Istorinės Justino Marcinkevičiaus trilogijos finalinės dalies sceninio likimo matematika neigia visus kritikos nuogąstavimus dėl jos nesceningumo: Oskaro Koršunovo „Katedra" (2012) yra jau / net ketvirtoji lietuvių teatre.
Keista, tačiau turbūt ir įdomiausia (nes netikėčiausia) - ši XXI a. „Katedra" akivaizdžiai yra ne dėl to, kad pasiūlytų radikalią istorinio XX a. teatro tradicijos alternatyvą ar bent jau ironišką jos versiją (ko, man atrodo, visi slapčia tikėjosi, ir nesulaukę supyko / nusivylė), o dėl to, kad ją savaip primintų (ko daugeliui, man regis, kažkodėl nesinori ir ką patogiau užmiršti).
Šia prasme Koršunovas elgiasi turbūt nė kiek ne mažiau drąsiai ir provokuojančiai nei visada: puikiai žinodamas, kad rizikuoja būti išpravardžiuotas nuosaikiu, konservatyviu, nešiuolaikišku, senovišku ir pan., jis kuria spektaklį, kuriame prisiminti istoriją reiškia prisiminti ir, o galbūt - visų pirma, nacionalinio teatro istoriją. Tiksliau - savo „Katedroje" Koršunovas ryžtingai stato katedrą jau kadais į lietuvių scenos archyvus atgulusiai literatūrinio-aktorinio teatro tradicijai: prikelia ją - cituoja, redaguoja / koreguoja, pildo, plečia - ir kartu verčia atmintimi: dažo blyškiu, savaip nostalgišku, nelyg išblukusios senovinės fotografijos koloritu.
Savotiškas teatro vintage? Tikriausiai galima pasakyti ir taip.
***
Dana Rutkutė, įdėmiai sekusi pirmosios lietuvių teatro „Katedros" (1971) genezę, niekaip negalėjo atsistebėti: Henrikas Vancevičius „visiškai nekoreguoja aktorių", o pagrindinį dėmesį vėl skiria „bendram paveikslo vaizdui"[1].
Ištrauka iš (beveik neįskaitomo) šios „Katedros" aptarimo:
Jakučionis. Tomkus ar tik nestokoja vidinio virpesio ar šilumos, dabar labai akademiškas, dar šaltokas.
Lankutis. Daugelis emocijų monologe palieka tik žodžiais, kurie nesujaudina.
Gudelis. Skaitoviška, nejaučiu ritmo. (...). Pabaigoje Laurynas jau apsigyvena Tomkuje, o pradžioj - skaitovinis herojus.
Ignatavičius. Spektaklis dar neįgavo pilno skambesio, nesukvėpavo pilna galia. Dar yra klasikinio šaltumo. (...). Daugumas aktorių dar nesuradę savo taško ir vietom suvienodėja. (...). Trūksta dar gilumos, antrojo plano. (...). Norėjosi paprastesnio ir Lauryno, maištingesnio, kad nesusidėtų su aristokratiniu luomu.
Marcinkevičius. Masinės scenos turėtų labiau pasitarnauti, jos turėtų duoti laiko koloritą, net ir informaciją, nes to nėra kitaip kaip išsakyti[2].
Vancevičius nesiginčijo ir žadėjo atšildyti savo aktorius. Bet... Nors jo „Katedroje" vaidino iškiliausi Akademinio dramos teatro meistrai - Arnas Rosenas, Vytautas Tomkus (Laurynas), Laimonas Noreika (Masalskis), Henrikas Kurauskas (Žmogus) ir t. t. - apie juos norėjosi kalbėti ne kitaip, nei buvo kalbėta tame priešpremjeriniame aptarime: taip, jie vaidino, - rašo Irena Aleksaitė, - oriai, iškilmingai, pakiliai, tačiau „be karštos širdies, gyvo jausmo, temperamento"[3].
