" kūrėjai neprovokuoja tokios švelnios meilės sau, tačiau jų spektaklis patrauklus galimybe dalyvauti, kurti drauge. Jaunas aktorius Šarūnas Datenis čia turi daug funkcijų: režisierius, kompozitorius ir atlikėjas kartu su scenoje piešiančiu dailininku Antanu Dubra.
Ir nereikia nieko prievartauti, kaip nevykėlei personažei iš Norvegijos. Vos Šarūnas Datenis paskelbia, kad spektakliui reikės gyvuliukų balsų, tuoj vaikai atsiliepia. Balsų „kastingas" trunka laimingą akimirką, ir „Gaidelis pinigautojas" jau turi paršiuką, avytę, arkliuką, šunelį. Nors visi juokiasi, ir daug (pvz., Senelės numylėta Višta skaito žurnalą „Vištos"), bet niekas iš publikos čia netampa pajuokos objektu. Nes toks draugiškas šio spektaklio autoriaus santykis su savo žiūrovais ir bendrakūrėjais.
„Ir be abejonės" - cituoju Datenio (personažo?) pamėgtą sakinio pradžią - čia taipogi galima vardinti visokių debiutinio spektaklio „šiukšlyčių" - kad ir tą per daug kartojamą „ir be abejonės". Arba tai, kad „Gaidelio pinigautojo" turinys - Gaidelis savo stebuklingame gūžyje parneša pikto Karaliūno turtus Seneliui - ne itin akcentuojamas, nes tarytum ištirpsta smagioje bendrabūvio atmosferoje. O juk, gerai pagalvojus, nieko sau tema spektakliui vaikams - iš kur ir kaip parnešti pinigus! Užtat po vaidinimo atminty ilgai skamba finalinės Datenio dainos frazė: „Ir kas galėjo patikėt, ir kas galėjo patikėėėt..."
Būtent po tokių vaidinimų , kaip „Vėl ir vėl", „Mozaika", „Gaidelis pinigautojas", „VVV + v" nesinori skirstytis. Traukia grįžti į teatrą, nepaleisti to vienijančio ir saugančio ryšio. Vėl ir vėl.
Festivalis „Kitoks teatras vaikams" buvo surengtas trečią kartą.
Pirmus metus renginyje pasirodė tik lietuviškos trupės. Šiemet galimybę išvysti spektaklius ir Skandinavijos šalių publikai suteikė Danijoje veikiantis „Nordic Culture Fund".
„Kitokio teatro vaikams" užmojai - ardyti nematomą sieną tarp žiūrovo salėje ir aktoriaus scenoje, įtraukti jaunuosius žiūrovus į veiksmą, skatinti jų kūrybingumą.