Kita vertus, ne vienas „Katedros" aktorius paklaustas turbūt būtų kalbėjęs taip, kaip kalbėjo Arnas Rosenas: vaidinti Justiną Marcinkevičių yra laimė, vaidinti „Katedrą" - tarytum kažkoks „vidinis žmogaus apsivalymas"[4]. Ir turbūt ne vienas nuo kritikos priekaištų būtų gynęsis taip, kaip gynėsi Laimonas Noreika: „bet juk svarbiausia pats Justinas Marcinkevičius, jo veikalas"[5].
Koršunovas šitai atsimena: į savo „Katedrą" karts nuo karto terpia (silpnesniosioms, šiandien bent jau šiek tiek dirbtinokai skambančioms Just. Marcinkevičiaus dramos scenoms pritaikyto) ano patetiško, deklamatyvaus, „bejausmio" teatro „iškarpas", kuriomis it spalvotomis albumo įklijomis iliustruoja / liudija buvusio scenos laiko egzotiką. Tačiau iš esmės - akivaizdu - jis daro tai, ką žadėjo, bet nepadarė Vancevičius. O taip darydamas, aiškiai solidarizuojasi su post-vancevičiškąją „Katedros" istoriją kaitinusia emocinio neutralumo / drungnumo kritika ir atkakliomis „karštos širdies", „gyvo jausmo", „temperamento" paieškomis. Tiksliau - Koršunovas tam tikra prasme tęsia tai, ką pradėjo Povilas Gaidys, 1980 m. Klaipėdos dramos teatre „Katedrą" užtvindęs šurmulingu jaunystės polėkiu (ėmęsis jos su jaunais, ką tik studijas baigusiais savo aktoriais), o paskui - Saulius Varnas, tautinio sąjūdžio laiku, 1988 m., Panevėžio dramos teatre susitelkęs į Just. Marcinkevičiaus herojus ir mėginęs pripildyti juos „karščiuojančia" aktorine energija.
Visgi Koršunovo susitelkimo į aktorius efektas yra kitas, kitoks. Jis - kylantis iš atsipalaidavimo nuo politinės teatro priedermės (stiprinti tautos dvasią, drąsinti, ugdyti tautinį-pilietinį sąmoningumą, etc.) ir siekiantis įtvirtinti naujus, lietuviškosios katedriados (o plačiau - Just. Marcinkevičiaus dramaturgijos) recepcijoje dar neskambėjusius vaidybos jautrumo, nuoširdumo, tikrumo, savotiško trapumo epitetus. (Šitai rašydama, netikėtai išgirstu pašaipų kolegos Andriaus Jevsejevo (kuris, beje, Panevėžio „Katedroje" buvo vienas iš Berniukų ir finale „žaidė sau kolonos papėdėje - ramus, susikaupęs ir turbūt laimingas") balsą: na jau, na jau... geriau man atsakyk, kodėl Koršunovui čia dabar ėmė ir prireikė atstatinėti tą katedrą... Atsakau: man atrodo, kritika, taip uoliai analizavusi metaforinių katedros reikšmių galimybes ir konstatavusi jų padrikumą, t. y. „Katedros" nekonceptualumą / nešiuolaikiškumą, per lengvai nuvertino Koršunovo pasirinkimą ne tiek analizuoti, kiek tiesiog iš širdies ištarti Just. Marcinkevičių - su visu tuo, kuo jis yra pasenęs, ir tuo, kuo išlieka nesenstantis.)
Nemanau, kad tai yra taip paprasta, kaip iš pirmo žvilgsnio atrodo, - nuoširdumo patosu versti tai, ką Viktorija Daujotytė, tęsdama Alfonsą Nyką-Niliūną, gražiai vadina giliai ir absoliučiai „autentišku [patriotiniu / tautiniu / moraliniu] istorinės Just. Marcinkevičiaus trilogijos patosu"[6]. Šiukštu nesakau, kad šitai pavyksta be jokių išlygų. Tačiau tai, kas pavyksta, man atrodo prasminga (ir tam tikra prasme visai šiuolaikiška): nuo Just. Marcinkevičiaus herojaus veido Koršunovas trina antrosios XX a. pusės laiko jame įrašytą patriotinės-tautinės-moralinės idėjos simbolio reikšmę ir nelyg tas „Mindaugo" Baltasis Metraštininkas mėgina įsiklausyti į žmogiškąjį jo balsą. O atidžiai klausydamasis išgirsta ne tik Lauryną, t. y. išjudina monocentrinį „Katedros" pamatą: savo Lauryną apsupa jautriai pasakojamomis nenusisekusių Masalskio (Vytautas Anužis / Dainius Gavenonis), Motiejaus (Arūnas Sakalauskas / Martynas Nedzinskas), Ievos Teresės (Toma Vaškevičiūtė / Monika Vaičiulytė) ir kt. gyvenimų mikrodramomis, kurios ankstesnėse lietuvių teatro „Katedrose", regis, buvo šiek tiek prislopintos.
***
Vancevičiaus Laurynas (Rosenas / Tomkus) - galima manyti - buvo daugiau ar mažiau respektabilus Apšvietos epochos architektas. Šitai supykdė Gaidį: į savo „Katedrą" jis įleido dar visai jaunutį maišto Lauryną (Kęstutis Žilinskas / Vytautas Alsys), kuris „bekompomisiškai, - rašo Gražina Mareckaitė, - tarytum negalėdamas sulaikyti to, kas veržiasi iš krūtinės, kovojo"[7] - prieš Masalskį (Povilas Stankus), valdžią, konformizmą, taip pat - prieš iškilmingą, šiek tiek himnišką, šiek tiek „pabronzintą" savo pirmtaką Akademiniame.
Beje, vienas iš įdomiausių 7-ojo dešimtmečio pabaigos ir 8-ojo dešimtmečio Lietuvos teatrinio gyvenimo aspektų yra nepaprastai įnirtingos Henriko Vancevičiaus ir Povilo Gaidžio „varžybos" dėl Just. Marcinkevičiaus.
Spektaklių aptarimų protokolai liudija: daug kas marcinkevičiškuose Gaidžio spektakliuose atsirasdavo iš pykčio, nepasitenkinimo ir sąmoningos polemikos su Vancevičiumi.
Ar tai šiek tiek (aišku, turint omenyje visai kitokius motyvus ir visiškai kitokią leksiką) neprimena paskesnių teatrinių Eimunto Nekrošiaus ir Rimo Tumino „apsižodžiavimų"?
Paskui atėjo vilties Lauryno laikas: Varno „Katedros" centre atsistojęs keturiasdešimt dvejų Aurimas Babkauskas, „skaudžiausiai iš visų, kada nors Lauryną vaidinusių, prisiėmęs, suvokęs Katedros idėją kaip dvasingumo (žmoguje ir tautoje) siekiamybę, - formulavo Rutkutė, - kilęs ir klupęs, tikėjęs ir abejojęs savo galimybėmis", galiausiai neužginčijamai paskelbė: „prisikels! Gyvens ir dirbs!.."[8].
Sužinojusi, kad šių Laurynų istoriją ruošiasi pratęsti Marius Repšys, „treninginis" „Išvarymo" (2011) Vandalas ir vienas iš „No Theatre" skandalistų, nė kiek neabejojau (turbūt kaip ir daugelis kitų): štai čia tai dės...
Tačiau Koršunovas nededa. O tiksliau - deda, tik iš kitos pusės. T. y. savo „Katedroje" jis atsispiria pagundai ieškoti Lauryno ir „mūsų dienų herojaus" paralelės. Priešingai - jis leidžia jam daug ką paveldėti iš to, kas buvo anksčiau: tarytum susieja, sulydo temperamentingą Gaidžio Lauryno jaunystę ir Varno Lauryno skausmingumą.
Beje, Just. Marcinkevičiaus Laurynas yra vidutinio amžiaus: 1782-aisiais, tada, kada prasideda „Katedros" veiksmas, jam - dvidešimt devyneri, 1794-aisiais, tada, kai „Katedra" baigiasi, jam - keturiasdešimt vieneri.
Kita vertus, akivaizdu: Koršunovas nesureikšmina nei jaunatviško Lauryno maišto (kuris taip rūpėjo 1980-aisiais), nei intensyvios jo pastangos įkvėpti tautą (kuri buvo taip reikalinga 1988-aisiais). Lauryną jis mato kaip tą, kuris, sakyčiau, tiesiog mėgina suvokti save. T. y. Just. Marcinkevičiaus herojaus istoriją jis suvokia kaip skausmingą dvasinio žmogaus brendimo / dvasinės saviieškos istoriją. Ir ji, man atrodo, suskamba. Aš beveik neabejoju: Laurynų istorijoje Repšys yra už visus nuoširdžiausiai, jautriausiai ir su stropiausiu pasiaukojimu išpasakojęs tą po tautišku „Katedros" fasadu pulsuojančią gyvenimo prasmės paieškų (idealų radimų bei praradimų, abejonių, akistatų su savo silpnybėmis, vilčių ir nevilčių, etc.) dramą - išviešinęs / apnuoginęs tai, ką, ko gero, galima vadinti Lauryno „Hamleto kompleksu".
O gražiausia: šis hamletiškas Laurynas yra labai lietuviškas. Kažkaip iš esmės, iš šaknų lietuviškas: toks paprastas, toks „nuo žemės" ir tuo savo žemiškumu toks simpatiškas, kokio lietuvių teatre dar, regis, nebuvo. Taip ir knieti sakyti: į Koršunovo „Katedrą" Laurynas Stuoka-Gucevičius atkeliauja ne iš Romos ir Paryžiaus, kur kelerius metus studijavo Karališkojoje meno akademijoje, o iš savo gimtojo Migonių kaimo, kur taip „gražiai jį užaugino / laukas, pieva, kelias, upė".
Šioje vietoje sau pačiai visiškai netikėtai prisimenu Rolando Kazlo Dantę Nekrošiaus „Dieviškojoje komedijoje" (2012) bei „Rojuje" (2012) ir negaliu nepagalvoti: į pasaulinės klasikos skambesį jis įneša kažkokio panašaus „lietuviškų pievų" dvelksmo (tam tikra prasme tada visai natūraliai „Rojuje" pasigirsta „Karvelėlis" ir Mikalojus Konstantinas Čiurlionis).
Kas tai? Savotiška prigimtinio lietuviškumo nostalgija? Naujojo tautinio išdidumo programos pradžia? Teatrinių nacionalinės tapatybės tyrimų paraiškos?
Kad ir kaip būtų, Laurynui tai tinka. Tai suteikia jam kažkokios autentiškos, nesuvaidintos dvasinės švaros aurą, kuri, man regis, yra pats tikriausias, pats šilčiausias tribute to Just. Marcinkevičius aspektas.
***
Vancevičius „Katedrą" mėgino įsprausti tarp metalinių pastolių tiltų konstrukcijų, bet paskui - ruošdamasis 1973 m. gastrolėms VDR - persigalvojo ir jos veiksmą išskleidė ant didžiulių, per visą scenos erdvę aukštyn kylančių laiptų (scenografas - Feliksas Navickas). Gaidžiui šitai pasirodė pernelyg odioziška ir tiesmuka: savo „Katedros" herojus jis apgyvendino tarp senų tikra klevo žieve apklijuotų medžių kamienų, o gilumoje paliko tik katedros fasado užuominą (scenografas - Vitalijus Mazūras). Varnas pasielgė dar radikaliau: „Katedrą" įkūrė tuščioje neutralioje erdvėje, apsuptoje keturių ryškiai šviečiančių lempų (scenografas - Andris Freibergs).
Praėjusi sudėtingą „valymosi" - vaizdinio lengvėjimo, abstraktėjimo, lakoniškėjimo - kelią, „Katedra" Koršunovo valia tarytum sugrįžta prie pačios savo istorijos pradžios - prie pertekliaus / „perkrovimo" (scenografas - Vytautas Narbutas). Bet sugrįžta perfrazuodama / naujai įvardydama - tarytum sakydama: tada, prieš keturiasdešimt metų, vyko statybos, tačiau tebedunkso griuvėsiai - mėtosi akmenys, siūbuoja grandinės, šmėkščioja aplūžusių vargonų, apirusių sakyklų, apeižėjusių bažnyčios suolų nuolaužos, nejaukiai linguoja iš grandinių ir metalo plokščių nukalta katedros kolona.
Koršunovas tikina: niekas nepastatyta, nes ne ten, ne taip statyta - tikrosios statybos turi vykti viduje, kad ir kaip banaliai tai skambėtų.
***
Nekeista? Nė po vienos sovietmečio „Katedros" nesinorėjo - matyt, nebuvo pernelyg ką - kalbėti apie Aklą Smuikininką.
Akademiniame jį vaidino Stepas Jukna, Klaipėdoje - Romualdas Grincevičius ir Algirdas Kubilius, Panevėžyje (Sauliaus Varno įgeidžiu sujungtą su Žmogumi) - Enrikas Kačinskas.
Koršunovo „Katedroje" Aklas Smuikininkas (Saulius Bareikis) yra vienas pastebimiausių ir stipriausiai į atmintį įstringančių - tikrai ne vien „paprastas smuklės muzikantas su savo dainele", kaip anuomet jį vadino Jonas Lankutis[9].
Koršunovas jį aiškiai išskiria. Ir tvirtai susieja su Laurynu: paverčia juos neišardoma pora (neatsitiktinai jiedu yra vieninteliai iš svarbiausiųjų, neturintys dublerių). Jis tarytum sako: ne Žmogus (Vytautas Rumšas / Darius Meškauskas) su savo pamokymais apie katedrą, kuri „privalo būt teisinga", bet Aklas Smuikininkas „su ta savo dainele" apie „šobliom apkapotą" ir „ugniu išdegintą" grūšią yra tikrasis Lauryno išminties mokytojas, taip pat - jo nevilties, skausmo aidas ir kartu kažkokio istorijos nedosnumo / negailestingumo / aklumo nuojautos inkarnacija.
Ir vis dėlto negaliu atsispirti įspūdžiui: šis dirgliai, sprangiai, kažkaip išklerusiai / išklypusiai apie grūšią dainuojantis Aklas Smuikininkas (regis, savaip giminiškas „Tėvyne, tu mano tėvyne" išraudančiai „Išvarymo" Eglei) yra savotiška kitos - už šiąją gerokai šiurkštesnės, šiąja netikinčios, šiosios idealus tam tikra prasme demaskuojančios - „Katedros" nuoroda.
Ją išplėtoti O. Koršunovas paliko ateičiai.
[1] Dana Rutkutė. Šešios kolonos. Pergalė, 1971, Nr. 6, p. 136.
[2] Literatūros ir meno archyvas, f. 200, ap. 3, b. 282.
[3] Irena Aleksaitė. Valstybinis akademinis dramos teatras. Lietuvių teatro istorija. Trečioji knyga. 1970-1980. Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2006, p. 24.
[4] Arnas Rosenas apie praeitį, dabartį ir ateitį (užrašė Liucija Armonaitė). 7 meno dienos, 1993 m. kovo 19 d.
[5] Laimonas Noreika. Aktoriaus dienoraščiai. Vilnius: Scena, 1999, p. 56.
[6] Viktorija Daujotytė. Raštai ir paraštės: apie Justino Marcinkevičiaus kūrybą. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003, p. 143.
[7] Gražina Mareckaitė. Klaipėdos dramos teatras. Lietuvių teatro istorija. Trečioji knyga. 1970-1980. Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2006, p. 246.
[8] Dana Rutkutė. „Pabaltijo teatrų pavasariui". Literatūra ir menas, 1989 m. balandžio 8, Nr. 15 (2212), p. 9.
[9] Jonas Lankutis. Justino Marcinkevičiaus draminė trilogija. Vilnius: Vaga, 1977, p. 164.
Taip pat „Lietuvos scenoje" skaitykite:
Apskritojo stalo diskusija. Teatras dabar: bandymas apibrėžti
Gintaras Makarevičius: Jaučiu tikrovę, galiu kalbėti per ją
Dvi nuomonės apie Lohengriną
Žurnalą galima įsigyti Lietuvos teatro sąjungoje (Teatro g. 8, Vilnius) ir knygyne „Akademinė knyga" (Universiteto g. 4, Vilnius), o nuo rudens - ir Vilniaus teatruose.
